Kriminologinė konflikto teorija – tai: Kriminologinė konflikto teorija – tai



Yüklə 0,86 Mb.
tarix26.07.2017
ölçüsü0,86 Mb.


Kriminologinė konflikto teorija – tai:

  • Kriminologinė konflikto teorija – tai:

  • viena makroanalizės lygmens socialinių teorijų;

  • akcentuoja visuomenės socialinės ir politinės nelygybės prigimtį;

  • visuomenė – ne susitarimo, o konflikto padarinys;

  • visuomenės susiskirstymas lemia socialinę nelygybę ir tai sukelia kovą tarp skirtingų socialinių grupių.

  • Plačiau žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2007, p. 136-151.


R. Dahrendorfas:

  • R. Dahrendorfas:

  • pagrindinė konflikto priežastis – faktas, kad vieni žmonės turi valdžią kitų atžvilgiu;

  • konfliktas vyksta dėl valdžios susitelkimo mažumos rankose;

  • skirtingą asmenų statusą lemia turima valdžia;

  • klasiniai interesai slepiasi struktūriniuose valdžios santykiuose;

  • šiuolaikinio konflikto šaknys – institucinėse struktūrose.



R. Quinney (I):

  • R. Quinney (I):

  • galią turintys asmenys politiškai organizuotoje visuomenėje tam tikrą žmonių elgesį apibrėžia kaip nusikaltimą;

  • nusikaltimų apibrėžimas taikomas tokiam elgesiui, kuris konfliktuoja su tais visuomenės segmentais, kurių galioje yra viešosios politikos formavimas;

  • nusikaltimų apibrėžimus formuluoja tie visuomenės segmentai, kurie gali daryti įtaką įstatymų vykdymui ir administravimui;

  • tų visuomenės segmentų žmonės, kurių elgesys nepatenka į nusikalstamo elgesio apibrėžimą, labiau linkę elgtis pagal veiklos, kaip nusikalstamos, apibrėžimą, nei tų segmentų atstovai, kurie tuos apibrėžimus formuluoja ir taiko;

  • nusikaltimų koncepcijos yra konstruojamos ir platinamos visuomenėje per įvairias galima komunikacijos priemones.

  • socialinė nusikaltimų tikrovė yra nusikaltimų apibrėžimų ir nusikaltimų koncepcijų konstruktas.

  • Pagal: žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2007, p. 144.



R. Quinney (II):

  • R. Quinney (II):

  • Išskiria tarpusavyje susijusius procesus:

  • Nusikaltimų apibrėžimų formulavimas. Apibrėžti nusikaltimai yra skirti elgesiui, kuris prieštarauja tam tikriems visuomenės interesams, t.y. su jais konfliktuoja.

  • Nusikaltimų apibrėžimų taikymas. Sąlygų diktavimas priklauso tiems, kurie laimi konfliktą, ir nusikaltimų apibrėžimus taiko tie segmentai, kurių galioje yra įstatymų vykdymo ir administravimo formavimas.

  • Elgesio pavyzdžiai. Įstatymai atspindi galią turinčių segmentų tikslus ir vertybes, tad reikalingi ir atitinkami elgesio modeliai. Nusikaltimo apibrėžimas yra segmentuotos visuomenės rezultatas.

  • Nusikaltimų koncepcijų konstravimas. Nusikaltimų koncepcijos yra konstruojamos ir apie tai informuojama visuomenė.

  • Pagal: žr. Dobryninas A., Sakalauskas G., Žilinskienė L. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas, 2007, p. 144.



Kritinė kriminologija ir abolicionizmas

  • Kritinė kriminologija ir abolicionizmas

  • Michel Foucault (1926-1984)

  • Bausmė yra galios išraiška (Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos, 1998).

  • Geriausias disciplinos ir kontrolės pavyzdys yra kalėjimas.

  • Kam reikalingi kalėjimai, jeigu jie ir toliau gamina nusikaltimus?



Kritinė kriminologija ir abolicionizmas

  • Kritinė kriminologija ir abolicionizmas

  • Nils Christie (g. 1928)

  • Nusikaltimų kontrolė – ne kas kita, bet pramonė, paremta kalinių arba tiesiog vergų darbu (Christie N. Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius: Eugrimas, 1999). Ji veikia kaip ir bet kuri kita pramonės šaka, tik turi kur kas daugiau privilegijų.

  • Represinių priemonių taikymas nesprendžia nusikaltimų problemų, o tik sukelia pašalinius neigiamus padarinius.

  • Pasisako prieš nusikaltusių asmenų izoliavimą, nes izoliacija neužtikrina visuomenės saugumo ir nepadeda išspręsti esamų socialinių problemų

  • Nusikaltęs asmuo turi atsakyti už tai, ką padarė tačiau baudžiant reikia atsižvelgti ir į aukos interesus (t.y. akcentuojamas nusikaltėlio ir aukos dialogas).

  • Dalyvaujantis teisingumas.

  • Nusikaltimus reikia suvokti kaip socialinius konfliktus.

  • Valstybė turi įsikišti tik kraštutiniu atveju. Jos prievarta turi būti minimizuota.

  • Kodėl baudžiamojoje sistemoje yra pateisinamas sąmoningas skausmo kėlimas individui?





Kritinė kriminologija ir abolicionizmas

  • Kritinė kriminologija ir abolicionizmas

  • Louk Hulsman (1923-2009)

  • Apibrėžimais daromas skirtumas tarp nusikaltimo ir kitų socialinių problemų veda prie atitinkamų padarinių. Nusikaltimas yra tik netinkamas socialinis konstruktas.

  • Optimali bausmė yra minimali bausmė.

  • Valstybės intervenciją galima pateisinti tik tuo atveju, jei ji prisideda prie socialinės gerovės ar žalos atlyginimo / pašalinimo.

  • Latentinis nusikalstamumas yra pozityvus reiškinys, nes parodo, jog visuomenė ir be baudžiamosios intervencijos yra pajėgi išspręsti iškilusias socialines problemas.

  • Baudžiamoji teisė yra socialinė problema pati savaime, nes kriminalinės justicijos sistema yra uždara, pagrįsta sava logika.















vyksta normų internalizacija (vidinis įsisavinimas)

  • vyksta normų internalizacija (vidinis įsisavinimas)

  • įsitvirtina moralinė sąmonė

  • įgyjama socialinė veikimo kompetencija

  • įgyjamas savarankiškumas ir atsiskiriama nuo ankstesnių kontaktinių asmenų

  • perimami nauji vaidmenys



sustiprėja savigarbos jausmas

  • sustiprėja savigarbos jausmas

  • konfrontuojama su savo seksualumu

  • ieškoma savo identiteto; „paauglystėje atsiranda biologinė prievarta filosofijai“ (G. Funke 1997)

  • imama vystyti racionali gyvenimo perspektyva



Socialiniai tyrimai, leidę atskleisti vaikų ir jaunimo raidą. Tapimo suaugusiuoju procesas ir statuso kitimas dažnai susijęs su asmeniniais kriziniais fenomenais:

  • Socialiniai tyrimai, leidę atskleisti vaikų ir jaunimo raidą. Tapimo suaugusiuoju procesas ir statuso kitimas dažnai susijęs su asmeniniais kriziniais fenomenais:

  • - netikrumas dėl savo vaidmens ir statuso;

  • - asmeninio įvaizdžio nepastovumas ir lengvas pasidavimas kitų įtakai;

  • - per didelių (nepakeliamų) reikalavimų, motyvacijos trūkumo ir rezultatų siekimo problemų simptomai;

  • - orientacijos gyvenime ir konfliktų įveikimo problemos;

  • - elgesio neužtikrintumas, nenuoseklumas, spontaniškumas, retas adekvatus reagavimas į negatyvius išgyvenimus;

  • - suvereniteto, susilaikymo, dėmesio kitiems trūkumas;

  • - bandant tolerancijos ribas, dažnas provokavimas ir kitų įžeidinėjimas.



Dėl paminėtų vidinių ir socialinių prieštaravimų, kylančių tam tikroje socialinėje, biografinėje, kultūrinėje, ekonominėje aplinkoje, vaikų ir jaunimo nusikalstamas elgesys gali būti gyvenimo realybės „apdirbimo“ (įvertinimo, išbandymo) priemone. Tokiu elgesiu gal būti bandoma...

  • Dėl paminėtų vidinių ir socialinių prieštaravimų, kylančių tam tikroje socialinėje, biografinėje, kultūrinėje, ekonominėje aplinkoje, vaikų ir jaunimo nusikalstamas elgesys gali būti gyvenimo realybės „apdirbimo“ (įvertinimo, išbandymo) priemone. Tokiu elgesiu gal būti bandoma...

  • ...pasiekti suaugusiųjų statuso simbolius,

  • ...įgyvendinti pageidaujamą gyvenimo stilių,

  • ...apsiginti nuo suaugusiųjų kontrolės,

  • ...išreikšti socialinį protestą ar kritiką visuomenės atžvilgiu,

  • ...peržengti tam tikras ribas ir normas, tai patirti ir išgyventi,

  • ...įgyti draugų, grupės palankumą,

  • ...kompensuoti savo bejėgiškumą ar nusivylimą kitose socialinio gyvenimo srityse (šeimoje, mokykloje ir pan.),

  • ...pabėgti nuo psichosocialinių sunkumų ir pan.



Pasak, Ericho Frommo ("Psichoanalizė ir etika"), psichiatro ir psichologo,

  • Pasak, Ericho Frommo ("Psichoanalizė ir etika"), psichiatro ir psichologo,

  • yra klaidinga iš sulaukusiųjų 15-16 metų amžiaus vis dar ultimatyviai reikalauti laikytis nuostatų, kurių sudaryme patys jaunuoliai nedalyvavo. Vietoj paliepimų turėtų atsirasti bendrai apsvarstytos taisyklės. Jaunuoliai nekenčia įstatymo dėl jo paties. Jų polinkis pažeisti įstatymą yra gilus naujos pradžios ilgesys. Laisvė ir laimė remiasi tuo, jog žmogus suvokia save tam, kad taptų tuo, kuo jis potencialiai yra. Jis ieško taisyklių ir įstatymų, kurie įgalina jį šį tikslą pasiekti.“



Dollinger B., Schmidt-Semisch (Hrsg.). Handbuch Jugendkriminalität. 2. Aufl., 2011, S. 11:

  • Dollinger B., Schmidt-Semisch (Hrsg.). Handbuch Jugendkriminalität. 2. Aufl., 2011, S. 11:

  • jaunimo nusikalstamas elgesys yra visuotinai paplitęs, t. y. juo pasižymi beveik visas jaunimas;

  • jis yra “tranzitinis”, t. y. dažniausiai – laikinas fenomenas gyvenimo raidoje;

  • palyginus su suaugusiųjų nusikalstamu elgesiu, jis yra spontaniškas, susijęs su grupėmis ir sukelia mažiau ekonominės žalos;

  • susijęs ne tik su jaunuoliais kaip kaltininkais, bet ir kaip aukomis;

  • negali būti sėkmingai kontroliuojamas griežtomis priemonėmis, nes jos skatina recidyvą.















Dar XX a. viduryje empiriniai jaunimo nusikalstamo elgesio tyrimai parodė, kad socialines normas pažeidžiantis elgesys šiai amžiaus grupei yra itin būdingas.

  • Dar XX a. viduryje empiriniai jaunimo nusikalstamo elgesio tyrimai parodė, kad socialines normas pažeidžiantis elgesys šiai amžiaus grupei yra itin būdingas.

  • Pvz., pagal paskutinio ISRD (tarptautinis projektas "Jaunimo smurtinis elgesys, nuostatos ir viktimizacija", naudojant "pranešimo apie save (self-report)" metodą) tyrimo Lietuvoje 2006 m., rezultatus, kuriuos apibendrino Teisės institutas, per paskutinius metus 16 proc. 7-9 klasių mokinių (iš N = 2219) prisipažino padarę bent vieną iš anketoje paminėtų nusikalstamų veikų. Per visą gyvenimą tai padarę prisipažino beveik 30 proc. Pažymėtina, jog šių apklaustų nepilnamečių amžiaus vidurkis buvo maždaug 15 metų.



Yüklə 0,86 Mb.

Dostları ilə paylaş:




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©azkurs.org 2020
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə