Bendroji dalis Principai



Yüklə 452 b.
tarix05.05.2017
ölçüsü452 b.


Bendroji dalis

  • Principai


Principas – bendro pobūdžio taisyklė, veiklos gairės, kurios taikant veda prie moralinio sprendimo apie tai, ką veikiantysis turi daryti esant vienoms ar kitoms aplinkybėms.

  • Principas – bendro pobūdžio taisyklė, veiklos gairės, kurios taikant veda prie moralinio sprendimo apie tai, ką veikiantysis turi daryti esant vienoms ar kitoms aplinkybėms.



Geradarystės principas.

  • Nepakenkti. Daryti gera





  • primum non nocere



Žala

  • fizinė arba psichikos žala – asmens fizinei ar psichikos sveikatai padaromos traumos (invalidumas, sužeidimai, skausmas, depresija, baimė, pasitikėjimo savimi praradimas). Didžiausia žala yra paciento mirtis.



  • interesų žala. Galima sakyti, kad žala padaryta, kai pazeidžiami kieno nors interesai. Kadangi ne visu interesai vienodi, tai, kas vienam yra žala, nebūltinai yra žala ir kitam.



  • žala kaip neteisėtumas. Kam nors padaroma žala, kai su juo pasielgiama neteisingai. Pavyzdys: žmogui, dalyvaujančiam moksliniame tyrime, klaidingai išaiškinamas tyrimo tikslas.



  • žala kaip moralinio integralumo pažeidimas. Žmonėms padaroma žala, juos sąmoningai kurstant laužyti moralės taisykles.



„Žalos” sąvoka siaurąja prasme

  • fizinė ir psichikos žala, išreiškiama per keturias aplinkybes:

      • 1. paciento mirtis;
      • 2. laikinas ar ilgalaikis kūno vientisumo suardymas;
      • 3. skausmas;
      • 4. dvasinės ramybės sutrikdymas.


Autonomija



  • Išskirtinai akcentuojamas paciento dalyvavimas priimant sprendimus biomedicinos srityje yra apibūdinamas kaip moralinis pagarbos autonomijai principas.





Švietimo tradicijos formavimosi prielaidos

  • Medicinos technologijų raida, jų naudingumo kvestionavimas;

  • individualistinės pasaulėjautos formavimasis;

  • visuomenės orientacija į gyvenimo kokybę;

  • situacinės etikos gimimas.



Švietimo tradicijai būdingi teiginiai

  • gydytojas turi ne tik pasverti gydymo naudą ir žalą, bet ir atsižvelgti į tai, ką pacientas pasirenka pats;

  • paciento išsakytas gydymo vertinimas nusveria bet kokius kitus medicinos etikos motyvus.



  • Autonomija ( - gr.k. pats,  - gr.k. įstatymas) - įstatymų nustatymas sau pačiam. Autonomija yra priešinga heteronomijai - paklusimui kito nustaty-tiems įstatymams. ( - gr.k. kitas,  - gr.k. įstatymas).



Autonomija kaip...

  • politinis terminas. Vartojamas kalbant apie valstybės nepriklausomybę.

  • visuomeninis terminas. Vartojamas kalbant apie gyvenimą pagal savo įstatymus, savo pasirinkimą (Kantas ir Rousseau). Kai terminas „autonomija" taikomas asmenims, turima omenyje, kad asmuo, pats laisvai nusistato moralės taisykles ir pareigas, pagal kurias formuoja savo gyvenimą. Asmuo, galima sakyti, vadovauja pats sau.



  • Tikrovės lygmuo - autonomija kaip savybė, leidžianti rinktis;

  • Idėjinis lygmuo - autonomija, kaip siektina vertybė.



Trys autonomijos aspektai

  • savanoriškumas: nėra jokios prie-vartos. Pacientas veikia ar sprendžia todėl, kad pats taip nori, o ne todėl, kad to nori kiti. Čia pagrindinis dalykas yra pasirinkimo laisvė;



Trys autonomijos aspektai

  • 2. autentiškumas: sprendimai priimami remiantis savo vertybėmis ir gyveni­ mo tikslais. Pacientas priima sprendimą, nes šis atitinka jo paties, o ne kitų įsitikinimus. Čia pirmiausia kalbama apie to, kas pacientui yra svarbu, įgyvendinimą, t.y. apie jo asmenines, paties priimtas vertybes;



  • 3. kryptingas svarstymas: sprendimas priimamas protingai apsvarsčius visas turimas alternatyvas. Pacientas nepriima jokių sprendimų dėl to, kad gydytojas žino, kas jam yra gerai. Savo sprendimus pacientas grindžia visa turima atitinkama informacija apie gydymo alternatyvas. Čia pagrindinė vieta atitenka racionalumui.



Kanto filosofija kaip autonomijos pagrindas

  • Žmogus yra laisva būtybė: jį galima laikyti sugebančiu numatyti savo paties veiksmus nepriklausomai nuo savo gamtinės aplinkos dėsningumų ir nuo savo paties kūno sąlygojimų (potraukių, troškimų).

  • Susidūręs su kitų galia ir autoritetu kiekvienas žmogus turi prisiimti atsakomybę ir pats tvarkyti savo gyvenimą.



Milio filosofija kaip autonomijos pagrindas

  • Asmens laisvė - laisvė be kitų prievartos ir kišimosi į individo gyvenimą.

  • Valdžios arba visuomenės kišimąsis į asmeninį gyvenimą leistinas nebent tada, kai su tuo yra susijusi kitų laisvė.

  • Individas pats pasirenka, ką jam daryti ir kaip tvarkyti savo gyvenimą. Kiekvienas individas yra savo gerovės sargas ir pats nusprendžia, kas yra svarbu, kokie yra jo interesai. Kiekvienam žmogui leidžiama laisvai siekti savo gerovės savaip.



Sartro filosofija kaip autonomijos pagrindas

  • Autonomija žmogų verčia kurti save.



Paternalizmas



  • Veiksmas, kurį gydytojas atlieka paciento apžvilgiu atžvilgiu, yra paternalistinis (lot.k. pater – tėvas) tada ir tik tada, kai:

      • Elgiantis manoma, jog pacientui taip bus geriau;
      • Gydytojui paciento sutikimas ar nesutikimas nėra svarbus.


Paternalizmo rūšys (H.ten Have)

  • nuosaikusis paternalizmas – paternalizmas, kai veikiama mažiau veiksnaus paciento naudai jo paties neatsiklausiant. (Priklausomai nuo gydymo konteksto ir pobūdžio gali būti etiškai priimtinas.)

  • radikaliusis paternalizmas – paternalizmas, kai pacientas gydomas prieš jo išsakytą valią, nors jis laikytinas tikrai veiksniu ar pajėgiu duoti sutikimą. (Nėra etiškas.)



Paternalizmo rūšys (H.R.Wulff)

  • tikrasis paternalizmas – veikiama su nuostata “tėvelis geriau žino”, pacientas nėra pajėgiu spręsti asmeniu.

  • įgaliotasis paternalizmas – veikiama žinant, kad pacientas yra davęs aiškų arba numanomą sutikimą.

  • neįgaliotasis paternalizmas – veikiama ne paciento sutikimo, nepaisant jo autonomijos. Visada etiškai nepriimtinas.



Apsisprendimo teisė

  • Sveikatos teisėje pagarba autonomijai taip pat yra svarbus normatyvinis principas, tik čia kalbama ne apie autonomiją, bet apie apsisprendimą ir apsisprendimo teisę.



  • Apsisprendimo teisė kaip principas suteikia normatyvinį matą apžvelgti žmogaus (teisinę) padėtį sveikatos priežiūroje ir kurti sveikatos priežiūros nuostatus bei nurodo naujų problemų sprendimo gaires.



Tiesos sakymas



Tiesos sakymo abipusiškumas

  • Pacientas įpareigotas sakyti tiesą

  • Medikas įpareigotas sakyti tiesą



Teisė žinoti vs. Teisė nežinoti

  • Teisė žinoti yra paciento teisė turėti visą prieinamą informaciją apie jo paties sveikatos būklę, paaiškintą jam suprantama ir prieinama kalba.

  • Teisė nežinoti yra paciento teisė negauti tokios informacijos apie savo sveikatos būklę, kuri būtų žalinga jo sveikatai plačiąja prasme. Šią teisę pacientas gali išreikšti tiesiogiai, tačiau ji gali būti numanoma iš jo elgesio/būklės.



Uždavinys seminarui - I

  • Į priėmimo skyrių atvežti du avarijoje nukentėję asmenys (dviejų metų vaikas, vyras ir 5 mėn. nėščia žmona). Pacientai yra sąmoningi ir pajėgūs spręsti dėl gydymo. Abu jie yra Jahovos liudytojai ir dėl religinių motyvų atsisako gydytis perpilant kraują.



Uždavinys seminarui - II

  • Keturiolikmetė Holly jau šeštą savaitę nėščia. Bijodama, kad sužinos tėvai, Holly kreipėsi į Planuotos tėvystės federacijos abortų kliniką, kur jai buvo atliktas medikamentinis abortas.







Uždavinys seminarui - III

  • Pacientas serga kūno disforijos sindromu. Tai sindromas, pasireiškiantis tuo, jog pacientas yra įsitikinęs, kad viena iš kūno dalių “yra ne jo”. Jūs esate chirurgas ir pacientas reikalauja, kad amputuotumėte jo koją.



Uždavinys seminarui - IV

  • Būdamas komandiruotėje vyras turėjo atsitiktinių lytinių santykių, kurių metu buvo užkrėstas niežais. LPI nerasta. Jo žmona jaučia pirmuosius jų požymius. Tačiau ji turėtų greitai gimdyti, o gimdymas yra komplikuotas. Gydytojas yra linkęs nejaudinti moters ir apie niežus bei jų kilmę nutylėti bei paskirti gydymą be jos žinios, leidžiant vyrui pačiam paaiškinti gydymo pobūdį bei reikalingumą.



Literatūra:

  • H.R.WULFF, Medicinos filosofija. Vilnius, Charibdė 2001, p.167-171.

  • H.ten HAVE ir kt., Medicinos etika. Vilnius, Charibdė 2003, p.108-144.

  • Contemporary Issues in Bioethics (ed. T L.Beauchamp, L.R.Walters). Boston 2002, p.21-25.

  • R.S.EDGE, J.R.GROVES, Ethics of Health Care. A Guide for Clinical Practice. New York, Delmar Publishers 1999, p.41-49.



  • Ačiū už dėmesį!



Yüklə 452 b.

Dostları ilə paylaş:




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©azkurs.org 2020
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə