830
MEDICINA (2003) 39 tomas, Nr. 9
Antrinė katarakta: dažnis, etiologija ir patogenezė
Reda Žemaitienė
Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinika
Raktažodžiai: kataraktos chirurginis gydymas, antrinė katarakta, lęšiuko epitelinės ląstelės,
priekinė ir užpakalinė lęšiuko kapsulės, Elschnig perlai, kapsulės fibrozė.
Santrauka. Antrinė katarakta – dažniausia šiuolaikinio kataraktos chirurginio gydymo
komplikacija. Antrinė katarakta randasi dėl operacijos metu likusių ant priekinės lęšiuko kapsulės
epitelinių ląstelių proliferacijos, augimo, migracijos ir transdiferenciacijos. Kliniškai išskiriami
du antrinės kataraktos tipai – perlų ir fibrozinis. Pagrindinis antrinės kataraktos gydymas –
Nd : YAG lazerinė kapsulotomija, kuri taip pat gali būti lydima komplikacijų, kuomet reikia
papildomų finansinių išteklių. Antrinės kataraktos gydymo JAV išlaidos didesnės už kataraktos
chirurginio gydymo išlaidas. Todėl jau ne vieną dešimtmetį daugybė eksperimentų ir klinikinių
studijų tyrėjų tiria antrinės kataraktos patogenezę ir ieško jos prevencijos būdų.
Adresas susirašinėjimui: R. Žemaitienė, KMU Akių ligų klinika, Eivenių 2,
3007 Kaunas. El. paštas: redazem@centras.lt
Antrinė katarakta, arba lęšiuko užpakalinės kap-
sulės padrumstėjimas (angl. posterior capsule opaci-
fication), yra dažniausia kataraktos chirurginio
gydymo komplikacija ir tai daugiau ar mažiau pa-
blogina operacijos metu pasiektus rezultatus (1). Ant-
rinės kataraktos dažnis dažniausiai skaičiuojamas pa-
gal šios ligos gydymo reikalingumą (2–5). Antrinės
kataraktos dažnis – 30–50 proc. pacientų po kataraktos
pašalinimo operacijų, ir šis procentas tuo didesnis, kuo
jaunesnis pacientų amžius (6). R. P. Kratz (1976), K.
R. Wilhelmus ir J. M. Emery (1980), R. M. Sinskey ir
W. Jr. Cain (1978) ir kitų autorių duomenimis, antrinės
kataraktos dažnis siekia 40–50 proc. per pirmuosius
dvejus penkerius metus po ekstrakapsulinės kataraktos
pašalinimo (EKKP), kol dar neimplantuotas intra-
okulinis lęšis (IOL) arba jis implantuotas į priekinę
kamerą, arba į sulcus iridociliaris (1). Tačiau, imp-
lantuojant IOL į kapsulės maišelį, antrinės kataraktos
dažnis R. L. Lindstroem ir W. S. Harris (1980) duo-
menimis, sumažėja iki 18,4 proc., praėjus 24–36 mėn.
po operacijos. O. Nichi (1986) tokį antrinės kataraktos
sumažėjimą, implantavus IOL į kapsulės maišelį,
aiškina mechaninio barjero susiformavimu, kuris
sulaiko proliferuojančių lęšiuko epitelinių ląstelių
(LEL) migraciją ant užpakalinės kapsulės (7). Po
kataraktos operacijos apie 30 proc. pacientų (jauniems
pacientams – 100 proc.) pablogėja rega dėl antrinės
kataraktos per pirmuosius 3–5 metus (8). Antrinė ka-
tarakta atsiranda 11,8 proc. pacientų praėjus viene-
riems metams po EKKP ir IOL implantavimo, 20,7
proc. – praėjus trejiems metams, 28,4 proc. – penke-
riems metams po operacijos (1998). Antrinės kata-
raktos gydymo poreikis didėja kartu su pooperacinio
laikotarpio ilgėjimu (2). Kitos studijos duomenimis,
antrinės kataraktos dažnis, praėjus ketveriems metams
po kataraktos pašalinimo operacijos – 41 proc. (3). Ši
studija nurodo pacientų amžiaus įtaką antrinės kata-
raktos atsiradimui. Grupėje pacientų, vyresnių kaip 60
metų, tik 37 proc. buvo gydyti nuo antrinės kataraktos,
o iki 40 metų grupėje gydyti 70 proc. pacientų. Pe-
diatrinėje kataraktos chirurgijoje antrinė katarakta yra
didžiulė kliūtis regos reabilitacijai, nes antrinė katarakta
randasi 95 proc. atvejų ir gana anksti (4).
Taigi antrinė katarakta išlieka dažna net ir nekomp-
likuotos kataraktos chirurginio gydymo komplikacija.
Nors antrinės kataraktos dažnis sumažėjo, patobulėjus
kataraktos chirurgijos technikai ir žievinių lęšiuko
sluoksnių pašalinimui, studijų duomenimis – tai dažna
liga, nors studijų pateikiami duomenys labai skirtingi
(2), nes daugelis šių studijų tyrėjų naudoja skirtingus
antrinės kataraktos diagnostikos ir vertinimo kriteri-
jus.
Antrinės kataraktos svarbą P. Sourdille aiškina ke-
letu aspektų. Medicinos literatūroje pateikiamas ma-
žas antrinės kataraktos dažnis prieštarauja duomenims,
kad daugelyje pasaulio šalių Nd : YAG kapsulotomija
yra antroje vietoje pagal dažniausiai atliekamas ope-
racijas. Pooperacinė lęšiuko kapsulės fibrozė ne tik su-
mažina centrinį matymą, bet apsunkina oftalmoskopiją
periferijoje, o tai savo ruožtu dažna tinklainės atšokos
diagnostikos bei gydymo akyse, kuriose pašalinta ka-
tarakta ir implantuotas IOL, blogos prognozės prie-
žastis. Nefibroziškas kapsulės maišelis svarbus per-
duodant atsikuriančias akomodacijos jėgas į kapsulės
831
maišelį arba specialiam (akomoduojančiam) IOL.
Sveikas kapsulės maišelis būtinas fiziologinei akies
pusiausvyrai palaikyti, nes apsaugo nuo operacijos me-
tu susidarančių cheminių mediatorių patekimo į už-
pakalinį akies segmentą (9).
Žinoma, kad antrinė katarakta sukelia nemažai psi-
chologinių problemų pacientams. Ši problema svarbi
medicininiu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, todėl
taip plačiai ieškoma antrinės kataraktos prevencijos
būdų (10). Antrinėi kataraktai gydyti naudojamas Nd :
YAG lazeris – papildoma chirurginė intervencija, kuri
gali būti lydima daugelio komplikacijų, be to, prireikia
papildomų finansinių išteklių (8), pavyzdžiui, JAV ant-
rinei kataraktai gydyti reikalingos išlaidos didesnės nei
kataraktos chirurginio gydymo kaina (11). JAV 1998
metais atlikta 1,6 mln. kataraktos operacijų ir 573 tūkst.
Nd : YAG kapsulotomijų (The Health Care Financing
Administration, 2000) (12).
Nd : YAG lazerinė kapsulotomija gali būti lydima
šių komplikacijų: IOL pažeidimo (12 proc.), laikino
akispūdžio padidėjimo (8,5 proc.), cistozinio makulinės
srities paburkimo (0,68 proc.), tinklainės atšokos (0,17
proc.), hifemos (0,15 proc.), irito (0,10 proc.) ir IOL
dislokacijos (0,10 proc.) (12).
Antrinė katarakta nėra nauja kataraktos chirurgi-
nio gydymo komplikacija (13). Dar 1901 metais H.
Schmidt-Rimpler teigė, kad netgi po sėkmingos
kataraktos operacijos dažnai randasi antrinė katarakta
(13). T. Schlote kartu su bendraautoriais pateikė XIX
amžiaus pabaigos duomenis. Duomenys surinkti iš
pacientų kortelių nuo 1895 metų. Atliekant kataraktos
operacijas Graefe’s metodika, ankstyvuoju poopera-
ciniu laikotarpiu 63 proc. pacientų regėjimo aštrumas
buvo 20/200 ir didesnis , o 5 proc. – 20/40 ir didesnis.
Antrinė katarakta radosi 30 proc. pacientų (14). Tokį
palyginti neaukštą antrinės kataraktos diagnozavimą
matyt, nulėmė nelabai tobula to meto biomikroskopijos
aparatų konstrukcija.
Nors per pastaruosius 100 metų kataraktos chi-
rurgija pažengė toli į priekį, pasiekiami žymiai geresni
operacijų rezultatai, antrinė katarakta buvo reikšminga
problema XX amžiaus pabaigoje, ji išlieka aktuali ir
šiandien (13).