Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinės rekomendacijos



Yüklə 0,64 Mb.
səhifə1/6
tarix05.05.2017
ölçüsü0,64 Mb.
  1   2   3   4   5   6


SMURTO PRIEŠ VAIKUS DIAGNOSTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS

Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinės rekomendacijos

Leidinio sudarytojai:

Rolanda Adlienė

Anželika Balčiūnienė

Aušra Marija Dovydaitytė

Darius Leskauskas

Paulius Raugalas

Sigutė Stanaitienė

Daina Taparauskienė

Dovilė Trijonytė



ĮŽANGA

Pratarmė


Smurtas kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių ligi šių dienų. Smurtinis elgesys prieš vaikus lemia netolygią vaiko socialinę raidą, nekontroliuojamos agresijos didėjimą, smurtinės kultūros perdavimą ateinančioms kartoms, šeimos vaidmens sumažėjimą, vertybių nuvertėjimą. Smurtą patiriantys vaikai išsiskiria didesne psichologinių ir elgesio problemų rizika. Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena, socialinės kompetencijos stoka smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau nei kitiems bendraamžiams. Be to, smurtą patiriantys socialiai apleisti vaikai priskiriami prie padidėjusios savižudybės rizikos grupės vaikų.

Šis leidinys skirtas visiems asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantiems specialistams, kurio tikslas suteikti žinių, dalykinės informacijos kuo anksčiau atpažinti smurtą prieš vaiką, jį diagnozuoti, suteikti reikiamą pagalbą vaikui ir šeimai, o prireikus atlikti savo pareigą pranešant apie netinkamą elgesį su vaiku jo teises ginančioms institucijoms.



TURINYS

I SKYRIUS

Sąvokos, apibrėžimai ir smurto prieš vaiką formos


II SKYRIUS

Emocinis smurtas prieš vaikus


III SKYRIUS

Fizinis smurtas prieš vaikus


IV SKYRIUS

Seksualinis smurtas prieš vaikus


V SKYRIUS

Teisiniai smurto prieš vaiką aspektai


VI SKYRIUS

Smurto aplinkybių įtaka vaikui


VII SKYRIUS

Pranešimas apie smurtą prieš vaiką




Institucijos, teikiančios pagalbą smurtą patyrusiems vaikams, kita svarbi informacija
1 priedas

Pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos


2 priedas

Regioninių diferencijuotų kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centrų kontaktiniai duomenys


3 priedas

Savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) kontaktiniai duomenys


4 priedas

Psichologinių pedagoginių tarnybų kontaktiniai duomenys


5 priedas

Pranešimo Vaiko teisių apsaugos skyriui, policijai ir / ar prokuratūrai pavyzdžio forma



I. SKYRIUS

Sąvokos, apibrėžimai IR SMURTO PRIEŠ VAIKĄ FORMOS

Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip.

Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai (įtėviai), globėjai, rūpintojai ir kiti teisėti vaiko atstovai.

Smurtas prieš vaiką – vaiko patiriamas kito asmens neatsitiktinis veikimas ar neveikimas, darantis tam vaikui fizinį, emocinį, seksualinį poveikį, ar nepriežiūra, sukelianti ar galinti sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.
Smurto prieš vaiką formos:

1. Emocinis smurtas – kito asmens nuolatinė neigiama nuostata dėl vaiko, jo individualumo nepripažinimas, pozityvios socializacijos trikdymas, sukeliantis ar galintis sukelti žalą vaiko fizinei, psichikos, socialinei sveikatai ar raidai;


2. Fizinis smurtas – kito asmens veiksmai prieš vaiką, sukeliantys tam vaikui skausmą ir (ar) galintys sukelti arba sukeliantys sveikatos bei raidos sutrikimų;
3. Seksualinis smurtas – kito asmens veiksmai prieš vaiką, kuriais tas asmuo siekia patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelno iš seksualinių ar su jomis susijusių paslaugų ir kurie sutrikdo ar gali sutrikdyti normalią vaiko raidą ir žaloja ar gali žaloti jo asmenybę;
4. Nepriežiūra – kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių ir dvasinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko fizinei, pažintinei ir psichosocialinei raidai.

II. SKYRIUS
Emocinis smurtas PRIEŠ VAIKUS
Emocinis smurtas − tai pavojingas, visada sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiantis baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų padarinių. Visos netinkamo elgesio su vaiku formos yra lydimos ir emocinio smurto jo atžvilgiu. Kai kuriais atvejais vaikas gali patirti vien tik emocinį smurtą, esant netinkamam tėvų, globėjų ar kitų už vaiką atsakingų asmenų elgesiui.

Emocinio smurto artimoje aplinkoje rūšys:



  • menkinimas - nuolatinis neigiamas vaiko, jo poelgių, pomėgių, darbų vertinimas;

  • ignoravimas - toks suaugusiųjų elgesys, kai vaikas nuolat jaučia, kad suaugęs yra psichologiškai nuo jo atsiribojęs;

  • eksploatavimas - nuolatinis vaiko naudojimas suaugusiųjų emocinėms, tarpasmeninėms, finansinėms ar kitoms problemoms spręsti;

  • korupcija - vaiko skatinimas, kad jis įsitrauktų į asocialią ar destruktyvią veiklą;

  • socialinė izoliacija - neleidimas vaikui susiformuoti reikiamų socialinių santykių su socialine aplinka, tokių santykių nutraukimas;

  • nuolatinis gąsdinimas;

  • nuolatinis vaiko amžių neatitinkančių reikalavimų kėlimas;

  • netinkama kontrolė (per griežta kontrolė, per didelis visko leidimas, nenuoseklumas).


Kada įtarti emocinį smurtą?
Vienas iš pagrindinių požymių, leidžiančių įtarti, kad vaikas patiria emocinį smurtą yra elgesio ir emocinės būklės pasikeitimas. Jų pobūdis priklauso nuo aplinkybių, vaiko asmenybės ir emocinio smurto trukmės. Neretai jie yra panašūs į požymius, pasireiškiančius vaikui patiriant kitų rūšių smurtą. Dažniausiai pastebimi šie požymiai:

  • pakitęs socialinio gyvenimo modelis: sunkiai suranda draugų arba atsiriboja nuo senųjų;

  • vengia tų veiklų, žaidimų, kuriuos dalyvauja kiti vaikai;

  • tapo tylesnis, uždaresnis;

  • savęs nuvertinimas, nepasitikėjimas savimi;

  • mokymosi problemos;

  • miego sutrikimai;

  • suicidinis, save žalojantis elgesys;

  • piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis;

  • gali pasireikšti prieštaraujantis, asocialus elgesys bendraamžių tarpe;

  • stiprus, dažnas nerimas;

  • pablogėjusi nuotaika;

  • pakitęs, amžiaus neatitinkantis elgesys;

  • enurezė, enkoprezė;

  • psichologinės raidos atsilikimas;

  • fizinės raidos atsilikimas (jei emocinis smurtas yra labai intensyvus);

  • širdies, pilvo, galvos skausmai ar funkciniai vidaus organų sutrikimai, nesant medicininių priežasčių.

Kad vaikas patiria emocinį smurtą, galima spręsti iš vaiko ir tėvų bendravimo pobūdžio. Esant šalia gydytojui, dažnai tėvai stengiasi neparodyti, kad netinkamai elgiasi su savo vaiku, todėl labai svarbūs slaugytojų ir kitų darbuotojų pastebėjimai. Emocinio smurto riziką rodo tokie tėvų elgesio su vaiku ypatumai:

  • mažai domisi ar rūpinasi savo vaiku;

  • nesugeba suprasti, kad vaikas patiria emocinį stresą;

  • neigia vaiko patiriamas emocines problemas namuose ar mokykloje arba kaltina patį vaiką dėl jų;

  • pastoviai kaltina, menkina ar kritikuoja vaiką, naudoja jį žeminančius išsireiškimus (pvz. “beviltiškas”, “niekam tikęs” ir pan.);

  • reikalauja iš vaiko per daug dėmesio ir supratimo sau, per didelių pasiekimų moksluose ar kitoje veikloje;

  • naudoja labai griežtas bausmes ir pataria kitiems (pvz. mokytojams) taip su juo elgtis;

  • nesupranta ir kategoriškai riboja vaiko poreikius ir (ar) bendravimą su kitais.

Didesnė rizika vaikui patirti emocinį smurtą yra šeimose, kuriose pasireiškia kitos smurto rūšys, dažni tėvų konfliktai, auga daugiau mažų arba negalią turinčių vaikų, tėvai neturi darbo, piktnaudžiauja alkoholiu, serga psichikos ligomis ar yra patys patyrę smurtą, tėvai labai jauni, stokoja tėvystės įgūdžių ir supratimo apie vaiko vystymąsi, auklėjimą.

Sužinoti, kad vaikas patiria emocinį smurtą, galima ir iš vaiko pasakojimo. Tačiau vaikai ne visada papasakoja, kaip su jais elgiasi tėvai ar globėjai. Kartais papildomą informaciją apie vaiko patiriamą emocinį smurtą galima gauti iš trečiųjų asmenų – kitų šeimos narių, pedagogų, kaimynų, socialinių darbuotojų (jei šeima yra padidintos socialinės rizikos grupėje).



Pokalbio su vaiku ypatumai

Geriau kalbėti su vaiku atskirai nuo tėvų bei kitų pacientų ar personalo narių. Būdamas kartu su tėvais, vaikas bijos ar nedrįs papasakoti daugelio dalykų. Pradžioje geriausiai kelias minutes skirti pokalbiui neutraliomis temomis: sesės, broliai, gyvūnai, tai bus tinkama pradžia pokalbiui apie namus. Klausimus reikėtų formuluoti paprasta, vaikui suprantama kalba. Svarbu aktyvus klausymas, taip vaikas supranta, kad pokalbis jums yra įdomus. Kalbant su vaiku, geriau neužduoti tiesioginių klausimų (pvz. „Ar su tavim namuose negražiai elgiasi?“), rekomenduojama vaiko klausti apie santykius (pvz. „Kaip tu sutari su mama?“, „Kaip dažnai užsiimate bendra veikla?“, „Ką veikiate, ar dažnai pykstatės, jei būni negeras?“, „Kaip baudžia?“). Atsakydamas į panašius klausimus, vaikas gali pradėti pasakoti ir emocinio smurto situacijas, vėliau galima paklausti konkretesnių, su emociniu smurtu susijusių klausimų. Vaiko pasakojimas fiksuojamas medicininiuose dokumentuose. Svarbu leisti vaikui suprasti, kad pasekmių, jog jis pasakoja apie patirtą smurtą nebus, kad jis nėra kaltas.

Naudingos informacijos gali suteikti pokalbis kartu su vaiku ir tėvais – jo metu galima įvertinti vaiko ir tėvų bendravimą. Kartais tėvai perdėtai rūpinasi vaiku; glosto, vadina mažybiniais žodžiais, tačiau vaikas būna įsitempęs, iš to galima įtarti, kad toks elgesys vaikui nėra įprastas.

Pokalbio su tėvais ypatumai

Tėvai dažnai neigia ar net nevertina emocinio smurto kaip problemos, todėl svarbu suteikti pakankamai informacijos apie galimas pasekmes. Geriau kalbėtis su tėvais, nedalyvaujant vaikui. Svarbu pradėti pokalbį nuo to, kas aktualiausia tėvams - nusiskundimai dėl vaiko sveikatos ar elgesio. Norint nustatyti ar patikslinti emocinio smurto galimybę, netikslinga pokalbį pradėti klausimais: „Ar jūs dažnai neigiamai vertinate vaiką?“, „Ar šaukiate ant vaiko?“. Geriau iš pradžių užduoti bendresnio pobūdžio klausimus: „Kaip jūs stengiatės įveikti tas problemas, apie kurias kalbėjote?“, „Kas labiausia jus jaudina vaiko elgesyje?“ ir pan. Taip pateikiant klausimus, gaunama išsamesnė ir patikimesnė informacija. Vėliau galima užduoti ir konkretesnių klausimų: „Ką jūs darote, jeigu vaikas neklauso jūsų?“ ir pan. Vengti uždaro tipo klausimų. Kalbant su tėvais, reikia stengtis tiesiogiai nekritikuoti jų elgesio, nes tai gali iššaukti tėvų priešiškumą. Tėvai atsisakys bendradarbiauti, ir šeima bei vaikas negaus reikiamos pagalbos. Galimas toks pokalbis su tėvais: „Aš suprantu, kad jums tikrai sunku šioje situacijoje, bet jūs stengiatės įveikti problemas, padėti vaikui. Kartais tai pavyksta, kartais ne visai. Taip būna dažnai, tačiau visada galima rasti geresnių būdų problemoms spręsti. Galima apie tai pakalbėti, pasitarti su manimi ar su kitu specialistu“.

Esant galimybei naudinga pakalbėti ir su kiekvienu iš tėvų atskirai. Dažnai įveikti emocinį smurtą gali pakakti įprasto psichologinio konsultavimo, žinių apie vaiko raidos ypatumus suteikimo, kitokių auklėjimo strategijų aptarimo. Jeigu specialistas nesijaučia kompetentingas tai atlikti, reikalingas siuntimas pas psichikos sveikatos specialistus. Siuntimas pas psichikos sveikatos specialistą reikalingas ir tada, kaip yra nurodyta kitų prievartos rūšių atvejais. Esant didelei socialinei rizikai turėtų būti informuotas socialinis darbuotojas. Esant reikalui - apie patiriamą emocinį smurtą turėtų būti informuojami savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai. Vaikui būtina užtikrinti ilgalaikę, nuoseklią psichologinę pagalbą, esant nepakankamam efektui - nukreipti pas gydytoją vaikų ir paauglių psichiatrą.

Somatinis ištyrimas

Kadangi emocinis smurtas gali būti sudėtine kitų prievartos prieš vaikus formų dalimi, reikalinga nustatyti, ar nėra somatinių fizinio ir seksualinio smurto požymių. Gali būti reikalingas ištyrimas dėl psichosomatinių sutrikimų, sukeltų emocinio smurto.



Emocinis smurtas ne namų aplinkoje

Emocinis smurtas gali būti patiriamas ne tik iš artimos aplinkos asmenų, bet ir bendraamžių, ar kitų asmenų, turinčių kontaktą su vaiku. Viena dažniausių formų – patyčios.



Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia fizinę ar psichologinę jėgos persvarą turintis asmuo.

Jei patyčios patiriamos mokykloje, pirmiausia dėmesį turėtų atkreipti mokytojai, apie tai informuoti tėvus, mokyklos psichologą, socialinį darbuotoją.

Įtarti, kad vaikas patiria patyčias bendraamžių tarpe, reikėtų kai:


  • vaikas daugiausiai laiko praleidžia vienas;

  • pertraukų metu stengiasi būti klasėje;

  • pablogėjo mokymosi rezultatai, staiga atsirado baimė atsakinėti prieš klasę;

  • miego, apetito sutrikimai;

  • savivertės pokyčiai;

  • nerimas, pablogėjusi nuotaika;

  • suicidiniai bandymai, save žalojantis elgesys;

  • vaikas vėluoja, nenori lankyti pamokų;

  • pilvo, galvos skausmai, ypač rytais prieš mokyklą.

Jei vaikas patiria patyčias mokykloje, informacija turėtų būti gaunama iš mokytojų (mokinio charakteristika, elgsenos pokyčiai). Tėvai turėtų būti informuojami nedelsiant apie vaiko patiriamas patyčias ir paskatinti apie tai informuoti mokyklos darbuotojus. Mokyklos psichologas, socialinis darbuotojas turėtų tarpininkauti pokalbyje su smurtautoju, jo tėvais bei aukos šeima. Kartu reiktų surasti problemos sprendimo būdą, kuris turėtų būti pasiektas per nustatytą terminą. Jei taip nepavyksta pasiekti pakankamo rezultato, turėtų būti taikomos pakankamai griežtos priemonės, kad apsaugoti auką (-as) nuo emocinio smurto ir parodyti, kad toks elgesys yra netoleruotinas. Nustačius patyčių faktą mokytojas, mokyklos psichologas turėtų inicijuoti pokalbį su kitais vaikais, siekiant išsiaiškinti ar tai vienintelis atvejis, taip siekiant išvengti žalos kitiems. Visa mokyklos bendruomenė turėtų būti įtraukiama į kovą su patyčiomis. Psichologinis konsultavimas turėtų būti lengvai prieinamas visiems norintiems, siekiant išvengti tolimesnių neigiamų pasekmių.


III. SKYRIUS
Fizinis smurtas PRIEŠ VAIKUS
Fizinis smurtas gali būti vienkartinis epizodas arba pasikartojantys veiksmai – mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Fizinė trauma gali būti įvairi – nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdinimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo. Fizinis smurtas taip pat pasireiškia „ypatingų“ bausmių taikymu – kankinimais, vaiko uždarymu tamsiose patalpose (sandėliuke, rūsyje, dėžėje), darbo skyrimu ne pagal vaiko jėgas. 
Kaip atpažinti fizinį smurtą patyrusį vaiką?

Tokie akivaizdūs fiziniai požymiai, kaip mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai gumbai, nubrozdinimai, nutrynimai, žaizdos, įdrėskimai ir kiti odos sužeidimai, lūžiai, įvairaus laipsnio užgijimo žaizdos, turėtų sukelti susirūpinimą ir poreikį išsiaiškinti, kas atsitiko. Svarbu suvokti, ar pateiktas vaiko paaiškinimas atitinka sužalojimų turinį, kitaip sakant, ar pasakojimas yra tikėtinas ir atspindi realius įvykius.


Požymiai, kuriuos pastebėjus, galima SVARSTYTI apie netinkamą žalojantį suaugusiųjų elgesį:

  • Bet koks sunkus ar neįprastas vaiko sužalojimas, kuriam nėra paaiškinimo, arba šis paaiškinimas nepagrįstas.

  • Nušalimai, bendras kūno sušalimas, kuriam nėra tinkamo paaiškinimo.

  • Sužalojimai burnoje, kuriems nėra paaiškinimo arba šis paaiškinimas nepagrįstas.

Požymiai, kuriuos pastebėjus, galima ĮTARTI, apie netinkamą žalojantį suaugusiųjų elgesį:

  • Konkretaus daikto žymės ant kūno, pvz.: rankos, virvės, lazdos ar kokio nors kito įrankio formos mėlynės, dantų žymės.

  • Mėlynės arba kraujosruvos, atsiradę ne dėl medicininės būklės (pvz. kraujo krešėjimo liga), kuriems nėra įtikinamo paaiškinimo.

  • Mėlynių ar kraujosruvų esama daug ir/arba vienoje kūno vietoje, mėlynės įvairios gijimo stadijos.

  • Mėlynės ant nekaulėtų kūno ar veido vietų, taip pat aplink akis, ausis, sėdmenis.

  • Suaugusiojo įkandimo žymės.

  • Įpjovimai, įdrėskimai ar randai, kuriems nėra įtikinamo paaiškinimo arba dažniausiai drabužiais uždengtose vietose.

  • Nudegimai ar nuplikymai, kai jiems nėra paaiškinimo arba jis neįtikinamas.

  • Nudegimai ar nuplikymai, simetriški, yra ant minkštųjų audinių sričių, kurias menkai tikėtina užkliudyti karštu daiktu (pvz.: ant plaštakų viršaus, kojų padų, sėdmenų, nugaros).

  • Nudeginimai, primenantys kokį nors konkretų daiktą (pvz. lygintuvo ar cigaretės).

  • Žymės rodo prievartinį panardinimą į karštą skystį (pavyzdžiui, nuplikymai ant sėdmenų ar galūnių, kurių forma simetriška su aiškiai matomomis ribomis, gali atrodyti panašiai, kaip pirštinė ar kojinė).

  • Vienas ar daugiau kaulų lūžių, kai tai nesusiję su vaiko medicinine būkle (pavyzdžiui, nustatytu trapių kaulų sindromu ar osteopenija), arba nėra paaiškinimo, arba jis yra nepagrįstas. Taip pat ir praeityje patirti nepaaiškinami kaulų lūžiai; slaptųjų lūžių požymiai rentgeno nuotraukose (pavyzdžiui, šonkaulių skilimai kūdikystėje).

  • Kaukolės ertmės sužalojimai, kai nėra duomenų apie sunkią netyčinę traumą arba medicininę būklę, ir nėra paaiškinimo arba jis yra nepagrįstas; vaikui mažiau nei 3 metai; yra ir kitų sužalojimų, tinklainės kraujosruvų, šonkaulių ar ilgųjų kaulų skilimų; yra daugybinių subduralinių kraujosruvų su arba be subarachnoidinėmis kraujosruvomis, su arba be hipoksiniais išeminiais smegenų pažeidimais.

  • Tinklainės kraujosruvos arba akių sužalojimai, jei nėra duomenų apie patvirtintą sunkią netyčinę traumą arba medicininio paaiškinimo, įgimtų priežasčių.

  • Stuburo sužalojimo požymiai (pažeisti slanksteliai arba stuburo kanalo vidus, pavyzdžiui: kaklo sužalojimai, galvos sužalojimai, arba krūtininės ir juosmeninės dalies sužalojimai su židinine simptomatika arba nepaaiškinama kupra), jei nėra patvirtinimo, kad vaikas patyrė sunkią netyčinę traumą.

  • Pilvo ir krūtinės ertmės sužalojimai, jei nėra patvirtinimo, kad vaikas patyrė sunkią netyčinę traumą, jei nėra paaiškinimo arba jis yra nepagrįstas, arba, jei pagalbos kreipiamasi pavėluotai. Gali nebūti mėlynių ar kitų sužalojimų išorėje.

Skeleto lūžiai

Kaulų lūžiai yra vienas iš dažniausių fizinio smurto prieš vaikus požymių. Manoma, kad daugiau nei 50 proc. kūdikių iki 1 m. kaulai lūžta dėl patirto smurto. Todėl jeigu kūdikiui yra nustatomas kaulų lūžimas, reikia įvertinti ir fizinio smurto galimybę, atlikti nuodugnų vaiko ištyrimą ar nėra kitų sužeidimų. Taip pat indikuoti visų ilgųjų kaulų rentgenologinį, neurologinį ir akių dugno ištyrimą.

Dažnai tėvai į gydytojus kreipiasi dėl kitų problemų, ir tik nuodugnaus tyrimo metu diagnozuojami kaulų lūžiai. Lūžiai gali būti tiek galūnių, tiek kaukolės kaulų. Pagal kaulų gijimo proceso stadiją galima įtarti, kada apytiksliai galėjo būti trauma. Jei lūžiai yra skirtingų gijimo stadijų - tai vienas iš įtariamo smurto požymių. Jeigu yra daugybiniai kaukolės kaulų lūžiai, spiraliniai galūnių kaulų lūžiai nevaikštantiems vaikams, daugybiniai abipusiai nugarinių šonkaulių galų lūžiai su stuburo slankstelių ar menčių pakenkimu, yra labai didelė tikimybė, kad jie atsirado dėl patirto fizinio smurto.
Nudegimai

Nudegimus sukelia karštis, veikiantis vaiko odą. Gali būti nudeginta karštais skysčiais, daiktais, liepsna, chemikalais, elektros srove. Fizinį smurtą reikėtų įtarti, jei matomi cigarečių, automobilio žiebtuvėlio palikti nudegimai, nudegimai palikti kokių nors daiktų (galima spręsti pagal daiktų kontūrus), jeigu nudegimai yra daugybiniai, jų yra ant sėdmenų ir lytinių organų.



Poodinės kraujosruvos

Mėlynė susidaro, kai mechanine jėga veikiamos kraujagyslės sutrūkinėja ir kraujas susikaupia aplinkiniuose audiniuose. Jeigu mėlynė atsirado dėl smūgio kokiu nors daiktu, ji gali atspindėti to daikto formą, yra didelė tikimybė, kad toks sužeidimas atsirado dėl fizinio smurto. Odos sužeidimas gali padėti nustatyti sužalojimo instrumento tipą. Mėlynės yra akivaizdžiausiai matomas ženklas, kad prieš vaiką naudojamas fizinis smurtas. Gydomos mėlynės praeina keletą spalvos keitimosi stadijų: raudona-mėlyna-žalsva ir vėliausiai gelsvai ruda. Pagal mėlynės spalvą galima apytiksliai įtarti traumos laiką.




Mėlynės spalva

Mėlynės amžius

Raudona

0-2 dienų

Mėlyna

2-5 dienų

Žalia

5-7 dienų

Geltona

7-10 dienų

Ruda

10-14 dienų

Nelieka žymės

2-4 savaičių

Įvairių gijimo stadijų mėlynės ant vaiko kūno, taip pat mėlynės ant rankų viršutinės dalies (atsirandančios ginantis nuo smurtautojo), liemens, šlaunų priekinėje pusėje, veido šonuose, ant ausų ir kaklo, genitalijų, pilvo ir sėdmenų, taip pat mėlynės, atspindinčios jas sukėlusius daiktus - diržo kilpą, plaštakos atspaudą ar žmogaus dantų paliktos žymės rodo, kad yra didelė fizinio smurto tikimybė.



Centrinės nervų sistemos (CNS) ir kitos galvos traumos

Rimtos kūdikių galvos traumos retai būna sukeltos nelaimingo atsitikimo (išskyrus tuos atvejus, kai yra labai aiški kita priežastis, pvz., automobilio avarija). Kaip nurodo tyrimai, 95 proc. intrakranijinių sužeidimų ir virš 60 proc. visų galvos traumų priežastimi kūdikystėje yra fizinis smurtas. 80 proc. vaikų iki 2 metų visų mirčių dėl galvos traumų būna ne dėl nelaimingų atsitikimų. Todėl esant bet kokiai galvos traumai tiriant vaiką iki 2-3 metu, reikia pagalvoti ir apie fizinio smurto galimybę.

Viena iš sunkiausių fizinio smurto sukeltų pasekmių - kraujavimas kaukolės ertmėje, smegenų sukrėtimas, sumušimas.

Ypač keliančios įtarimą dėl fizinio smurto yra tinklainės kraujosruvos, nes jos dažnai atsiranda dėl stipraus vaiko kratymo ir yra vienas svarbiausių „kratomo vaiko“, (ang. k. shaken baby syndrom), sindromo požymių.


Kratomo vaiko sindromas (KVS)

Ši trauma gali pasitaikyti kūdikiams iki 1 metų amžiaus. Didžiausia rizikos grupė šiai trauma atsirasti yra 2-4 mėnesių kūdikiai. Tačiau neretai pasitaiko ir  5- 6 mėnesių kūdikių traumų. Paprastai vaikams virš 2 metų amžiaus tokių traumų nebepasitaiko. Tačiau jeigu būta ypač smarkios jėgos, taip traumuoti gali būti ir 5-6 metų vaikai. Neretai prižiūrintys vaikus asmenys galvoja, jog pakračius vaiką, jis nustos verkti.  Dažniausiai tai būna pervargę tėvai, kurie nesugeba tinkamai prižiūrėti kūdikio ir taip išlieja savo emocijas. Sužeidimai, būdingi KVS, neatsiranda dėl kritimo, traukulių ar dėl kitų priežasčių. Mirtingumas dėl šio sindromo 15-38 proc., vidutiniškai 20-25 proc. Atokios sunkaus KVS pasekmės gali būti: aklumas dėl smegenų žievės pakenkimo, spastiškumas, traukuliai, skilvelių išsiplėtimas, encefalomaliacija. KVS galima įtarti, jeigu minėti požymiai susibendrinę su kitais vaikų fizinio smurto požymiais: poodinėmis kraujosruvomis, kaulų lūžiais, kitomis traumomis, būdingu tėvų elgesiu. Įtarus KVS, reikalingos neatidėliotinos gydytojų vaikų neurologo, neurochirurgo, oftalmologo konsultacijos. Kompiuterinė tomografija pagrindinis tyrimo metodas, diagnozuojant hemoragijas.


Каталог: uploads -> sam -> documents -> files
uploads -> По антикоррупционной работе в поликлинике
uploads -> Fərid Zeynalov stomatoloq, bds, dds şəxsi məlumat
uploads -> Oitsning ma’nosi – Orttirilgan Immunitet Tanqisligi Sindromi. Bu dahshatli va bedavo kasallik hozirgi zamonning “vabosi” deb yuritiladi
uploads -> 4 İstehlakçıların davranışının modelləşdirilməsi Son istehlakçıların davranışının modelləşdirilməsi
uploads -> UŞaq anatomiyasi, FİZİologiaysi və GİGİyenasi analizatorlar- duyğU ÜzvləRİ
uploads -> Мisvak вя онун XXI ясрдя истифадяси
uploads -> Klinik protokol Az ərbaycan Respublikas
uploads -> Azərbaycan Tibb Universiteti üzrə 2013/2014 cü tədris ilində
uploads -> Join this Edmodo Code!!!
files -> Skubiosios medicinos gydytojas

Yüklə 0,64 Mb.

Dostları ilə paylaş:
  1   2   3   4   5   6




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©azkurs.org 2020
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə