Preeklampsija

16. Gydymo taktika įvykus eklampsijai

16.1. priepuolio metu pacientė guldoma ant šono ir saugoma nuo galimos traumos, užtikrinama stabili kūno padėtis, atlaisvinami viršutiniai kvėpavimo takai, tiekiamas deguonis per veido kaukę (6 l/min.);

16.2. kviečiamas į pagalbą patyręs gydytojas akušeris ginekologas ir anesteziologas reanimatologas;

16.3. pasibaigus priepuoliui, nedelsiant pradedamas slopinti traukulių pasikartojimas magnio sulfato smūgine doze (4 g per 10-15 minučių į veną) ir skubiai koreguojama hipertenzija (žr. 7 punktą);

16.4. būtina nuolat stebėti kvėpavimo ir širdies funkciją (kvėpavimo dažnumą, tipą, dalinį deguonies slėgį, AKS, EKG, esant reikalui – tiriamos kraujo dujos);

16.5. atliekamas bendras kraujo tyrimas;

16.6. įvertinama diurezė ir į veną lašinamų skysčių kiekis (perdozavus gali būti plaučių edema);

16.7. įvertinama kepenų ir inkstų funkciją: biocheminis kraujo tyrimas, nustatant kepenų fermentų (GOT, GPT, LDH), bilirubino, kreatinino ir šlapalo koncentracija kraujo serume, šlapimo tyrimas baltymo kiekiui nustatyti;

16.8. įvertinami kraujo krešėjimo rodikliai (trombocitų kiekis, koagulograma – SPA, ADTL, INR, fibrinogeno, D dimerų kiekis);

16.9. įvertinama vaisiaus būklė;

16.10. stabilizavus moters būklę ir maksimaliai koregavus homeostazę, užbaigiamas nėštumas;

16.11. eklampsija yra multisisteminio susirgimo dalis, todėl būtinas kitų specialistų (kardiologo, neurologo, anesteziologo) dalyvavimas.