Andragogų profesinį perdegimą SĄlygojantys veiksniai

ANDRAGOGŲ PROFESINĮ PERDEGIMĄ SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI
Šiandieninėje sparčiai tobulėjančioje visuomenėje, ypatingai sparčiai kintančių technologijų amžiuje, visuomenei taip pat būdingas vis augantis gyvenimo tempas. Didelė dalis žmonių nuolat skuba, lekia, siekia karjeros, pripažinimo darbe. Statistikos departamento pateikiami rodikliai atspindi ir šeimos modelio transformaciją, t. y. nemaža dalis jaunų žmonių atideda šeimos kūrimą, vaikų planavimą vėlesniam amžiui ir visą save atiduoda darbui, siekdami geresnių gyvenimo sąlygų, įvertinimo ir pan. Šią situaciją paaštrino ir pastarųjų metų ekonominė bei finansinė recesija, kuomet situacija darbo rinkoje buvo labai sudėtinga bei skurdi dirbančiųjų atžvilgiu, žmonės siekė bet kokia kaina išsaugoti savo darbo vietą, paaukodami didžiąją savo laiko, gal net ir sveikatos. Darbe patiriamas spaudimas, stresas, diskomfortas sąlygoja profesinį perdegimą – emocinį išsekimą, sukeliamą ilgalaikio streso bei įtampos darbe. J. Pacevičiaus (2006) teigimu, profesinį perdegimą lemia ne stresas apskritai, o stresas, kylantis dėl ilgalaikio ir įtempto bendravimo darbe.

Andragogo veikla reikalauja itin daug laiko skirti bendravimui su žmonėmis, todėl patenka į tą rizikos grupę, kuriai būdingas profesinis perdegimas. Vimantaitė (2006) taip pat laikosi pozicijos, kad tie darbuotojai, kurių profesija reikalauja daug laiko skirti bendravimui, rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus ir tuomet organizmas tiesiog nebesugeba pasipriešinti stresoriams.

Profesinio perdegimo sampratą, veiksnius bei priežastis gana išsamiai aprašė J. Pacevičius (2006), o J. Kralikauskas (1993) tyrė psichinio nuovargio priežastis. Profesinio perdegimo sampratą bei ypatumus analizavo tokie užsienio autoriai kaip C. L. Cordes, T. W. Dougherty (1993), K. Kreisher (2002), Ch. Maslach (2003). Profesinio perdegimo ryšį su sociodemografiniais rodikliais siejo bei analizavo E. S. Huebner (1994). R. Vimantaitė ir A. Ugdytojų veiklos ypatumus analizavo Ž. Barkauskaitė – Lukšienė (2002), G. Kvieskienė (2001, 2002, 2005), I. Leliūgienė (1997, 2003). R. Čepukas (2001, 2002).

Nors literatūroje kalbama, kad ugdytojai (tame tarpe ir andragogaiu) priklauso rizikos grupei, visgi lietuvių autoriai mažai atlieka tyrimų, orientuotų į jų profesinio perdegimo ypatumus, riziką bei prevencijos galimybes. Todėl straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus: kokie veiksniai sąlygoja andragogų profesinį perdegimą; kokiais simptomais pasireiškia andragogų profesinis perdegimas; kokios yra andragogų profesinio perdegimo prevencijos galimybės?

Profesinio perdegimo, arba dar vadinamo perdegimo sindromo, sąvoka yra palyginti nesena. Pirmasis perdegimo sindromo (angliškai - burnout) terminą pavartojo vokiečių psichoanalitikas H. J. Freudenberg 1974 metais. Šis psichoanalitikas siekė apibūdinti sveiko žmogaus psichinę būklę, sukeliamą dėl intensyvaus bendravimo su žmonėmis darbe patiriamo streso, įtampos. Jis pastebėjo, jog ypač atsidavę ir pareigingi socialinės srities darbuotojai dažnai pervargsta, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai ir ciniškai vertinti savo darbą ir klientus, tampa nervingi ir irzlūs, nepatiklūs, juos gali apimti depresija.

Pirmieji autoriai profesinį perdegimą daugiau traktavo kaip klinikinį, socialinį reiškinį. Šiuolaikiniai mokslininkai perdegimą laiko psichiniu sindromu, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių žmonių būseną, kai per didelio profesinio ar asmeninio pobūdžio krūvio žmogus pasijunta visiškai išsekęs (Vollmer, 1998).

Ch. Maslach yra viena žinomiausių perdegimo sindromo tyrinėtojų. Ch. Maslach (2003) perdegimo sindromą apibūdina ne kaip trumpalaikę būseną, kuri palyginti greitai praeina, tačiau kaip sudėtingą bei ilgai besitęsiančią būseną, tiksliau – reakciją į tam tikrus stresinius faktorius darbe. Autorės teigimu, ši būsena susiformuoja dėl chroniško streso, išsekinančio darbuotojo tiek emocinius, tiek ir asmenybinius resursus. Šiuo atveju perdegimo sindromas yra suvokiamas kaip ilgalaikio darbe patiriamo streso pasekmė. Pasak Ch. Maslach (2003), Ch. Maslach, M. P. Leiter (2008), šį sudėtingą procesą sudaro:

• 
  emocinis išsekimas;
  
• 
  depersonalizacija;
  
• 
  sumažėję asmeniniai laimėjimai.
  

D. Mickevičiūtė (2003) perdegimą taip pat traktuoja kaip emocinį, protinį bei fizinį išsekimą, paprastai sukeliamą stipraus bei ilgalaikio streso. Perdegimą, pasak autorės, asmuo jaučia tuomet, kai negali įvykdyti visų jam pavedamų reikalavimų. K. Kreisher (2002) nuomone, perdegimas yra fizinis, emocinis bei protinis atsakas į nuolatinę įtampą, kuri sąlygoja atmetimo jausmą, beviltiškumą, bejėgiškumą ir net cinizmą. L. Žukaitė (2005) profesinį perdegimą sieja su streso ir profesinės krizės pasekmėmis. ,,Oxford dictionary of psychology“ (2006) profesinis perdegimas apibrėžiamas kaip stiprus nerimas, kylantis dėl pervargimo darbe, o tą nerimą lydi nemiga, depresija, nuovargis bei sumažėjęs darbo našumas.

Anot J. Pacevičiaus (2006), profesinis perdegimas yra ,,emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būsena, susiformavusi veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo situacijose“ (p. 125). Autoriaus teigimu, įdomų pastebėjimą pateikia H. B. Lemme (2003), jog profesinį perdegimą dažniausiai patiria geriausieji darbuotojai, labiausiai atsidavę bei lojalūs savo darbui. Tačiau H. J. Freudenberger (1975), Ch. Maslach (2003) pateikia visiškai priešingą poziciją – šie autoriai teigia, kad perdegimo sindromą patiria silpni, nekompetentingi asmenys, dažnai pasižymintys dideliu griežtumu, nelankstumu, taip pat gana mažą savivertę turintys darbuotojai,

J. Pacevičius (2006) pažymi, kad profesinis perdegimas yra daugiau būdingas tų profesijų atstovams, kurių darbas yra susijęs su intensyviu bei ilgalaikiu bendravimu, pavyzdžiui: gydytojai, pedagogai, aptarnavimo sektoriaus darbuotojai, vadybininkai, policijos bei teismų darbuotojai, aktoriai, bibliotekininkai, ekskursijų gidai, organizacijų vadovai, kariuomenės vadai. Tai rodo, kad profesinį perdegimą lemia ne stresas apskritai, o stresas, kylantis dėl ilgalaikio ir įtempto bendravimo darbe“ (J. Pacevičius, 2006, p. 125).

Pasak J. Pacevičiaus (2006), perdegimo sindromo rizikos grupei taip pat priklauso:

• 
  asmenys, išgyvenantys nuolatinį vidinį konfliktą dėl darbo;
  
• 
  žmonės, jaučiantys nuolatinę darbo praradimo baimę;
  
• 
  asmenys, patekę į naują darbo aplinką, kurioje jie privalo parodyti aukštus rezultatus, didelį efektyvumą;
  
• 
  asmenys, kurie gyvena stambiuose megapoliuose ir yra nuolat priversti bendrauti viešose vietose su nepažįstamais žmonėmis.
  

Svarbu žinoti, kad stresas ir perdegimas yra ne tas pats. Rowland (2008) išskiria teigiamą ir neigiamą stresą. Teigiamas susijęs su džiaugsmo, įvairių pasiekimų jausmais, o neigiamas su užsitęsusiais nepasitenkinimo jausmais. „Perdegimas“ yra emocinis išsekimas, kankinantis nuovargis, sumažėjęs darbingumas. C. Maslach (2006) perdegimą apibūdino kaip fizinį, emocinį ir protinį išsekimą, kuris pasireiškia chronišku nuovargiu, bejėgiškumo jausmu, neigiamu požiūriu į darbą, gyvenimą ir draugus.

Aptarus profesinio perdegimo sampratą, tikslinga paanalizuoti ir perdegimo pasireiškimą.

J. Pacevičius (2006), remdamasis daugiau užsienio autorių atliktų tyrimų rezultatais, teigia, kad pirmasis perdegimo sindromo simptomas yra ,,atbukusios“ emocijos, dingęs jausmų bei pojūčių aštrumas. Paskui seka laipsniškai mažėjantis noras rūpintis bendradarbiais, pavaldiniais (šis simptomas taikytinas vadovaujančias pareigas užimantiems). Galiausiai straipsnio autorius teigia, kad žmogus pasako ,,Aš jau daugiau nebesirūpinu, manyje nebeliko jokių jausmų, aš nebeturiu ką atidavinėti, aš išsekęs. Aš perdegiau“ (J. Pacevičius, 2006, p. 126). Taip pat galimas variantas, jog šis asmuo ims atsainiai kalbėti apie savo kolegas, pavaldinius ar klientus. Gali būti, kad ilgai laikytas susierzinimas, emocijos prasiverš įtūžiu, kuris bus nukreiptas prieš visai niekuo dėtą žmogų. Galiausiai, ženkliai sumažėja savivertė bei profesinė motyvacija. Nors ,,aplinkiniams jis gali atrodyti respektabilus, tačiau iš tikrųjų jis jiems abejingas. Bendravimas su žmonėmis ima kelti diskomfortą. Gali imti reikštis psichosomatinės reakcijos ir piktnaudžiavimas psichiką aktyvinančiomis medžiagomis“ (J. Pacevičius, 2006, p. 126).

D. Mickevičiūtė (2003) taip pat pateikia kelis aspektus, iš kurių asmuo galėtų įtarti, kad jis yra perdegęs:

- kai kiekviena diena atrodo bloga;

- regis, kad darbas arba namų ruošos darbai reikalauja visos turimos energijos;

- asmuo visą laiką jaučiasi išsekęs;

- žmogui atrodo, kad dalį dienos atlieka arba bukinančias, arba sekinančias užduotis; tai, ką asmuo daro, jo nuomone, nėra pakankamai įvertinama arba tieisog neturi parsmės.

A. Vijeikytė (2004) skiria tris emocinio perdegimo signalus:

• 
  pirmas signalas: pasireiškia savęs menkinimu, nevisavertiškumo jausmu, darbuotojas tampa bejėgiu ir apatišku, o ilgainiui trukus pastarieji jausmai perauga į agresiją ir neviltį;
  
• 
  antras signalas: vienatvė,o nuo šio jausmo kenčiantys asmenys, pasak A. Vijeikytės (2004), negeba užmegzti kontaktų su kitais žmonėmis;
  
• 
  trečias signalas: emocinis išsekimas, laikomas pačiu pavojingiausiu signalu, kuriam būdinga nuovargis, depresija, apatija, lydintys emocinį perdegimą.
  

R. Croucher (2006), nurodo tokius perdegimo simptomus:

• 
  sumažėjusi energija (tampa vis sunkiau išlaikyti greitą tempą);
  
• 
  pašaukimo jausmo atmetimas;
  
• 
  sumažėjęs tikslas būti pripažintam ir toliau dirbti;
  
• 
  bejėgiškumo jusmas, paramos stoka iš šalies ir nesugebėjimas rasti kelio iš susidariusios padėties;
  
• 
  cinizmas bei negatyvizmas.
  

Tuo tarpu R. Vimantaitė ir A. Šaškevičius (2006) perdegimo simptomus skiria į dvi grupes:fizinius ir psichinius (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Fiziniai ir psichiniai perdegimo simptomai

Fiziniai simptomai	Psichiniai simptomai
ilgalaikiai miego bei virškinimo sutrikimai; migrenos priepuoliai; galvos skausmai; skausmai įvairiose kūno vietose; dažnai pasikartojančios peršalimo ligos.	dirglumas; susijaudinimas; bendras nuovargis; didelio krūvio pojūtis net mažos įtampos metu.

Užsienio autoriai Freudenberger ir Northand (2006) skiria net dvylika profesinio perdegimo pasireiškimo etapų (žr. 1 pav.). Iš paveikslo matyti, kad pradinis perdegimo etapas – noras įrodyti, ką gali, o tai neretai kelia įtampą bei formuoja stresą. Pernelyg didelio atsipalaidavimo etape asmuo bando neigti pirmuosius profesinio perdegimo pasireiškimo požymius. Tokių asmeninių poreikių kaip miegas, poilsis, alkis nepatenkinimas formuoja pirmuosius fiziologinius pokyčius, laiko stoka arba minėtų simptomų nepripažinimas trukdo išsiaiškinti santykius su artimaisiais ar draugais, neskiriama laiko bendravimui su kitais, atsiduodama tik darbinei veiklai. Paaiškėjo, kad tokias vertybes kaip šeima, draugai, keičia darbas, kuris tampa pagrindine žmogaus vertybe. Toliau seka tai, kad žmogus savo problemų nesprendžia, tačiau tik jas viešina, labai daug apie jas šneka.

Nepaliaujamas siekimas įrodyti, ką gali

Keičiasi pamatinės vertybės

Vengimas spręsti konfliktus ir tenkinti poreikius

Asmeninių poreikių nepaisymas

Per didelis atsipalaidavimas

Visiškas išsekimas - sudegimas

Depresija

Vidinė tuštuma

Depersonalizacija

Pastebimas elgesio pasikeitimas

Atsitraukimas

Pabrėžtinai neigiamos problemos

1 pav. Perdegimo sindromo etapai pagal Freudenberger ir Northand

Galiausiai asmenį išvargina darbas, jis nebeturi nei noro nei jėgų bendrauti su kitais žmonėmis, darbo autorės teigimu, žmogus save lyg izoliuoja nuo išorinio pasaulio. Tuomet ryškėja ir elgesio pokyčiai, pavyzdžiui, lėtumas, nekantrumas, nepagrįstas pyktis ir pan. Tai sąlygoja gyvenimo parsmės praradimą, organizmo silpimą, atsiranda beprasmybės jausmas, neretai žmogus gali susirgti depresija. Sudegimas – galutinis perdegimo etapas.

Dar vienas itin svarbus aptarti aspektas – profesinį perdegimą sąlygojantys veiksniai. Perdegimo priežasčių yra daug, tačiau jau profesinio perdegimo sampratų analizė leidžia daryti prielaidą, kad daugeliu atvejų perdegimą sąlygoja darbas. Taip pat jau ankstesniuose darbo poskyriuose išdėstyta informacija rodo, kad dažniausiai perdegimą sukelia stresas, persidirbimas bei menkas įvertinimas, o tiksliau – darbuotojo lūkesčių neatitinkantis įvertinimas.

Su perdegimu susijusias priežastis D. Mickevičiūtė (2003) skirsto į tris grupes:

1. 
   priežastys, susijusios su darbu;
   
2. 
   priežastys, susijusios su gyvenimo stiliumi;
   
3. 
   priežastys, susijusios su asmenybe (žr. 2 lentelė).
   

2 lentelė. Perdegimo priežastys

Darbas	Gyvenimo stilius	Asmenybės bruožai
jausmas, kad žmogus visai nekontroliuoja arba labai minimaliai kontroliuoja savo darbą; įvertinimo, pripažinimo stoka; neaiškūs lūkesčiai; dideli reikalavimai; monotoniškas darbas; chaotiška darbo aplinka, didelis spaudimas.	per daug laiko praleidžiama darbe, mažai skiriama atsipalaidavimui; mažai laiko skiriama bendravimui su žmonėmis; per daug tikisi aplinkiniai; per daug pareigų, mažai pagalbos; miego stoka; artimų, palaikančių asmenų nebuvimas.	perfekcionizmas; pesimizmas savo ir pasaulio atžvilgiu; noras viską kontroliuoti; didelės ambicijos; noras labai daug pasiekti.

G. Baškienės ir S. Juodkaitės (2003) atliktas tyrimas atskleidė gana daug profesinio perdegimo priežasčių, pagrindinėmis autorės įvardija:

• 
  didelį darbo krūvį;
  
• 
  viršvalandžius;
  
• 
  nepakankamą profesinį pasirengimą;
  
• 
  per mažą darbo vertinimą iš klientų bei vadovų;
  
• 
  mažai pastebimus darbo rezultatus;
  
• 
  darbą su nemotyvuotais klientais;
  
• 
  darbuotojų mokymo bei tobulėjimo galimybių stoką;
  
• 
  konfliktus su kolegomis bei klientais.
  

Tuo tarpu L. C. Johnson (2003) pažymi tik tris perdegimo priežastis:

• 
  jaunų bei entuziastingų darbuotojų darbą;
  
• 
  nujautimą, kad nepavyks pasiekti užsibrėžtų tiklsų;
  
• 
  tikslo siekimą bet kokia kaina.
  

Kaip teigia kai kurie autoriai (Ch. Maslach (2003), J. Pacevičius (2006)), tradiciškai perdegimo sindromą sukeliantys veiksniai skirstomi į dvi grupes:

1. 
   asmenybės ypatumų nulemti veiksniai;
   

Individualūs faktoriai

Organizaciniai faktoriai

Amžius

Išsilavinimo lygis

Šeimyninė padėtis

Darbo stažas

Asmenybinės savybės

Ištvermė

Neurotiškumas (nerimas)

Savivertė

Pasipriešinimo stilius

Kontrolės lakusas

Lytis

Klientų skaičius

Darbo turinys

Darbo dienos trukmė

Laiko deficitas

Perkrūviai

Darbo sąlygos

Grįžtamasis ryšys

Dalyvavimas priimant sprendimus

Kontaktų su klientais artumas

Klientų problemų sudėtingumas ir svarba

Ekstravertiškumas

darbo aplinkos sąlygų nulemti veiksniai (žr. 2 pav.).

2 pav. Profesinio perdegimo sindromą sąlygojantys faktoriai pagal V. Oriol

Individualūs faktoriai. Tai yra veiksniai, nulemti žmogaus ypatumų. Literatūroje (Ch. Maslach (2003), H. J. Kim ir kt. (2007)) teigiama, kad šios grupės veiksniai apima asmens demografines charakteristikas bei asmenines savybes.

Amžius, anot J. Pacevičiaus (2006) turi stipriausią įtaką ,,sudegimui“, o kaip teigia E. S. Huebner (1994), jaunesni darbuotojai greičiau įgyja profesinio perdegimo požymių.

Kalbant apie lyties faktoriaus ryšį su profesiniu perdegimu, tai ankstesni tyrimai rodė, jog į perdegimą labiau linkusios moterys, dabar lyties rodiklis nėra toks stiprus. J. Pikūnas, A. Palujanskienė (2005) pastebi, kad perdegimą vyrams bei moterims sukelia skirtingi dalykai. Panašios pozicijos laikosi ir J. Pacevičiaus (2006), argumentuodamas tuo, jog vyrai greičiau perdaga tokiose darbo situacijose, kurios iš jų reikalauja daugiau vyriškų savybių, pavyzdžiui, atkaklumo, jėgos, ryžto, tuo tarpu moterys greičiau perdega tokiose darbo sitaucijose, kurios iš jų reikalauja paklusnumo, atjautos bei pedagoginių gebėjimų.

,,Emociniam išsekimui išsilavinimas įtakos neturi, o profesinių siekių redukcija būdingesnė turintiems vidurinį nei aukštąjį išsilavinimą.“ (J. Pacevičius, 2006, p. 127).

Profesiniam perdegimui atsirasti įtakos turi ir šeimyninė padėtis: susituokę asmenys mažiau linkę perdegti negu viengungiai ar išsiskyrę.

Asmenybinė ištvermė leidžia lengviau kontroliuoti įvairias situacijas, lanksčiai reaguoti į pokyčius, todėl šis faktorius sąlygoja žemus emocinio išsekimo bei depersonalizacijos rodiklius. Aktyvus pasipriešinimo stilius sąlygoja žemus perdegimo rodiklius, tuo tarpu pasyvus pasipriešinimo stilius, atvirkščiai, lemia aukštus perdegimo rodiklius.

Savivertės lygis taip pat turi gana aiškų ryšį su perdegimo sindromu, t. y. tie darbuotojai, kurių savivertės lygis ganėtinai aukštas, yra mažai linkę į perdegimą, tuo tarpu, tie, kurių savivertė yra žema, labiau linkę į profesinį perdegimą. Tyrimai rodo, kad žemos savivertės asmenys labiau linkę į profesinį perdegimą.

Organizaciniai veiksniai. Ne visuomet problemos, kurios sukelia žmogui stresą bei perdegimą, slypi pačiame žmoguje, jos gali glūdėti ir tam tikroje situacijoje, todėl tikslinga analizuoti ir organizacinius faktorius.

Darbo sąlygos turi nemažą įtaką profesiniam perdegimui, o esminiai yra du su darbo sąlygomis susiję veiksniai: darbo laikas ir darbo apimtis. J. Pacevičius (2006), remdamasis tyrimais, tvirtina, kad viršvalandžiai bei didelis darbo krūvis skatina perdegimo procesą. Cordes bei Dougherty (1993), o vėliau ir Ch. Maslach (2003) atlikti tyrimai parodė, kad darbo perkrūvis smarkiai sąlygoja perdegimą.

Kalbant apie darbo turinį, tai čia svarbiausias yra vienas parametras – kiekybiniai ir kokybiniai darbo su klientais aspektai:

• 
  klientų skaičius;
  
• 
  klientų aptarnavimo dažnis;
  
• 
  kontaktų su klientais glaudumas ir pan.
  

Kuo didesni ar sudėtingesni minėtieji rodikliai, tuo didesnė yra profesinio perdegimo rizika.

Perdegimo sindromą formuoja ir grįžtamojo ryšio nebuvimas arba jo stoka, t. y. kai darbuotojas stokoja informacijos apie jo atliekamo darbo sėkmę arba nesėkmę, tai formuojasi profesinis perdegimas.

Svarbu aptarti perdegimo prevencijos galimybes andragogų veikloje.

Užsienio autorius M. Smith ir kt. (2008) siūlo ,,Trijų R“ (angliškai - ,,Three R“) metodą (žr. 3 pav.).

TRYS R (THREE R)

Suvokimas (Recognize)

Gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas (Resilience)

Pakeitimas (Reverse)

3 pav. ,,Three R“ metodo dedamosios

Suvokimas reiškia, kad norint išvengti streso, sąlygojančio profesinį perdegimą, svarbu stebėti stresą, gebėti pažinti įspėjamuosius ženklus. Pakeitimo elementas reiškia, kad įtampą reikia imti valdyti. Tai pat autoriai siūlo keisti tam tikrus su darbu susijusius aspektus, aplinką, kur galima susidurti su stresoriais.

Tuo tarpu L. Žukaitė (2005), kalbėdama apie perdegimo sindromo prevencines galimybes, pateikia kelias praktines rekomendacijas, pavyzdžiui, planuoti savo darbus taip, kad liktų laiko papietauti bei pailsėti; rasti laiko pusryčiams; gebėti atskirti savo ir kitų problemas; prieš imantis naujo darbo, privalu tiksliai išsiaiškinti, kas įeina į pareigas, o ko neprivalu atlikti. Kitos lietuvių autorės G. Baškienė ir S. Juodkaitė (2003), taip pat nemažai dėmesio skyrusios profesinio perdegimo tematikai, kaip prevencines profesinio perdegimo priemones siūlo nepuoselėti pernelyg didelių darbinių lūkesčių, kritiškai žvelgti į darbo situaciją, taip pat autorės pabrėžia, kad ypač svarbu turėti ir kitų interesų, kurie nėra susiję su darbu. Pasak autorių, svarbu, kad darbuotojas stengtųsi savo darbą paįvairinti, tačiau taip pat skirti laiko ir savo socialiniam gyvenimui, ne mažiau svarbu – rūpintis savo sveikata bei laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo.

Vollmer (2008) siūlo tokį perdegimo prevencijos planą (5 lantelė):

5 lentelė. Profesinio perdegimo prevencinė 12-os dalių programa

Dalis	Siūlymai
1 dalis	nustoti neigti blogą savijautą darbe; pasitikėti savu organizmu; pripažinti stresą.
2 dalis	vengti saviizoliacijos; užmegzti naujus bei atnaujinti senus socialinius ryšius; nebūti atsiskyrusiu.
3 dalis	keisti gyvenimo aplinkybes arba darbo vietą, t. y. jeigu asmuo jaučia, kad darbas jį žlugdo, kenkia jo socialiniams ryšiams, būtina keisti arba aplinkybes, arba patį darbą.
4 dalis	nustoti eikvoti per daug jėgų; atsisakyti veiklų, kurios reikalauja per didelio pasiaukojimo; mažinti darbo krūvį arba jį optimizuoti.
5 dalis	nebūti pernelyg rūpestingu, neatlikti kitų asmenų darbų už juos ir pan.
6 dalis	išmokti pasakyti ,,ne“; neleisti kitiems išnaudoti jūsų laiko.
7 dalis	dirbti mažiau; išmokti kitiems perduoti kai kuriuos savo darbus.
8 dalis	pertvarkyti vertybių sistemą.
9 dalis	nustatyti savo tempą; parinkti tinkamą darbo ir poilsio balansą.
10 dalis	pasirūpinti savo organizmu, pavyzdžiui, pailsėti, lankytis pas gydytoją, sveikai bei reguliariai maitintis ir pan.
11 dalis	pasirūpinti savo poreikiais; atsiriboti nuo nepagrįstų rūpesčių.
12 dalis	neprarasti humoro jausmo.

Iš lentelėje pateiktos informacijos matyti, kad profesinio perdegimo prevencinė programa prasideda nuo to, kad darbuotojas turi pripažinti problemą. Matyti, kad visa programa apima jau kitų autorių minėtas prevencines priemones, paaiškėja, kad visos programos metu itin svarbūs yra socialiniai ryšiai, t. y. juos reikia palaikyti, kurti naujus, bendrauti su žmonėmis ir neapsiriboti vien darbu. Taip pat darbuotojas turi išmokti deleguoti kai kuriuos savo darbus kitiems, nedaryti tų veiklų, kurios neįeina į jo pareigas. Kaip jau minėjo ir kiti autoriai, programoje siūloma, kad asmuo turi rūpintis savo sveikata, tinkamai bei sveikai maitintis, subalansuoti darbo ir poilsio režimą. Esminis ir paskutinis programos akcentas – neprarasti humoro jausmo. Darbo autorė sutinka su tokia pozicija ir laikosi nuomonės, jog sveikas humoras gydo daugelį psichologinių ligų, padeda neprarasti optimizmo.

Apibendrinant galima teigti, kad profesinis perdegimas tai yra ilgalaikė žmogaus būsena, sąlygota nuolat besitęsiančio streso bei įtampos, ir pasireiškianti fiziologiniais, emociniais bei psichiniais asmens pakitimais. Literatūros analizė atskleidė dvi visiškai viena kitai prieštaraujančias autorių pozicijas dėl to, kokie darbuotojai dažniau ,,perdega“. Paaiškėjo, kad vienų autorių teigimu, profesinis perdegimas aktualesnis geriausiems, labiausiai darbui atsidavusiems darbuotojams, o kitų autorių nuomone, atvirkščiai, - silpniems, pažeidžiamiems bei nelankstiems darbuotojams.

Literatūros analizė atskleidė, kad autoriai skirtingai klasifikuoja profesinio perdegimo simptomus. Vieni jų nurodo tik dvi simptomų grupes: fizinius ir psichinius, kiti – tris simptomų grupes: fizinius, emocinius ir elgsenos. Kaip fiziniai perdegimo simptomai nurodomi tokie: nuovargis, galvos bei kiti skausmai, pasikeitę miego, mitybos įpročiai, pasikartojančios peršalimo ligos. Kaip psichiniai simptomai išskiriami tokie: nuovargis, dirglumas, nepasitikėjimas savimi, bejėgiškumas, motyvacijos stoka ir pan. O elgsenos simptomai nurodomi tokie: atsakomybės vengimas, savęs izoliacija, nepasitenkinimas išliejamas ant kitų, problemų sprendimui gali būti pasitelkiamas alkoholis, narkotikai ir pan.

Galima daryt prielaidą, kad žmogus ,,perdega“, jis pereina nemažai etapų tokių kaip didelis noras įrodyti, ką gali, sąlygojantis asmeninių poreikių nepaisymą, savų problemų sprendimą, vertybių kaitą, tuštumą ar net depresiją ir galiausiai pasibaigiantis visišku išsekimu – perdegimu.

Literatūroje pateikiama daugybė profesinį perdegimą sąlygojančių faktorių, autoriai juos klasifikuoja nevienodai, skirdami dvi arba tris grupes, o kai kurie visai neklasifikuoja. Tačiau literatūros analizė atskleidė, kad visus faktorius galima suskirstyti į dvi dideles grupes: individualūs ir organizaciniai. Kaip individualūs faktoriai dažniausiai minimos sociodemografinės charakteristikos (amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas ir kt.), taip pat asmenybės bruožai ar elgsenos ypatumai tam tikroje situacijoje. Prie organizacinių faktorių priskiriamos darbo sąlygos, perkrūvis, darbo turinys (čia esminis parametras - kaip dažnai bendraujama su klientais ir kokie santykiai, problemos sieja darbuotoją su klientu) ir kt. Paaiškėjo, kad didžiausias dėmesys skiriamas viršvalandžiams, darbo ir poilsio režimo nebuvimui, kas bene labiausiai skatina darbuotojo išsekimą, stresą ir sąlygoja perdegimą.

Prevencinės profesinio perdegimo priemonės yra tarsi atsakas į perdegimą sukeliančias priežastis. Šios priemonės skirtos rizikai pašalinti, o taip pat jau profesiniam perdegimui gydyti.

Literatūros analizė atskleidė, kad profesinio perdegimo prevencinės priemonės, kaip ir šį perdegimą sąlygojančios priežastys, skirstomos į: asmeninio lygmens, profesinio lygmens bei organizacinio lygmens. Asmeninio lygmens priemonės yra orientuotos į žmogaus dvasinį bei fizinį poilsį, vertybių perkainojimą bei prioritetų nustatymą. Profesinio lygmens prevencinės priemonės daugiau orientuotos į profesinių tikslų nustatymą, darbo planavimą, profesinį tobulėjimą, komunikavimą su kolegomis. O organizacinio lygmens priemonės yra orientuotos į organizacinės struktūros tobulinimą, darbo krūvio ir poilsio trukmės optimizavimą, grįžtamojo ryšio svarbą.

Paaiškėjo, kad esminėmis prevencijos priemonėmis visi autoriai laiko tinkamą poilsio ir darbo trukmės balansą, sveiką gyvenimo būdą, socialinių ryšių palaikymą.

Tolesniam skaitymui

1. 
   Colman A. M. 2006. Oxford dictionary of psychology. New York: Oxford university press.
   
2. 
   Cordes C. L., Dougherty T. W. 1993. A review and an integration of research on job burnout. Academy of Management Review, Vol. 18 (4), p. 621-656.
   
3. 
   Freudenberger H. J. 1975. The staff burnout syndrome in alternative institutions. Psychotherapy: theory, research and practice, No. 12(1), p. 73–82.
   
4. 
   Huebner E. S. 1994. Relationships among demographics, social support, job satisfaction and burnout among school physchologists. School Physchology International, Vol. 15 (2), p. 181–186.
   
5. 
   Kim H. J., Shin K. H., Umbreit W. T. 2007. Hotel job burnout: the role of personality characteristics. Hospitality management, Vol. 26, p. 421-434.
   
6. 
   Kreisher K. 2002. Burnout. [žiūrėta 2013-02-18]. Prieiga per internetą: http://www.cwla.org/articles/cv0207burnedout.htm
   
7. 
   Lemme H. B. 2003. Suaugusiojo raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
   
8. 
   Maslach C., Leiter M. P. 2008. Early predictors of job burnout and engagement. Journal of applied Psychology, vol. 93, no. 3, 498–512.
   
9. 
   Maslach Ch. 2003. Job burnout: new direction in research and intervention. Current Directions in Psychological Science, vol. 12 (5), p. 189-192.
   
10. 
    Mickevičiūtė D. Perdegimo sindromas. [žiūrėta 2013-03-01]. Prieiga per internetą: http://www.psichoterapija-jums.lt/Straipsniai-perdegimo_sindromas.htm
    
11. 
    Pacevičius J. 2006. Profesinis perdegimas kaip organziacinės elgsenos problema, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 2 (7), p. 125-129.
    
12. 
    Perdegimo sindromas. Iš: Šeimos psichologas. [žiūrėta 2013-01-23]. Prieiga per internetą: http://www.onkopsichologas.lt/lt/perdegimas-sindromas-medikams
    
13. 
    Perdegimo sindromas: priežastys, simptomai, patarimai. [žiūrėta 2013-02-20]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-17-perdegimo-sindromas-priezastys-simptomai-patarimai/92354
    
14. 
    Pikūnas J., Palujanskienė A. 2005. Stresas (atpažinimas ir įveikimas). Kaunas: Pasaulio lietuvių centras.
    
15. 
    Sereikaitė J. 2012. Perdegimo sindromas. [žiūrėta 2013-03-08]. Prieiga per internetą: http://www.verslas.in/perdegimo-sindromas/
    
16. 
    Smith M. ir kt. 2008. Preventing Burnout Sings, Symptoms, Causes, and Coping Strategies. [žiūrėta 2013-02-22]. Prieiga per internetą: http://www.helpguide.org/menta/burnoutsingssymptoms.htm
    
17. 
    Vimantaitė R., Šeškevičius A. 2006. Perdegimo sindromas tarp Lietuvos kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugytojų. Slaugos mokslas, T. 42, Nr. 7, p. 600 –605.
    
18. 
    Vollmer H. 1998. Jaučiuosi visiškai išsekusi: sudegimo sindromas. Vilnius: Alma Littera.
    
19. 
    Žukaitė L. 2005. Teigiamų jausmų atsargos irgi išsenka. [žiūrėta 2013-01-24]. Prieiga per internetą: http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=22708