Askaridozö, antra pagal dydį registruojama parazitozö

ASKARIDOZö, ANTRA PAGAL DYDĮ REGISTRUOJAMA  PARAZITOZö 

LIETUVOJE 

 

Askaridoz÷ yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia apvaliosios kirm÷l÷s – askarid÷s (Ascaris 

lumbricoides).  

 

Istorija  

Askaridoz÷ žinoma jau daugelį metų. Pirmasis 17 amžiaus pabaigoje ištyrin÷jęs šį susirgimą 

buvo  Edward  Tyson.  Daugelyje  pasaulio  šalių  atliekant  archeologinius  kasin÷jimus,  surastuose 

sudžiūvusiuose  ekskrementuose  (koprolituose)  buvo  surasti    Ascaris  lumbricoides  kiaušin÷liai. 

Dabartinių  technologijų  pagalba  patys  seniausi  žinomi  askaridžių  kiaušin÷liai  buvo  surasti  2277 

metais prieš mūsų erą senumo koprolituose iš Peru. Aprašymai apie kirm÷lę, kuri gyvena žmogaus 

organizme, buvo rasti Egipte, parašyti hieroglifais.  

Askaridžių  gyvybinis  ciklas  buvo  aprašytas  1922  metais  Japonijoje,  kai  mokslininkas 

Shimesu Koino užkr÷t÷ savanorį ir tyrin÷jo ligos vystymąsi.    

 

Paplitimas 

Askaridoz÷  paplitusi  visame  pasaulyje.  Pasaulio  sveikatos  organizacijos  duomenimis, 

pasaulyje  askaridoze  serga  1,4  milijardo  žmonių  arba  ketvirtadalis  visų  žem÷s  gyventojų.

 

Labiausiai  šis  susirgimas  paplitęs  tropiniuose  kraštuose,  kur  šiltas  ir  dr÷gnas  klimatas  sudaro 

idealias sąlygas kiaušin÷liams vystytis, žmonių užsikr÷timas tokiose vietov÷se vyksta visus metus. 

Šalyse  su  karštu  ir  sausu  klimatu  susirgimai  registruojami  retai,  perdavimas  vyksta  tik  tam  tikru 

metų laiku. Daugiausiai žmonių, sergančių askaridoze, yra Azijoje (73 proc.), Afrikoje (12 proc.) ir 

Pietų Amerikoje (8 proc.), kai kuriose vietov÷se žmonių užsikr÷timas askaridoze siekia iki 95 proc. 

Didelį  šios  parazitoz÷s  paplitimą  pasaulyje  lemia  nepaprastai  didelis  parazito 

produktyvumas,  kiaušin÷lių  atsparumas  aplinkoje,  paprastas  perdavimo  mechanizmas,  daugelyje 

šalių  blogos  žmonių  gyvenimo  sanitarin÷s  -  ekonomin÷s  sąlygos,  didelis  skaičius  besimptomių 

ligos  suk÷l÷jų  nešiotojų,  platinančių  parazito  kiaušin÷lius,  bei  intensyvus    aplinkos  (dirvožemio, 

vandens) teršimas askaridžių kiaušin÷liais. 

Nors askaridze serga įvairaus amžiaus žmon÷s, tačiau dažniausiai užsikrečia  ir serga 2–10 

metų amžiaus vaikai.   

 

Lietuvoje

 

kasmet  užsikrečia  ir  serga  apie  700  asmenų.  Paskutiniais  metais  stebima    sergamumo 

askaridoze maž÷jimo tendencija, tačiau oficialūs duomenys neatspindi realaus žmonių sergamumo 

šia  helmintoze.  Sergantieji  lengvomis  ligos  formomis  dažniausiai  nesikreipia  į  gydymo  įstaigas. 

Mažesnis  sergamumo  askaridoze  rodiklis  stebimas  didžiuosiuose  Lietuvos  miestuose:  Vilniuje, 

Kaune,  Klaip÷doje,  Šiauliuose,  tačiau  vis  dar  didelis  sergamumas  išlieka  įvairiuose  Lietuvos 

rajonuose:  Švenčionių,  Kupiškio,  Vilniaus.  Daugiausiai  serga  ikimokyklinio  ir  jaunesnio 

mokyklinio amžiaus vaikai.  

 

Etiologija  

Askaridoz÷s  suk÷l÷jai  yra  apvaliosios  kirm÷l÷s  akaridoz÷s  (Ascaris  lumbricoides).  Suaugusios 

kirm÷l÷s  yra  cilindro  formos,  panašios  į  slieką.  Gyvos  jos  yra  rausvai 

gelsvos  spalvos,  o  žuvus  –  tampa  baltos  spalvos.  Šios  kirm÷l÷s 

diferencijuojasi  į  patin÷lius  ir  pateles.  Patin÷liai  yra  žymiai  mažesni,  jų 

ilgis 15–25 cm, o plotis 2–4 mm, patel÷s yra  25–40 cm ilgio ir 3–6 mm 

pločio.  

 

Subrendusi  patel÷  išskiria  0,05–0,1x0,4–0,05  mm  dydžio  kiaušin÷lius, 

kurie matomi tik per mikroskopą.   

 

 

 

Ligos  infekcijos  šaltinis

 

yra  sergantis  askaridoze  žmogus.  Suaugusios  askarid÷s  gyvena 

plonajame žmogaus žarnyne. Jame viena kirm÷l÷ per dieną padeda apie 250 tūkstančių kiaušin÷lių, 

kurie  su  žmogaus  išmatomis  patenka  dirvožemį  ar  vandenį.  Patel÷  kiaušin÷lius  gali  išskirti  ir 

apvaisintus  ir  neapvaisintus.  Neapvaisinti  kiaušin÷liai  patekę  į  dirvožemį  nesivysto,  tod÷l  žmogui 

jie  yra  nepavojingi.  Apvaisinti  askaridžių  kiaušin÷liai  dirvožemyje  per  1–1,5  m÷nesio  subręsta  ir 

tampa pavojingi žmogui. Kiaušin÷lių brendimo greitis priklauso nuo dirvožemio dr÷gm÷s, šilumos, 

deguonies kiekio bei saul÷s intensyvumo. Lervut÷ kiaušin÷lio viduje, esant 13–30°C temperatūrai, 

subręsta  per  9–42  dienas,  esant  24–30°C  temperatūrai  –  per  16–18  dienų,  esant  temperatūrai 

žemesnei nei 12°C, kiaušin÷liai nustoja vystytis, tačiau išlieka gyvybingi. Askaridžių kiaušin÷liai, 

esant  pakankamam  temperatūros,  dr÷gm÷s  kiekiui,  neveikiant  tiesioginiams  saul÷s  spinduliams, 

dirvožemyje  gali  išgyventi  net  iki  10  metų,  vandenyje  –  1–2  metus.  Jie  yra  atsparūs  chemin÷ms 

medžiagoms,  bet  vandenį  galima  nukenksminti  filtruojant  ar  virinant.  Kiaušin÷liuose  esančios 

lervos  nustoja  vystytis  veikiant  tiesioginiams  saul÷s  spinduliams,  joms  išdžiūvus,  o  pakilus 

temperatūrai iki 37–38°C kiaušin÷lyje esanti lervut÷ žūsta.  

 

 

Žmogus  užsikrečia

  askaridžių  kiaušin÷liais  per  dirvožemiu  suterštas  rankas,  valgant  nešvarias 

žalias  daržoves,  vaisius,  uogas,  geriant  nevirintą  atvirų  vandens  telkinių  vandenį.  Askaridžių 

kiaušin÷lių  ant  maisto  gali  patekti  su  dulk÷mis,  juos  gali  pernešti  mus÷s,  tarakonai.  Askaridoze 

žmogus  gali  užsikr÷sti  ištisus  metus,  tačiau  dažniausiai  užsikrečia  vasarą  arba  rudenį,  kai 

dirvožemyje daugiausiai susikaupia subrendusių helmintų kiaušin÷lių, žmon÷s dirba įvairius žem÷s 

ūkio darbus, vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke. Ypatingai pavojingi yra žem÷s sklypai, kur 

dirvožemis yra tręšiamas žmonių išmatomis.  

 

Parazito vystymasis žmogaus organizme  

Žmogui  prarijus  subrendusių  askaridžių  kiaušin÷lių,  iš  jų  plonajame  žarnyne  išsirita  lervos. 

Pastarosios  įsiskverbia  į  žarnos  sienelę  ir  su 

kraujo  srove  išnešiojamos  po  organizmą.  Jos 

aktyviai  maitinasi  kraujo  serumu  ir  ertrocitais. 

Kartais  askaridžių  lervos  su  kraujo  srove  gali 

nukeliauti  į  smegenis,  akis  ir  kitus  organus. 

Tačiau  dažniausiai  lervos  patenka  į  plaučius, 

kuriuose 

migruoja 

apie 

10–14 

dienų. 

Plaučiuose  lervos  juda  bronchiolių  ir  bronchų 

gleivine, pakyla į trach÷ją iki nosiarykl÷s. Iš čia 

(dažniausiai naktį) su seil÷mis nuryjamos ir per 

skrandį  antrą  kartą  patenka  į  plonąjį  žarnyną. 

Plonajame žarnyne askarid÷s per 2–2,5 m÷nesio 

užauga ir lytiškai subręsta. Suaugusi askarid÷ žmogaus organizme gyvena apie 1–2 metus, po to su 

išmatomis pasišalina iš organizmo. Suaugusios kirm÷l÷s nesidaugina žmogaus organizme, kirm÷lių  

skaičius  ligonio  žarnyne  priklauso  nuo  to,  kiek  ir  kaip  dažnai  askaridžių  kiaušin÷lių  patenka  į 

žmogaus  organizmą.  Literatūroje  yra  aprašyta  atvejų,  kai  vieno  berniuko  žarnyne  buvo  rasta  apie 

2000 suaugusių askaridžių.  

 

Ligos požymiai  

Dažnai  liga  praeina  nepasteb÷ta  ir  nustatoma  atsitiktinai,  atlikus  išmatų  tyrimus  ar  suaugusiai 

kirm÷lei pasišalinant su išmatomis. Klinikiniai simptomai dažniausiai būna 

išreikšti  ligoniams,  kurių  organizme  parazituoja  didelis  askaridžių  kiekis. 

Ligos  pradžioje,  vykstant  lervų  migracijai,  vystosi  alergin÷s  žmogaus 

organizmo  reakcijos,  tai  yra  uždegiminiai  plaučių  pakitimai,  astmos 

priepuoliai, atsiranda lūpų pabrinkimai, gali pakilti temperatūra. Šioje ligos 

stadijoje  tiriant  išmatas

 

askaridžių  kiaušinių  nerandama.  V÷liau,  kai 

organizme  parazituoja  jau  suaugusios  kirm÷l÷s,  ligonis  skundžiasi 

pablog÷jusiu  apetitu,  galvos  svaigimu,  pykinimu,  pilvo  skausmu.  Vaikams  būdingas  seil÷tekis, 

griežimas  dantimis  (naktį),  naktin÷s  haliucinacijos,  pilvo  pūtimas  bei  skausmai.  Vaikai,  užsikr÷tę 

helmintais,  mažiau  valgo,  sutrinka  maisto  medžiagų  įsisavinimas.  Vitaminų  ir  maisto  medžiagų, 

kuriuos suvartoja parazitas, stygius sukelia avitaminozes ir bendrą organizmo nusilpimą. Sumaž÷ja 

vaikų  mokymosi  produktyvumas,  geb÷jimas  sukoncentruoti  d÷mesį,  kartu  blog÷ja  bendra 

psichosocialin÷ būsena. Sergančių mažų vaikų sul÷t÷ja augimas bei vystymasis. Helmintai slopina 

organizmo imunitetą, tod÷l vaikai tampa neatsparūs ir kitiems infekciniams susirgimams. Taip pat 

sul÷t÷ja imuniteto susidarymas skiepijimų metu.  

Sergant  askaridoze  galimos  komplikacijos,  kurios  dažniausiai  išsivysto  1–5  metų  amžiaus 

vaikams:  esant  dideliam  askaridžių  kiekiui  gali  vystytis  žarnų  nepraeinamumas,  mechanin÷  gelta, 

ūminis kasos uždegimas, apendicitas. Ligoniui vemiant, askaridžių gali patekti į kv÷pavimo takus, 

tod÷l ligonis gali uždusti.  

 

Diagnostika   

Papraščiausias ir patikimiausias askaridoz÷s tyrimo metodas  yra išmatų  mikroskopavimas. Tiriant 

ligonio  išmatas  ieškoma  askaridžių  kiaušin÷lių.  Tačiau  reikia  žinoti,  kad 

askaridžių  kiaušin÷liai  išmatose  pasirodo,  tik  tuomet,  kai  ligonio  žarnyne  jau 

gyvena  suaugusios  kirm÷l÷s,  kurios  išskiria  kiaušin÷lius,  tai  yra  maždaug  40 

dienų po užsikr÷timo. Išmatų tyrimo metodo trūkumas yra toks, kad askaridoz÷s 

negalima  diagnozuoti  ligos  pradžioje,  kai  askaridžių  lervos  migruoja  per 

plaučius. Taip pat infekcijos negalima patvirtinti šiuo metodu ir tuo atveju, kai 

ligonio organizme parazituos tik kirm÷lių patin÷liai, kurie neišskiria kiaušin÷lių. 

Kartais  askarides  galima  pamatyti  joms  pasišalinus  su  išmatomis.  Lervoms 

keliaujant per plaučius, tiriant mikroskopu skreplius, galima rasti kirm÷lių lervų.  

Eozinofilija  –  dažniausiai  stebima,  kai  lervos  keliauja  per  plaučius,  tačiau  gali  išlikti  ir 

suaugusioms  kirm÷l÷ms  parazituojant  žarnyne.  Eozinofilija  periferiniame  kraujyje  siekia  5–12 

proc., tačiau gali siekti ir iki 30–50 proc.  

Kiti  metodai,  leidžiantys  nustatyti  askaridozę:  rentgeno  nuotraukos  gali  parodyti 

susikaupusių kirm÷lių mazgus, ultragarsu galima nustatyti kepenų ar kasos askaridozę.  

 

Gydymas 

Visus  užsikr÷tusius  reikia  gydyti.  Negydomi  ligoniai  yra  ilgalaikiai  infekcijos  nešiotojai, 

ligos  suk÷l÷jų  platintojai  bei  didina  riziką  užsikr÷sti  kitiems.

 

  Askaridozei  gydyti  naudojami 

specialūs antihelmintiniai vaistai. Po gydymo pra÷jus 2–3 savait÷ms mikroskopu tiriamos išmatos, 

sprendžiama apie gydymo veiksmingumą, jei reikia – gydymas kartojamas.       

 

Ką reik÷tų daryti norint išvengti susirgimo ?

 

•  Saugoti  sodybas,  vaikų  žaidimo  aikšteles,  kiemus,  sm÷lio  d÷žes  nuo  teršimo  žmogaus 

išmatomis. 

•  Netręšti žmonių išmatomis daržų ar sodų. 

•  Plauti  rankas  po  naudojimosi  tualetu,  po  darbo  sode  ar  darže,  prieš 

valgant ar ruošiant maistą.  

•  Maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves. 

•  Negerti  vandens  iš  atvirų  vandens  telkinių,  esant  būtinybei  naudoti 

vandenį, jį virinti. 

•  Naikinti muses, tarakonus ir saugoti maistą nuo jų teršimo. 

 

 

 

 

Pareng÷  

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrol÷s centro  

gydytoja epidemiolog÷ Aušra Bartulien÷