32. Nėščiąją būtina hospitalizuoti:
32.1. esant sunkiai hipertenzijai (AKS≥170/110 mmHg);
32.2. neaiškiais atvejais arterinės hipertenzijos diferencinei diagnostikai;
32.3. diagnozavus pielonefritą;
32.4. didėjant proteinurijai;
32.5. esant preeklampsijos požymių;
32.6. esant vaisiaus hipotrofijai ar įtarus vaisiaus hipoksiją.
33. Gydymas
33.1. Medikamentinis gydymas lėtinės hipertenzijos atveju reikalingas, kai diastolinis AKS ≥100 mmHg. Gydymą reikėtų pradėti nuo:
33.1.1. dopegito, kurio pradinė dozė 250mg 3 kartus per dieną, maksimali paros dozė 2–4g;
33.1.2. jei gydymas neefektyvus, papildomai gydoma labetaloliu, kurio pradinė dozė 200-400 mg per dieną, maksimali paros dozė – 1200 mg;
33.1.3. esant indikacijų, antroje nėštumo pusėje galima gydyti selektyviu β adrenoreceptorių blokatoriumi: atenololiu 25–100 mg per dieną ar metoprololiu 25–200 mg per dieną. Šios grupės vaistais nereikėtų gydyti ilgiau nei 6 savaites, stebint ar pakankamai auga vaisius;
33.1.4. antroje nėštumo pusėje galima gydyti kalcio kanalų blokatoriais: nifedipinu (20–60 mg per dieną) ar isradipinu (2,5–10 mg per dieną);
33.1.5. pavojinga kalcio kanalų blokatorius panaudoti kartu su magniu sulfatu;
33.1.6. tiazidų grupės diuretikų reikia tik tais atvejais, kai yra širdies ar inkstų nepakankamumo požymių, po kardiologo ar nefrologo konsultacijos.
33.2. Kad nepablogėtų placentinė kraujotaka, visų vaistų dozes reikia didinti palaipsniui.
33.3. Nėštumo metu negalima vartoti AKF inhibitorių ir AT1 receptorių blokatorių.
Dostları ilə paylaş: | 
