Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra



Yüklə 0,73 Mb.
Pdf görüntüsü
səhifə9/9
tarix25.03.2017
ölçüsü0,73 Mb.
#12357
1   2   3   4   5   6   7   8   9

a)  Bendrieji požymiai: 

 ligoniai suglemba; 

 gali sutrikti sąmonė. 

 

b)  Odos požymiai: 

 išblyškusi, prakaituota; 

 greitas dilgėlinės tipo bėrimas (netaisyklingos formos apvalūs, labai 



niežtintys pakilę virš odos paviršiaus bėrimo elementai su blyškesniu 

centru); 

 angioedema; 

 cianozė. 

 

c)   Viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai: 

 užkimimas bei stridoras dėl gerklų ir antgerkio edemos. 

 

d)  Apatinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai: 

 kvėpavimo sutrikimai; 

 girdimas ekspiracinis švogždimas, kurį sukelia bronchų spazmas; 

 subjektyviai – spaudimo už krūtinkaulio pojūtis. 

 

e)   Širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimai: 

 dažnas, silpno pripildymo pulsas; 

 aritmija; 

 sumažėjęs kraujospūdis. 

Kiekviename skiepijimų kabinete privalo būti anafilaksinio šoko gydymo 

priemonių rinkinys. Šiame rinkinyje turi būti: 

 adrenalino tirpalo (Sol. Adrenalini hydrochloridi 0,1 % – in amp.)

 

74


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 injekcijoms naudoti tinkamų kortikosteroidų  (pvz., deksametazono, 



prednizolono); 

 švirkštų.  

Anafikalsinių reakcijų po skiepų pasitaiko itin retai. Didžioji dauguma 

skiepijimo kabinetų šių gydymo priemonių niekada nepanaudoja, todėl būtina 

reguliariai tikrinti, kad šiame rinkinyje esančių vaistų galiojimo laikas būtų 

nepasibaigęs. 



 

Anafilaksijos pirmoji pagalba ir gydymas 

 Jeigu pacientas be sąmonės, jį reikia paguldyti, patikrinti kvėpavimo takų 

praeinamumą, esant reikalui, jį koreguoti.  

 Į raumenis sušvirkščiama adrenalino tirpalo dozė. Jeigu per 5 minutes ant 

centrinių kraujagyslių  (a. femoralis ir  a. carotis) projekcijų pulsas 

neišpalpuojamas, adrenalino injekcija kartojama. 

 Jeigu turima, kauke arba „ūsais” skiriamas deguonis. 

 Skubiai kviestis profesionalios papildomos pagalbos, kviečiama reanimacinė 

brigada. 

 Ištikus anafilaksiniam šokui, pirmoji pagalba suteikiama skiepijimo vietoje. 

Toliau gydyti ligoniai siunčiami į ligoninę. Ši rekomendacija taikytina net tiems 

pacientams, kuriems anafilaksinio šoko požymiai visiškai išnyksta, suteikus 

pagalbą. Tokia rekomendacija pagrįsta tuo, kad kartais anafilaksija gali būti 

dvibangė ir antra banga gali pasireikšti praėjus 5-24 valandoms nuo pirmosios. 

 Suteikiant pirmąją pagalbą, nerekomenduojami jokie kiti vaistai, išskyrus 

adrenalino tirpalo injekcijas. 

Išsamesnį anafilaksijos klinikos, diagnostikos ir gydymo aprašymą kiūrėkite 

toliau pateikiamame Lietuvos ekspertų sutarime anafilaksijos diagnostikos ir 

gydymo klausimais. Apie kiekvieną vakcinų  įskiepijimo sukeltą anafilaksijos 

reakciją  būtina skubiai pranešti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

centrui.

 

 



Vakcinų laikymas  

Visos vakcinos laikomos pagal instrukcijas, kurios būna kartu su 

išleidžiamomis vakcinomis. 

Dažniausiai jos laikomos šaldytuve +4 +8

0

 C temperatūroje. 



Šaldytuvas markiruotas, jame turi būti termometras. 

 

Skiepų dokumentacija 

Visi atlikti skiepai registruojami skiepų kortelėje (f. 063), skiepų pase, vaiko 

vystymosi istorijoje. Užrašoma skiepijimo data, vakcinos pavadinimas, dozė, 

serijos numeris, vakcinacijos būdas, organizmo reakcijos į skiepus. 

 

75



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



 

Skiepijimai Nacionalinės imunoprofilaktikos programos 

numatytomis vakcinomis 

 

 



Lietuvos nacionalinė imunoprofilaktikos programa sudaryta remiantis 

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Vienas sudėtinių šios 

programos komponentų – skiepijimo kalendorius. Šis kalendorius sudaromas 

atsižvelgiant į daugelį veiksnių, tokių kaip: 

 užkrečiamųjų ligų paplitimas regione ar konkrečioje šalyje; 

 šalies demografinė struktūra; 

 šalies pirminės sveikatos priežiūros teikimo sistema; 

 imunoprofilaktinio darbo organizavimo sistema; 

 vakcinų tiekimo ypatumai; 

 ekonominiai ištekliai. 

 

Pakeisti patvirtintą ir įdiegtą praktikiškai skiepijimų kalendorių yra gana 



sudėtinga. Tai susiję su didelėmis materialinėmis ir organizacinėmis sąnaudomis, 

todėl tokie kalendoriai sudaromi maksimaliai atsižvelgiant į visas aplinkybes, o 

keičiami tik tuomet, kai tai yra absoliučiai būtina ir pagrįsta. 

Skiepijimo kalendorius yra pagrindinis praktinį skiepijimo darbą 

koordinuojantis dokumentas, jį įsakymu tvirtina LR sveikatos apsaugos ministras. 

Lietuvoje nėra įstatymais „privalomų” skiepų, t. y. skiepytis ar ne – asmens (ar jo 



tėvų) laisvo apsisprendimo klausimas. Tačiau medikai turi suteikti asmenims bei 

skiepijamų vaikų šeimoms visokeriopą išsamią ir objektyvią informaciją apie 

skiepijimo naudą, galimus povakcininius reiškinius, skiepijimo nepageidaujamų 

reiškinių riziką palyginti su natūralių ligų keliama rizika bei nepatogumais. Kaip ir 

daugelyje kitų pasaulio šalių, Lietuvos valstybė negali užtikrinti visų moderniausių 

vakcinų skiepijimo kaštų kompensavimo. Todėl Lietuvos skiepijimų kalendoriuje 

numatytos valstybės garantuotos, t. y. šeimoms nemokamos vakcinos, ir 

rekomenduojamos vakcinos, kurias galima pasirinkti, tačiau jų kaštus sumoka 

pasiskiepyti norintys asmenys. Tokia tvarka sudaro galimybes pasirinkti šeimoms 

parankiausius skiepus, o gydytojas privalo supažindinti su visomis skiepijimo 

galimybėmis, paaiškinti, kokie yra vienos ar kitos vakcinos privalumai. 

 

 



76

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius 

Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. 

rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 464. 

 

Vaikų amžius 

 

 



Vakcinos 

pavadinimas 

 

2-3 



dienos

1  


mėn. 

 

3  



mėn. 

 

4,5 



mėn. 

 

6  



mėn. 

 

11  



mėn. 

 

15-16,5



mėn. 

18 


mėn. 

 

6-7 



metai

 

12 



metų 

15-16


metų

 

Tuberkuliozės 



vakcina 

 

BCGI 



 

 

 



 

 

 



 

 

 



 

BCGI* 


 

 

 



 

 

 



 

 

 



 

 

Hepatito B 



vakcina 

 

HB1 



 

 

HB2 



 

 

 



 

 

 



HB3 

 

 



 

 

 



 

 

 



HB1 

HB2 


HB3 

 

 



Kokliušo, 

difterijos, 

stabligės 

vakcina 


 

 

 



 

 

DTP 1 



 

 

DTP2 



 

 

DTP3 



 

 

 



 

 

 



DTP4 

 

 



DT5 

 

 



 

 

Td6 



 

Poliomielito 

vakcina 

 

 



 

 

IPVI IPV2  



 

 

 



 

 

IPV3 OPV4 OPV5   



 

Tymų, 


epideminio 

parotito, 

raudonukės 

vakcina 


 

 

 



 

 

 



 

 

 



 

 

 



 

MMRI 


 

 

 



MMR2 

 

 



MMR2**

 

 



 

 

 



1. Santrumpų reikšmė: BCG - tuberkuliozės vakcina; HB – hepatito B 

vakcina; DTP – kokliušo (ląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DtaP – kokliušo 

(neląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DT – difterijos, stabligės  (vaikų) 

vakcina; Td – difterijos, stabligės  (suaugusiųjų) vakcina; IPV – inaktyvuota 

poliomielito vakcina; OPV – oralinė poliomielito vakcina; MMR – tymų, 

epideminio parotito, raudonukės vakcina; Hib – Haemophilus influenzae tipo B 

infekcijos vakcina. 

2. BCGI* 11 mėn. amžiaus vaikai skiepijami pakartotinai, jei nesusiformavęs 

povakcininis randas. 



3. Kai kontraindikuotina DTP vakcina, skiepijama DT vakcina. 

4. MMR2 vakcina skiepijami 6-7 metų amžiaus vaikai. 12 metų vaikams 

MMR2** skiriama kartu su HB1 ir OPV5, jei jie neskiepyti 6-7 metų. 

 

77


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

5. 12 metų amžiaus vaikai HB vakcina skiepijami 3 dozėmis pagal schemą: 

HB1; po l mėnesio – HB2; po 6 mėnesių – HB3. OPV5 skiriama su pirmąja HB 

vakcinos doze. 



6. Jei skiepijimo išlaidas padengia tėvai – rekomenduojama:  

6.1. Vietoj DTP skiepyti DTaPI (3 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP2 (4,5 mėn. 



amžiaus kūdikius), DTaP3 (6 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP4 (18 mėn. amžiaus 

vaikus); 

6.2. Hib1 (3 mėn. amžiaus kūdikius), Hib2 (4,5 mėn. amžiaus kūdikius), Hib3 (6 



mėn. amžiaus kūdikius), Hib4 (18 mėn. amžiaus vaikus) skiepyti kartu su DTP ar 

DTaP; 


6.3. Vėjaraupių vakcina 15-16,5 mėn. amžiaus vaikus skiepyti su MMR1 (jei 

MMR1 ir vėjaraupių vakcina neįskiepijamos tuo pačiu laiku, tarp jų skyrimo 

būtinas ne trumpesnis kaip 4 savaičių laikotarpis), vyresniems nei 12 m. ir 

nesirgusiems vėjaraupiais vaikams skiriamos 2 dozės. 



7.  Skiepijama pagal vaisto charakteristiką, santrauką. 

8. Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą  tėvus arba teisėtus globėjus būtina 

informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo 

skiepyti jie turi pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a). 

 

  



 

Tuberkuliozės (BCG) vakcina 

Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje yra gana didelis, nors 1997-1998 metais 

sergamumo lygis stabilizavosi, o 1999-aisiais jau pasireiškė tendencija mažėti. 

Didesni sergamumo tuberkulioze rodikliai registruoti tarp kaimo gyventojų. 

Didžiausią dalį sergančiųjų sudaro suaugę gyventojai, tačiau didėjant bendram 

sergamumui pakilo ir vaikų sergamumo tuberkulioze rodikliai. 

Tuberkuliozę tik sąlygiškai galima priskirti prie vakcinomis valdomų ligų 

grupės. Šiandien akivaizdu, kad skiepijimas BCG vakcina pirmųjų gyvenimo metų 

vaikus apsaugo nuo itin sunkių tuberkuliozės formų, tačiau neapsaugo nuo 

infekuotumo tuberkuliozės sukėlėjais. Lietuvoje sukurta tuberkuliozės kontrolės 

programa, numatanti kompleksines tuberkuliozės profilaktikos, ankstyvos 

diagnostikos ir gydymo priemones. 

PSO ekspertai BCG vakcina rekomenduoja skiepyti tik naujagimius. Šiuo 

skiepijimu siekiama išvengti sunkiausių tuberkuliozės formų. Nerekomenduojama 

BCG revakcinacijų  (kur jos dar atliekamos) sieti su tuberkulino mėginiais. Tuo 

pabrėžiama, kad ankstyvas tuberkuliozės išaiškinimas neturi būti siejamas su 

vienos ar kitos amžiaus grupės skiepijimų kampanijomis. Tai turi būti nuolatinė, 

kryptinga, kompleksinė veikla. 



 

 

78



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

BCG vakcinos švirkštimas 

Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių pirmoji BCG vakcinos dozė 

įšvirkščiama naujagimiams. BCG vakciną naujagimiams rekomenduojama įšvirkšti 

tik į kairiojo žasto viršutinę išorinę sritį. Taip paskiepijus lengviau įvertinti, ar po 

skiepo susidarė randelis. Vakcina skiepijama į odą specialiais švirkštais ir 

adatomis. BCG vakciną įskiepijus po oda ar į raumenis, labai padidėja povakcininių 

komplikacijų (BCG absceso, limfadenito) rizika. 



Absoliuti BCG vakcinos įšvirkštimo kontraindikacija yra įgimtos ar įgytos 

imunodeficitinės būklės. ŽIV infekuotų moterų pagimdyti naujagimiai BCG 

vakcina neskiepijami tol, kol nepatvirtinama, kad kūdikis neužsikrėtęs. Dažniausiai 

to neįmanoma nustatyti pirmaisiais gyvenimo metais. Jeigu patvirtinama, kad 

kūdikis infekuotas ŽIV, BCG vakcinos negalima įskiepyti, nesvarbu kokia yra 

kūdikio sveikatos būklė ir ŽIV infekcijos stadija.  



Sąlygiška ir laikina kontraindikacija yra išplitęs progresuojantis dermatitas. 

Jeigu kūdikio aplinkoje esama asmenų, kuriems nustatyta T ląstelių 

imunodeficitinė būklė, įskaitant ir ŽIV infekuotus asmenis, kūdikį galima skiepyti, 

tačiau namiškius būtina perspėti, kad imunodeficitiniai asmenys vengtų bet kokio 

kontakto su paskiepytojo skiepo vieta. 

BCG vakciną galima įskiepyti kartu su kitomis vaikams skirtomis 

vakcinomis 

 

Hepatito B vakcinos švirkštimas 

Pirmoji hepatito B vakcinos dozė  įšvirkščiama naujagimiams gimdymo 

namuose. Antroji dozė skiepijama 1 mėnesio amžiaus kūdikiams, trečioji – 6 

mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su DTP vakcina. 

Skiepijama giliai į raumenis. Kai vienu metu švirkščiama hepatito B vakcina 

ir DTP vakcina, reikia švirkšti į skirtingas šlaunis. 

Jeigu dėl kokių nors priežasčių hepatito B vakcinos skiepijimo grafikas 

sutrinka, siūloma laikytis tokių rekomendacijų: 

 būtina įskiepyti 3 vakcinos dozes. Jeigu pirmoji dozė naujagimiui neįskiepijama, 

bet buvo įšvirkšta BCG vakcina, hepatito B skiepijimas pradedamas nuo 1 

mėnesio amžiaus, siekiant išlaikyti reikiamą intervalą po BCG vakcinos 

skiepijimo. Tokiems vaikams antrąją hepatito B vakcinos dozę rekomenduojama 

įšvirkšti po mėnesio nuo pirmosios dozės (t.y. 2 mėnesių amžiaus), o trečiąją – 6 

mėnesių amžiaus, kaip tai numatyta skiepijimų kalendoriuje; 

 idealus intervalas tarp pirmosios ir antrosios dozių yra vienas mėnuo, jeigu dėl 

kokių nors priežasčių antroji dozė neįskiepyta 1 mėnesio amžiaus kūdikiui, ją 

reikia įskiepyti kuo greičiau. Trečioji dozė skiepijama kaip numatyta skiepijimų 

kalendoriuje; 

 

79



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 mažiausias intervalas tarp antrosios ir trečiosios hepatito B vakcinos dozių – 



vienas mėnuo. Šio intervalo trukmė gali būti labai įvairi, nuo vieno iki kelių ar 

net keliolikos mėnesių, tačiau svarbu, kad trečioji dozė būtų įskiepyta. Lietuvos 

skiepijimų kalendoriuje numatyta trečiąją hepatito B vakcinos dozę  įšvirkšti 6 

mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su trečiąja DTP vakcinos doze; 

 jeigu hepatito B vakcina skiepijami kitų amžiaus grupių asmenys, galima 

rekomenduoti 0-1-2, 0-1-3, 0-1-6 ar kitas schemas. Svarbu, kad būtų įšvirkštos 

visos trys dozės, o intervalas tarp pirmosios ir antrosios būtų ne trumpesnis negu 

vienas mėnuo ir, pagal galimybes, ne ilgesnis; 

 jeigu dėl kokių nors priežasčių susidaro ilgesnė pertrauka tarp pirmosios ir 

antrosios dozės, stengiamasi antrąją dozę  įšvirkšti kuo greičiau, tačiau 

papildoma vakcinos dozė tokiems asmenims neskiepijama; 

 jeigu intervalai tarp bet kurių vakcinos dozių yra ilgesni už rekomenduojamus, 

nepriklausomai nuo tokio intervalo trukmės, pirminiu skiepijimu įšvirkščiamos 

visos trys vakcinos dozės. Niekuomet nerekomenduojamos „papildomos” 

vakcinos dozės. 

 

Povakcininės reakcijos retos, nesunkios ir greitai praeinančios. Vakcinos 

injekcijos vieta gali šiek tiek paskaudėti, parausti ir sukietėti, tačiau šie požymiai 

praeina savaime be gydymo. Labai retai pasitaiko bendro pobūdžio reakcijų: 

nuovargis, bendras negalavimas, galvos skausmai, svaigimas, į gripą panašūs simp-

tomai. Kitos komplikacijos itin retos. 

 

DTP ir DT vakcinų švirkštimas 

Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių DTP vakcina pradedama skiepyti nuo 

3 mėnesių amžiaus. Pirmosios trys vakcinos dozės  įskiepijamos 4-8 savaičių 

intervalu. Ketvirtoji vakcinos dozė  įskiepijama praėjus 6-24 (geriausiai – 12) 

mėnesių nuo paskutiniosios pirminio imunizavimo vakcinos dozės. Jeigu dėl kokių 

nors priežasčių intervalai tarp skiepijimų pailgėja, vakcinos dozių skaičius 

nedidinamas. 

Vakcina skiepijama giliai į raumenis, kūdikiams į šlaunies priekinį paviršių, 

vyresniems vaikams ir suaugusiesiems – į vidurinįjį žasto trečdalį. 

Nerekomenduojama vakcinos skiepyti į  sėdmenis. Nepageidaujama, kad vakcina 

patektų  į kraujagyslę. DTP (DT) vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis 

vakcinomis (OPV, IPV, vakcinomis nuo tymų, raudonukės, parotito ir kitomis). 

Difterijos ir stabligės toksoidų reaktogeniškumas labai nedidelis, beveik nėra 

kontraindikacijų juos skiepyti. Iš visų DTP vakcinos sudėtyje esančių komponentų 

daugiausiai nepageidaujamų reiškinių sukelia kokliušo komponentas. Dažniausia 



povakcininė reakcija  būna karščiavimas, pasireiškiantis beveik pusei paskiepytų 

vaikų. Gali šiek tiek pakilti kūno temperatūra, paskiepytieji kartais skundžiasi 

 

80


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra normalios povakcininės reakcijos, 



kurios nesudaro didelio nepatogumo paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be 

gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties 

temperatūra yra aukštesnė negu 38,5 °C, skirtini antipiretikai (dažniausiai 

paracetamolis).  Būtina tėvams paaiškinti, kad vaikas gali karščiuoti. Paprastai 

tėvams rekomenduojama pasirūpinti, kad namuose būtų vaiko amžiui tinkamo 

paracetamolio preparato, skiepo dieną ir 2-3 dienas po jo siūloma matuoti vaiko 

temperatūrą, ypač vakarais, temperatūrai pakilus aukščiau kaip 38,5° C, skirti 

antipiretikus. Laiku paskyrus antipiretikus, išvengiama sunkesnės hipertermijos ir 

jos komplikacijų (traukulių ir kt.). Sunkesnių reakcijų ir komplikacijų: 

 alerginis bėrimas, panašus į gripą sindromas; 

  periferinė neuropatija – pasitaiko retai, dažniau po pakartotinių vakcinos 

injekcijų. 

Jeigu įskiepijus vakciną su korpuskuliniu kokliušo komponentu paskiepytojo 

temperatūra, matuojant pažastyje, buvo aukštesnė kaip 39,0° C, pakartotinės tokios 

vakcinos dozės neskiriamos. Tokie vaikai toliau skiepijami arba DT vakcina, 

numatyta Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, arba DTPa vakcina, jeigu 

šeima sumoka vakcinos kainą. 

Kartais paskiepyti vaikus tiksliai pagal skiepų kalendoriaus reikalavimus 

nepavyksta. Tada sudaromas individualus skiepijimo planas. Vyresni nei septynerių 

metų vaikai vakcinuojami Td (suaugusiųjų tipo vakcina). Td vakcinos sudėtyje yra 

mažiau difterijos toksoido, vyresniems vaikams ir suaugusiesiems ji sukelia mažiau 

šalutinių reakcijų. 

Jeigu susižeidusiam vaikui arba suaugusiajam skirtinas T (stabligės) 

anatoksinas, galima naudoti difterijos toksoido komponentą turinčias vakcinas (DT 

arba Td). 

Difterijos anatoksinu skiepijami ir ligoniai, persirgę kliniškai aiškia difterija, 

nes ligos metu išskiriamas difterijos egzotoksinas neužtikrina patikimo natūralaus 

imuniteto, dalis pasveikusiųjų nuo difterijos neįgyja patikimo antikūnų prieš 

difterijos toksiną lygio. 

 

Povakcininės difterijos bei stabo toksoidų sukeltos reakcijos ir komplikacijos 

Įskiepijus difterijos toksoidą, povakcininės reakcijos ir komplikacijos labai 

retos. Injekcijos vieta gali parausti, patinti, šiek tiek pakilti kūno temperatūra. 

Paskiepytieji kartais skundžiasi galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra 

normalios povakcininės reakcijos, kurios nesudaro didelio nepatogumo 

paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai 

toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties temperatūra yra aukštesnė negu 

38,5°C, skirtini antipiretikai (dažniausiai paracetamolis). Vakcinos injekcijos 

vietoje gali susidaryti sukietėjimas, kuris laikosi apie savaitę ir praeina savaime. 

 

81



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

Sunkesnės reakcijos ir komplikacijos – alerginis bėrimas, panašus į gripą 



sindromas, periferinė neuropatija – pasitaiko ypač retai, po pakartotinių vakcinos 

injekcijų. 



 

Kontraindikacijos difterijos ir stabo vakcinai 

Difterijos ir stabligės toksoidams įšvirkšti kontraindikacijų yra labai nedaug: 



a)  ūmi liga, karščiavimas, bloga savijauta. Nežymus karščiavimas (iki 38,5 

°C) ir prasta savijauta nėra kontraindikacija skiepijimui, tačiau tai gali būti 

neatpažintos prasidedančios ligos simptomai, todėl vakcinacija dažniausiai 

atidedama iki pasveikimo; 

b)  lėtinių ligų aktyvi arba paūmėjimo fazė. Skiepijimas atidedamas iki ligos 

remisijos. Toksoidai nėra pavojingi sergantiesiems lėtinėmis ligomis, tačiau 

skiepijant lėtinės ligos paūmėjimo metu visavertis imunitetas gali nesusidaryti. 

Gydymas kortikosteroidais gali sumažinti vakcinacijos efektyvumą, tačiau nėra 

kontraindikacija difterijos anatoksinui. Nėštumas nėra kontraindikacija skiepijimui 

Td vakcinai. 



 

Ląstelinė ir neląstelinė kokliušo vakcinos 

Nuo kokliušo skiepijama dviejų tipų vakcinomis: korpuskuline (ląsteline) ir 

neląsteline. Korpuskulinė kokliušo vakcina – tai negyvų  B. pertussis kultūros 

suspensija. Šioje vakcinoje yra visų  B. pertussis komponentų, todėl ji gana 

reaktogeniška.  

Dažniausiai, įskiepijus DTPw vakciną, pirmieji povakcininiai reiškiniai: 

 karščiavimas; 

 kiti nepageidaujami reiškiniai (vangumas, neramumas, traukuliai, 



centrinės nervų sistemos pažeidimai) vystosi esant ryškiai hipertermijai.  

Daugelio povakcininių reiškinių galima išvengti, jeigu kylant temperatūrai 

paskiepytam vaikui duodama paracetamolio dozė.  

Nors kokliušo komponentas reaktogeniškas, povakcininių reakcijų rizika, 

paskiepijus DTPw vakcina, žymiai mažesnė už natūralaus kokliušo grėsmę. 

Remiantis išsamiais klinikiniais bei epidemiologiniais duomenimis, prieita 

vieninga nuomonė, kad kokliušo vakcina nesukelia ilgalaikių centrinės nervų 

sistemos pažeidimų. 

 

 

 



82

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

9 lentelė  



 

Skiepijimo DTPw vakcina komplikacijų lyginimas su kokliušo komplikacijomis 

 

 



Šalutiniai reiškiniai 

 

Kokliušas: dažnis  

100 000 susirgimų 

 

DTPw vakcina: dažnis  

100 000 skiepijimų 

 

Nuolatinis smegenų 



pažeidimas 

 

600-2000 



 

0,2-0,6 


Mirtis 

100-4000 

0,2* 

Encefalopatijos, encefalitai 



90-4000 

0,1 - 3,0* 

Traukuliai 

600-8000  

0,3-90 

Šokas 


– 

0,5-30 


 

Šaltinis: Calazka A. Bu//. WHO, 1984, 62, 357-366. 

* Pastaraisiais metais įrodyta, kad šių povakcininių reiškinių dažnis yra daug mažesnis už 

pateiktą. 

 

 

Poliomielito (IPV ir OPV) vakcina 



Poliomielitas – ūmi virusinė infekcija, tipiškais atvejais pasireiškianti 

dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi. Tik mažiau nei 1 % visų 

užsikrėtusiųjų poliomielito virusu liga pasireiškia vangiais paralyžiais. Kitiems 

infekcija būna besimptomė arba atipiška. 

Poliomielitas – nuo seno žmoniją lydinti liga. Pirmą kartą poliomielitas 

aprašytas maždaug prieš 200 metų.  Įvairiuose pasaulio regionuose kildavo 

poliomielito epidemijos, per kurias išmirdavo arba likdavo suluošinti daug žmonių. 

Paskutinė didelė poliomielito epidemija siautė praėjusio amžiaus viduryje, kuri 

inspiravo daug mokslo, technologinių, organizacinių pasiekimų. Poliomielito 

kontrolei didelės įtakos turėjo šie atradimai: 

 ištirta, kad poliomielito sukėlėjai – trijų tipų virusai; 

 nustatyta, kad prieš išsivystant paralyžiui, būna virusemijos stadija; 

 nustatyta, kad virusus neutralizuojantys antikūnai apsaugo nuo ligos; 

 sukurti virusų auginimo ląstelių kultūrose metodai. 

 

Pirmąją poliomielito vakciną sukūrė  J.Saikas. Tai buvo inaktyvuota 



poliomielito vakcina. Šios vakcinos plačios apimties klinikiniai tyrimai baigti 1954 

metais. Tuo pat metu įvairiose pasaulio laboratorijose buvo intensyviai kuriama 

gyva susilpninta, per burną skiepijama vakcina. Septintojo dešimtmečio pradžioje 

 

83



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

(1961) geriausia buvo pripažinta A.B. Sabino vakcina. Šią vakciną dabartiniu metu 

gamina mažiausiai 18 gamintojų. 

Pasaulio sveikatos organizacija 1988 metais suformulavo poliomielito 

likvidavimo strategiją. Tačiau, peržengus trečiojo tūkstantmečio slenkstį, 

akivaizdu, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, bet tikimasi, kad jis bus 

pasiektas. 

 

Poliomielito profilaktika 

Pagrindinė poliomielito profilaktikos priemonė – skiepijimas poliomielito 

vakcina. Pasiekus didelių skiepijimo apimčių, sergamumas poliomielitu labai 

sumažėjo. Skiepijamos dviejų tipų poliomielito vakcinos: gyva, per burną 

skiepijama OPV vakcina (Sabino vakcina) ir užmušta, injekcijomis skiepijama IPV 

vakcina  (Saiko vakcina). Abiejų vakcinų sudėtyje yra pirmo, antro ir trečio tipo 

poliomielito virusų. 

OPV  (gyva)  vakcina yra labai nebrangi, ją labai nesunku įskiepyti, nes ji 

lašinama  į burną ir yra labai efektyvi. OPV vakcina paskiepytojo organizme 

imituoja natūralų poliomielito infekcijos procesą. Paskiepijus tokia vakcina, 

susidaro visos natūralios imuninės gynybos grandys, imunologinė atmintis, 

įskiepyta OPV vakcina asmenims su imuninės sistemos defektais (neretai iki tol 

nežinotais) gali sukelti vakcininių poliomielito virusų paralyžių. OPV vakcina iš 

paskiepytojo organizmo su išmatomis išsiskiria į aplinką, todėl povakcininis 

paralyžius gali ištikti ne tik paskiepytąjį, bet ir jo aplinkoje esančius 

imunodeficitinius asmenis.  



IPV vakcinos sudėtyje yra inaktyvuoti, t.y. užmušti, pirmo, antro ir trečio 

tipo poliomielito virusai. Įskiepijus šią vakciną, paskiepytojo organizme infekcinis 

procesas nevyksta, paskiepytojo imuninę sistemą stimuliuoja tik su vakcina 

įšvirkšti antigenai. Tokios vakcinos yra labai efektyvios ir itin saugios. Kadangi 

IPV vakcinos sudėtyje nėra gyvų virusų, ji niekada, net teoriškai, negali sukelti 

povakcininio paralyžiaus. Palyginti su OPV vakcina, IPV vakcina yra gerokai 

brangesnė, todėl skiepijama injekcijomis, o tai sudaro papildomų nepatogumų. 

Pastaraisiais metais yra sukurta kombinuotų vakcinų, dažniausiai DTP vakcinų 

pagrindu, kurių sudėtyje yra IPV. Visame pasaulyje skiepijant nuo poliomielito 

stengiamasi naudoti IPV vakciną. Manoma, kad visiškai likvidavus sergamumą 

poliomielitu, reikėtų nutraukti ir skiepijimą OPV vakcina. 

Skiepijimą dar kurį laiką pakeisti IPV vakcina, kad būtų galima užtikrinti 

visišką poliomielito virusų, tiek „laukinių”, tiek „vakcininių”, cirkuliavimo gamtoje 

sustabdymą. 



Lietuvoje nuo 1993 metų taikoma mišri skiepijimo poliomielito vakcina 

strategija: pirminis kūdikių ir antrųjų gyvenimo metų vaikų skiepijamas atliekamas 

IPV vakcina, o vyresniųjų skiepijimas tęsiamas OPV vakcina. Tokia strategija 

 

84


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

taikoma ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Turimais duomenimis, pirminiu skiepijimu 



įšvirkščiama IPV vakcina, vėliau OPV vakcina virusai iš paskiepytojo organizmo 

beveik neišsiskiria, net įskiepijus OPV vakciną, nesivysto povakcininis paralyžius. 

Lietuvoje paskutinis povakcininio paralyžiaus atvejis užregistruotas 1992 metais, 

kai iš paralyžiumi pasireiškusią liga sirgusio vaiko išmatų buvo išskirtas vakcininis 

pirmo tipo poliomielito virusas. 

 

Poliomielito likvidavimo programa 

PSO Generalinė asamblėja 1988 metais priėmė rezoliuciją  dėl globalinio 

poliomielito likvidavimo iki 2000 metų. Kol kas šis tikslas nepasiektas. Tačiau vis 

daugiau pagrindo manyti, kad toks tikslas gali būti pasiektas. Amerikos žemyne 

nėra poliomielito. Pasaulyje vis daugiau regionų, kur poliomielito taip pat nėra. 

PSO iniciatyva yra sudarytos poliomielito likvidavimo sertifikavimo 

komisijos. Tokios komisijos yra kiekvienoje valstybėje, atskiruose pasaulio 

regionuose  (pvz., Europos regiono) bei globalinė. Yra kelios pagrindinės 

poliomielito likvidavimo užtikrinimo grandys: 

 kiekvienoje šalyje turi būti patikima poliomielito registravimo sistema. 

Lietuvoje poliomielito nėra nuo 1972 metų; 

 pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepijimas. Reikalaujama, kad 

bet kurioje vietovėje skiepijimo poliomielito vakcina apimtys būtų ne mažesnės 

nei 80 %. Lietuvoje, kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių, šis rodiklis yra gerokai 

aukštesnis – jis siekia 97,5 % (2001 m.)

 būtinas didelis budrumas diagnozuojant galimus susirgimus poliomielitu. Labai 

sumažėjus, o daugelyje vietovių visiškai išnykus susirgimams poliomielitu, 

gydytojai praranda budrumą šios ligos atžvilgiu, užmiršta diagnostinius 

požymius. Siekiant padidinti tokį budrumą, PSO rekomenduoja ūmių vangių 

paralyžiaus registravimo ir tyrimo sistemą. „Ūmaus vangaus paralyžiaus” 

sąvoką rekomenduojama taikyti visiems vaikams iki 15 metų amžiaus, 

susirgusiems  ūmia liga, pasireiškiančia  ūmiu raumenų silpnumo epizodu, 

nesvarbu kokia būtų nustatyta galutinė klinikinė diagnozė. Tokiems ligoniams 

pirmomis ligos dienomis būtina paimti 2 išmatų bandinius ir juos ištirti 



virusologinėje laboratorijoje; 

 kiekvienoje šalyje turi būti PSO sertifikuota virusologinė laboratorija. Lietuvoje 

poliomielito nacionalinės virusologinės laboratorijos funkcijos pavestos AIDS 

centro laboratorijai. Keliami specialūs reikalavimai tokių laboratorijų 

darbuotojams, kiekvienais metais laboratorijos turi atlikti profesionalumo testus; 

 pradedami laboratorijų, kuriose galėtų  būti saugomi poliomielito virusai arba 

tokiais virusais užkrėsta medžiaga, registravimo darbai. Galutinis tokios 

registracijos tikslas – užtikrinti, kad nutraukus virusų cirkuliavimą gamtoje, jie 

būtų patikimai saugomi laboratorijose ir iš jų neišplistų. 

 

85


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



Lietuvos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisija 2001 12 21 

protokolu patvirtino, kad Lietuvoje nutraukta poliomielito viruso cirkuliacija 

gamtoje. Tikimasi, kad 2002 metais Europos regionas galėtų būti sertifikuotas kaip 

laisvas nuo poliomielito. Jeigu poliomielito kontrolės darbai būtų  tęsiami 

dabartiniais tempais, prognozuojama, kad paskutiniai susirgimai poliomielitu turėtų 

išnykti 2002-2003 metais. Jeigu tai bus pasiekta, dar po trejų metų  būtų galima 

tikėtis patvirtinimo, jog poliomielito viruso cirkuliavimas gamtoje yra sustabdytas. 

 

MMR vakcinos švirkštimas 

Daugelyje pasaulio šalių ir beveik visose išsivysčiusiose valstybėse 

atsisakyta monokomponentinių ar dviejų komponentų vakcinų, bet švirkščiama 

trijų komponentų tymų-parotitinės infekcijos-raudonukės  (MMR) vakcina. 

Sukaupta didelė šios vakcinos skiepijimo patirtis rodo, kad tokios vakcinos yra 

labai efektyvios ir saugios. MMR vakcina dažniausiai skiepijama antraisiais 

gyvenimo metais, kai per placentą iš motinos gauti antikūnai visiškai išnyksta iš 

cirkuliacijos. Antroji MMR vakcinos dozė skiepijama 5-6 metų amžiaus vaikams 

arba paaugliams. 

Šalyse, kur daug metų skiepijamos tymų, parotito ir raudonukės vakcinos, 

pastebėta, kad ilgalaikiam imunitetui sudaryti vienos vakcinos dozės neužtenka, 

reikia įskiepyti bent dvi vakcinos dozes.  

MMR vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais ir paaugliams kaip 

sustiprinanti dozė. Jeigu vaikas yra paskiepytas kuria nors MMR vakcinos 

sudėtinės dalies monovakcina (pvz., tymų vakcina) arba jeigu žinoma, kad asmuo 

sirgo kuria nors iš MMR vakcina valdomų ligų, nepaisant to, skiepijama MMR 

vakcina, bet ne „trūkstamos” vakcinos. Toks skiepijimas yra visiškai saugus ir 

efektyvus. Jokio neigiamo poveikio jau esamam imunitetui toks skiepijimas 

nesudaro. MMR vakcina yra gerai toleruojama, povakcininiai reiškiniai gana reti, 

nesunkūs, praeina be gydymo. Dažniausios povakcininės reakcijos: 

 vietinis paraudimas; 

 patinimas; 

 skausmingumas; 

 saikingas karščiavimas; 

 neramumas; 

 negausus bėrimas. 

MMR vakcina įšvirkščiama po oda arba į raumenis. Asmenims, kuriems 

galėtų  būti trombocitopenija ar kitų kraujo krešėjimo sutrikimų, vakciną reikėtų 

įšvirkšti tik po oda. Kaip ir skiepijant bet kurią kitą vakciną, pageidautina, kad 



skiepijamasis būtų sveikas, tačiau nežymūs negalavimai nėra kliūtis skiepyti 

MMR vakcina. 

 

86



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

MMR vakcina yra jautri temperatūros bei šviesos poveikiui, todėl būtina itin 



griežtai laikytis „šalčio grandinės” bei vakcinos laikymo reikalavimų. 

MMR vakcinos labai neatsparios dezinfekuojamosioms medžiagoms, todėl 

jų arba visai nereikėtų naudoti odos dezinfekcijai būsimo skiepo vietoje, arba 

būtina palaukti, kol naudojami odos dezinfektantai visiškai išgaruos. 

 

 



Kontraindikacijos 

MMR vakcinos sudėtyje gali būti antibiotikų  (dažniausiai – neomicino) 

pėdsakų, anamnezėje buvusios sisteminės hiperjautrumo reakcijos į neomiciną 

y r a  kontraindikacija MMR vakcinai skiepyti, tačiau anamnezėje buvęs 

kontaktinis dermatitas, sukeltas neomicino, n ė r a   kontraindikacija MMR 

vakcinos skiepijimui. 

MMR vakcinos sudėtinės dalys gaminamos vištos embrionų audiniuose, 

tačiau vaiko jautrumas vištos kiaušinių baltymui  (pvz., diatezė, susijusi su vištos 



kiaušiniu)  n ė r a  kontraindikacija  MMR vakcinai.  

Vakcinos negalima skiepyti tik asmenims, kuriems jautrumas vištos 



kiaušinio baltymui buvo pasireiškęs sistemine reakcija (pvz., anafilaksiniu šoku). 

Asmenims, gavusiems kraujo preparatų 



(kraujo, plazmos ar 

imunoglobulinų)MMR vakcinos skiepijimą rekomenduojama atidėti mažiausiai 

tris mėnesius po kraujo preparatų skyrimo. Taip siekiama išvengti kraujo 

preparatuose esančių antikūnų slopinamojo poveikio MMR vakcinos 

komponentams. 

Kaip ir kitų gyvų mikroorganizmų turinčių vakcinų, MMR vakcinos 

negalima  įšvirkšti asmenims, kuriems žinomos imuninės sistemos deficitinės 

būklės, tačiau MMR vakciną galima įšvirkšti ŽIV infekuotiems asmenims, kuriems 

ŽIV infekcija yra besimptomė. 

MMR vakciną galima švirkšti kartu su kitomis vaikams skirtomis 

vakcinomis, tiek gyvomis (pvz., OPV ar vėjaraupių), tiek negyvomis (pvz., DTP, 



HiB, IPV). Šios vakcinos įskiepijamos tą pačią dieną, bet į skirtingas vietas. Jeigu 

dėl kokių nors priežasčių  tą pačią dieną vakcinos nebuvo įšvirkštos, po MMR 

vakcinos skiepijimo kitas vakcinas rekomenduojama įšvirkšti praėjus ne mažiau 

kaip mėnesiui. 

Po MMR vakcinos įšvirkštimo tuberkulino mėginio nerekomenduojama 

atlikti  4-6 savaites, nes gauti mėginio duomenys gali būti netikslūs, nes tymų 

vakcina slopina jautrumą tuberkulinui. 

MMR vakcinos negalima švirkšti nėščioms moterims. Pasiskiepijus MMR 

vakcina bent 3 mėnesius rekomenduojama vengti nėštumo. Nėra duomenų, kad 

MMR vakcinos įskiepijimas vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose yra nėščių 

moterų, būtų pavojingas nėščiosioms. 

 

87



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

MMR vakcinoms būdingi labai geri imunogeniškumo rodikliai. Įskiepijus šią 



vakciną, daugiau nei 90 % paskiepytųjų įgyja antikūnų nuo visų vakcinos sudėtyje 

esančių virusų, šie antikūnai išsilaiko pakankamai ilgą laiką. 

 

Hib vakcinos švirkštimas 

Skiepijimas yra efektyviausia Hib infekcijos kontrolės priemonė. Pirmosios 

Hib vakcinos buvo užregistruotos apie 1985 metus. Tai buvo polisacharidinės 

vakcinos. Hib vakcina naudojama daugelyje industrinių valstybių. Pradėjus 

visuotinį Hib vakcinos skiepijimą, šalyse labai greitai sumažėja ne tik sergamumas 

invazinėmis Hib sukeltomis ligomis, bet ir sukėlėjo cirkuliacija aplinkoje. PSO 

duomenimis, šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % pasaulio vaikų. Dėl 

ekonominių priežasčių Lietuvoje visuotinis kūdikių skiepijimas Hib vakcina vis 

atidėliojamas. Šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % Lietuvos vaikų.  

Apie 1987 metus buvo registruotos konjuguotos  Hib vakcinos. 

Konjugavimas – cheminė polisacharidų jungtis su baltymu. Dėl tokios jungties 

pasikeičia polisacharidų poveikis T imuninei sistemai, kartu pagerėja 

polisacharidinės vakcinos imunogeniškumas kūdikiams. Konjuguotas 

polisacharidines vakcinas galima įšvirkšti nuo 2 mėnesių amžiaus. Be to, įskiepijus 

konjuguotas vakcinas, susidaręs visavertiškesnis imuninis atsakas yra didesnis nei 

įskiepijus tik polisacharidus. Šiuo metu pasaulinėje rinkoje yra kelios konjuguotos 

Hib vakcinos. Visų jų imunogeniškumo ir saugumo rodikliai yra gana panašūs. 

Konjuguotas Hib vakcinas rekomenduojama švirkšti kartu su DTP vakcina 

atitinkamai nuo 2 ar 3 mėnesių amžiaus. Pradėjus skiepijimą kartu su DTP vakcina, 

pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama įšvirkšti 3 konjuguotos Hib 

vakcinos dozes. Antraisiais gyvenimo metais įšvirkščiama sustiprinanti Hib 

vakcinos dozė. 

Jeigu pradedama skiepyti vėliau, pirmąją Hib vakcinos dozę  įšvirkščiant 

vyresniems nei 6 mėnesių amžiaus kūdikiams, pirmaisiais gyvenimo metais 

rekomenduojamos 2 vakcinos dozės, o antraisiais metais įskiepijama viena 

sustiprinanti dozė. Vaikams nuo 1 iki 5 metų amžiaus rekomenduojama įskiepyti 

vieną konjuguotos Hib vakcinos dozę, nors kai kurių autorių nuomone, ir šiems 

vaikams būtų tikslinga įšviršti 2 Hib vakcinos dozes. 

 

Vyresniems nei 5 metų amžiaus vaikams Hib neberekomenduojama. 



Manoma, kad tokie vaikai jau būna užsikrėtę Hib ir įgyja imunitetą. Išimtys 

daromos vyresniems nei 5 metų amžiaus rizikos grupių vaikams. Tokioms grupėms 

priskiriami:asmenys su funkcine ar anatomine asplenija, imunosupresiniais vaistais 

gydomi imunodeficitiniai asmenys, infekuotieji ŽIV. Tokiems asmenims 

rekomenduojama įšvirkšti 1 Hib vakcinos dozę. 

 

 



 

 

 



88

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

Povakcininės reakcijos 

 

Konjuguota Hib vakcina labai gerai toleruojama, mažai tesukelia 



nepageidaujamų povakcininių reiškinių. Dažniausi povakcininiai reiškiniai: 

 paraudimas ir nežymus patinimas vakcinos įšvirkštimo vietoje pasitaiko 

5-30 % paskiepytųjų. Vietinės reakcijos dažnesnės po pakartotinių 

vakcinos dozių įšvirkštimo;  

 bendrosios reakcijos (dažniausiai – karščiavimas) gana retos, nesunkios 

ir greitai praeina; 

 sunkios povakcininės reakcijos itin retos. 

 

Vėjaraupių vakcina 

Vėjaraupių profilaktika vakcinomis pradėta palyginti neseniai. Visame 

pasaulyje, nepriklausomai nuo konkretaus vakcinos gamintojo, naudojamas vienas 

vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vėjaraupių vakcina vis plačiau skiepijama 

įvairiose pasaulio šalyse. Skiepijimo tikslingumas grindžiamas tokiais argumentais: 

 skiepijimas apsaugo nuo vėjaraupių, taip pat ir nuo galimų sunkių  vėjaraupių 

formų, įgimtų vėjaraupių; 

 paskiepijus sveikus vaikus, išvengiama sunkios vėjaraupių formos, jeigu asmuo 

susirgtų imuninę sistemą slopinančia liga; 

 skiepijimas apsaugo nuo juostinės pūslelinės rizikos ateityje; 

 skiepijimas tikslingas vaiko ir visos šeimos socialinio aktyvumo prasme. 

Sergančio vaiko socialinis aktyvumas ribojamas bent 10 dienų, kol vaikas 

ligonis yra užkrečiamas, o tai sudaro nepatogumų ir materialinių nuostolių 

šeimai. 

 

Vėjaraupių profilaktikai naudojama gyva atenuota vakcina, kurios sudėtyje 



yra vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vakcina švirkščiama po oda. Vakcina 

gerai dera su kitomis vaikams skiriamomis vakcinomis. Dažniausiai vėjaraupių 

vakciną rekomenduojama įšvirkšti kartu (to paties vizito į skiepų kabinetą metu) su 

MMR vakcina. Jeigu šios vakcinos švirkščiamos atskirai, tarp skiepijimų turi būti 

ne trumpesnis kaip mėnesio intervalas. Jeigu planuojama vėjaraupių vakciną 

įšvirkšti po imunoglobulino injekcijos, būtinas mažiausiai 3 mėnesių intervalas. 

 Vaikams  skiriama  viena  vėjaraupių vakcinos dozė.  Suaugusiesiems 

rekomenduojamos dvi vakcinos dozės, antroji įskiepijama ne anksčiau, kaip praėjus 

mėnesiui po pirmosios. 

 

 

Povakcininės reakcijos 



Vėjaraupių vakcinos labai gerai toleruojamos, mažai reaktogeniškos. 

Dažniausios povakcininės reakcijos: 

 pakilti temperatūra, kuri būna nežymi ir praeina be gydymo; 

 

89



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 retai  (2-3 % paskiepytųjų) maždaug po 2 savaičių nuo vakcinos 



įšvirkštimo odoje gali atsirasti pavienių  vėjaraupiams būdingų  bėrimo 

elementų. Tokiais atvejais vakcininis virusas į išorinę aplinką 

neišsiskiria, todėl aplinkiniams paskiepytasis nepavojingas ir jokių 

priemonių  nuo epidemijos nerekomenduojama. 

 

Gripo vakcina 

Efektyviausia gripo profilaktikos priemonė – skiepijimas gripo vakcina. 

Pasaulinėje rinkoje yra 3 tipų gripo vakcinų: 

 inaktyvuotos visos viruso dalelės vakcinos. Šių vakcinų sudėtyje yra visa viruso 

dalelė, todėl vakcina turi visą gripo viruso antigenų kompleksą ir yra labai 

imunogeniška. Deja, šios vakcinos reaktogeniškumas yra didesnis, palyginti su 

kitų vakcinų, todėl visos dalelės vakcinų neleidžiama švirkšti mažiems vaikams; 

 skaldyto viruso vakcinos. Jų sudėtyje yra suskaldytų gripo virusų, todėl viruso 

fragmente yra hemagliutinino ir neuraminidazės, tačiau kiti antigenai yra 

suardyti, todėl šių vakcinų reaktogeniškumas mažesnis nei visos dalelės 

vakcinų, o imunogeniškumo rodikliai yra labai aukšti; 

 komponentinės gripo vakcinos sudėtyje yra išgryninti neuraminidazė ir 

hemagliutininas, jose beveik nėra kitų antigenų ar kitų gripo viruso ląstelės 

struktūrų. 

 

Lietuvoje pastaraisiais metais buvo naudojamos skaldyto viruso ir 



komponentinės vakcinos. Visos šios vakcinos turi tarptautinės registracijos 

sertifikatus. Praktinio darbo sąlygomis tarp šių vakcinų nėra didesnių efektyvumo 

ar reaktogeniškumo skirtumų. 

Gripo vakcinos gaminamos kiekvienam sezonui. Gripo epidemiologinę 

situaciją kontroliuoja daugelio šalių nacionalinės tarnybos. Jų darbą koordinuoja 

PSO. Ištisus metus renkami išskirtų gripo virusų pavyzdžiai, kaupiama kita 

klinikinė bei epidemiologinė informacija. Kiekvienų metų vasario pabaigoje 

ekspertų komisija įvertina gripo virusų globalinio cirkuliavimo būklę ir nustato 

gripo virusų štamus, prognozuojamus kitam sezonui šiaurės pusrutulyje. Šie štamai 

perduodami vakcinų gamintojams, kurie kiekvienam sezonui pagamina naują, tam 

sezonui skirtą vakciną. Gripo vakcinos į didmeninį tinklą pateikiamos rugpjūčio 

pabaigoje rugsėjo pradžioje. 

Lietuvoje susirgimų gripu sezonu laikomas gruodžio-vasario mėnesių 

laikotarpis. Galimi tam tikri svyravimai įvairiais metais, tačiau būtent šis 

laikotarpis pavojingiausias gripo atžvilgiu. Planuojant gripo profilaktikos 

priemones, būtina atsižvelgti į tai, kad vakcinos sukeltiems apsauginiams 

imuniniams mechanizmams susidaryti būtinas tam tikras laikas. Gripo vakciną 

rekomenduojama  įšvirkšti bent vieną  mėnesį anksčiau, nei prasideda gripo 

 

90


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

pakilimo sezonas. Lietuvoje geriausias laikas gripo vakcinai skiepyti – rugsėjis-



spalis. Jau prasidėjus gripo sezonui, skiepų efektyvumas mažėja, nes paskiepytieji 

gali užsikrėsti ir susirgti gripu dar nespėjus susidaryti vakcinos sukeltam 

imunitetui. 

Skiepyti gripo vakcina būtina kiekvienais metais. Antikūnai, pasigaminę 

prieš vakcinos sudėtyje esančius gripo antigenus, išsilaiko cirkuliacijoje keletą 

metų, tačiau jie gali neapsaugoti paskiepytojo nuo pakitusio gripo viruso. 

Gripas ypač pavojingas pagyvenusiems asmenims ir kai kurių kategorijų 

pacientams. Be to, skiriama didelės rizikos grupės pagal žmonių profesiją, darbo 

ypatumus. Visiems šiems asmenims vakcina itin rekomenduojama. Gripo rizikos 

grupėms priskiriami: 

 asmenys, vyresni nei 50 metų amžiaus; 

 pagyvenusių asmenų slaugos įstaigų darbuotojai; 

 sergantieji lėtinėmis širdies, plaučių  (emfizema, bronchitai, astma), inkstų, 

metabolinėmis (įskaitant diabetą) bei kitomis ligomis; 

 asmenys, kurių imuninės sistemos funkcija nuslopinta ligos ar ilgalaikio 

gydymo; 


 asmenys, dėl lėtinių patologinių  būklių ilgą laiką gydomi acetilsalicilo 

rūgšties  (aspirino) turinčiais preparatais, – dėl Reye sindromo pavojaus 

susirgus gripu; 

 nėščiosios, jeigu gripo sezono metu jų  nėštumas bus daugiau kaip 14 

savaičių arba jeigu moteris priskirtina gripo rizikos grupei, nepriklausomai 

nuo nėštumo. Tiek skaldyto viruso, tiek komponentinės vakcinos, 

naudojamos Lietuvoje, yra saugios nėščioms moterims; 

 sveikatos apsaugos darbuotojai ir jų šeimų nariai; 

 asmenys, kurių darbas susijęs su dideliais žmonių srautais, pavyzdžiui, 

pardavėjai, visuomeninių įstaigų darbuotojai ir pan.; 

 asmenys, kurie turi būti darbingi ekstremalių situacijų metu, pavyzdžiui, 

policininkai, kariai ir pan. 

 

Suaugusiems asmenims švirkščiama viena 0,5 ml į/r gripo vakcinos dozė. 



Kūdikiams gripo vakcina skiepijama labai retai. Nors kai kurių gamintojų vakciną 

galima skiepyti ir kūdikiams, ją  įskiepyti gana sudėtinga, nes būtina atsižvelgti į 

kitų  kūdikiams švirkščiamų vakcinų ypatumus bei skiepijimo kalendorių. 

Dažniausiai šeimoms, kuriose yra kūdikių, rekomenduojama paskiepyti visus 

suaugusius šeimos narius bei vyresnius vaikus, kad jie „neparneštų” gripo viruso 

kūdikiui. Mažiems vaikams (nuo 1-2 metų amžiaus), juos skiepijant pirmą kartą, 

rekomenduojama įšvirkšti 2 gripo vakcinos dozes po 0,25 ml į/r, ir išlaikyti vieno 

mėnesio intervalą tarp dozių. Tai reikėtų padaryti tik vaiką skiepijant pirmą kartą. 

Jeigu tas pats vaikas skiepijamas kitą sezoną, jam pakanka vienos dozės. Nėra 

 

91


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

vieningos nuomonės, iki kelerių metų amžiaus, skiepijant pirmą kartą, reikia 2 



dozių. 

 

 



Povakcininės reakcijos 

Gripo vakcina gerai toleruojama, sukelia nedaug povakcininių reakcijų:  

 vietinės reakcijos pasitaiko 15-20 % paskiepytųjų, tačiau jos būna lengvos 

ir praeina be gydymo. Dažniausiai tai nežymus sukietėjimas ir skausmas 

vakcinos įskiepijimo vietoje; 

 sisteminės reakcijos retos, jos pasitaiko mažiau nei 1 % paskiepytųjų ir 

dažniausiai pasireiškia subfebriliu 1-2 dienas trunkančiu karščiavimu; 

 alerginių reakcijų dažnis neviršija alergijos rizikos bendroje populiacijoje. 



Būtina pabrėžti, kad dabar skiepijamose vakcinose NĖRA gyvų virusų, 

todėl vakcina negali sukelti ūmios respiracinės infekcijos tipo 

povakcininių reakcijų. Kartais tokios ligos prasideda po skiepijimo, bet 

tyrimais  įrodyta, kad jos tik atsitiktinai sutampa su skiepijimu, kai 

virusine respiracine infekcija užsikrėtęs asmuo paskiepijamas paskutinę 

inkubacinio periodo dieną. 

Gripo vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis vakcinomis. Pagyvenusiems 

asmenims kartu su gripo vakcina rekomenduojama įšvirkšti pneumokokinę 

vakciną, jeigu ji nebuvo įšvirkšta anksčiau. Vaikams gripo vakciną galima įšvirkšti 

kartu su kitomis vaikams rekomenduojamomis vakcinomis. Vakcinos skiepijamos 

tuo pačiu metu, tačiau į skirtingas kūno vietas. 

 

 



Kontraindikacijos 

 Vienintelė  absoliuti  kontraindikacija gripo vakcinai skiepyti yra sunki 



sisteminė alerginė reakcija po ankstesnio skiepijimo. 

  Kitos kontraindikacijos yra tos pačios, kaip ir visoms inaktyvuotoms 

vakcinoms. 

 

Meningokokinės infekcijos profilaktika 

Meningokokinės infekcijos profilaktikai naudojamos dviejų tipų vakcinos: 

 a) keturvalentė polisacharidinė vakcina nuo A, C, Y ir W-135 tipus arba 

polisacharidinė vakcina nuo A ir C tipus. Šių vakcinų veiklioji antigeninė medžiaga 

yra po 50 miligramų kiekvieno tipo meningokokų kapsulės polisacharidų;  



b) konjuguota vakcina nuo meningokoko C, kurios sudėtyje C tipo 

meningokoko polisacharidas surištas (konjuguotas) su nešančiuoju baltymu. Iki šiol 

nesukurta vakcina nuo B tipo meningokokų ir tai yra didelė neišspręsta šios 

infekcijos imunoprofilaktikos problema. 

Visuotinis skiepijimas meningokokine vakcina nerekomenduojamas. 

Vienintelė šalis, pradėjusi visuotinį skiepijimą konjuguota meningokoko C tipo 

 

92


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

vakcina, yra Jungtinė Karalystė, šios akcijos ėmusis nuo 1999 metų, kai buvo 



paskiepyti 15-17 metų amžiaus paaugliai, o vėliau pradėta skiepyti 2-4 mėnesių 

amžiaus kūdikius. Turimais preliminariais duomenimis, pradėjus skiepyti 

meningokokine vakcina, registruojamų susirgimų skaičius gerokai sumažėjo. 

Kitose šalyse (pvz., Ispanijoje) polisacharidinėmis vakcinomis nuo meningokokų 

buvo skiepijama, pagausėjus susirgimų meningokokine infekcija. Tokia skiepijimo 

taktika buvo efektyvi epidemijų kontrolei. Polisacharidinės vakcinos kartais 

švirkščiamos armijos šauktiniams.  

Gerai žinomas keturvalentės bei dvivalentės polisacharidinės 

meningokokinės vakcinos imunogeniškumas. Kaip ir kitos polisacharidinės 

vakcinos, ši vakcina nesukelia pakankamos imuninės reakcijos jaunesniems nei 2 

metų amžiaus vaikams. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems polisacharidinės 

meningokokinės vakcinos imunogeniškumas siekia 85-100 %. Povakcininio 

imuniteto trukmė yra apie 3 metus, todėl, siekiant ilgesnės apsaugos, reikia 

įskiepyti sustiprinančias dozes. 

Konjuguota vakciną nuo C tipo meningokoko galima įšvirkšti kūdikiams nuo 

mėnesio amžiaus. Skiepijama trimis dozėmis, ją galima skiepyti kartu su kitomis 

kūdikiams skiriamomis vakcinomis. Šiuo metu konjuguota C tipo meningokoko 

vakcina registruojama Lietuvoje ir greitu laiku turėtų pasirodyti mūsų rinkoje. 

Rekomenduojant skiepyti meningokokine vakciną, visuomet būtina 

paaiškinti potencialiems recipientams kelis šių vakcinų ypatumus: 

 dažniausiai meningokokine infekcija tapatinama su meningitu, tačiau 

meningokokai yra tik viena iš meningito sukėlėjų bakterijų; 

 iki šiol nėra komercinių vakcinų nuo B tipo meningokoko, o būtent ši 

meningokokų rūšis sukelia nemažai susirgimų Lietuvoje; 

 skiepijimai šiuo metu turimomis meningokokinėmis vakcinomis labai sumažina 

riziką susirgti meningokokine infekcija, tačiau šios rizikos visiškai nepašalina; 

 siekiant maksimaliai sumažinti riziką susirgti bakteriniu meningitu, reikėtų 

rekomenduoti skiepyti kūdikius konjuguotomis Hib, pneumokokine bei 

meningokokine vakcinomis. 

 

  Nepageidaujamų reakcijų į skiepus registravimo tvarka 



Nepageidaujama reakcija į skiepą  – bet kokie laikinus ar nuolatinius 

sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto fizinių požymių, simptomų ir/ar 

laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po imunizacijos ir, manoma, yra jos 

sąlygoti. 



1. Nepageidaujamos reakcijos į skiepus registruojamos po vaikų ir 

suaugusiųjų imunizacijos Lietuvos skiepų kalendoriuje numatytomis arba kitomis 

vakcinomis, imunoglobulinais ir serumais. 

 

93



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

2. Asmens sveikatos priežiūros  įstaigos gydytojas, diagnozavęs 

nepageidaujamą reakciją ir suteikęs pacientui medicinos pagalbą, privalo: 

2.1. nedelsdamas pranešti savo vadovybei ir telefonu informuoti 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą (tel. 8-22 779810, 8-22 779051) 

bei administracinės teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigą; 

2.2. užpildyti Sveikatos apsaugos ministro 1999 11 29 įsakymu Nr. 515 

patvirtintą Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokolą ir jį nusiųsti 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui (Kalvarijų 153, LT-2042, 

Vilnius), o kopiją pateikti administracinės teritorijos visuomenės sveikatos 

priežiūros įstaigai. 

3. Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokole nurodoma paciento 

vardas, pavardė, gimimo data, adresas, lytis, gydymo įstaiga ir gydytojo pavardė, 

paciento anamnezė, vakcinos, imunoglobulino arba serumo tarptautinis ir firminis 

pavadinimas, dozė, gamintojas, serija, galiojimo laikas, kur, kada ir kokiu būdu 

pacientas skiepytas, skiepijusio asmens pareigos ir pavardė, nepageidaujamos 

reakcijos pobūdis, gydymas ir baigtis. 



4. Visuomenės sveikatos centrai atlieka epidemiologinį tyrimą,  įvertina 

nepageidaujamas reakcijas bei informuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir 

kontrolės centrą. 

 

5. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centre pagal gautą 

informaciją registruojamos nepageidaujamos reakcijos ir atliekama šių duomenų 

analizė. 

 

94


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

10 lentelė  



 

     Užkrečiamųjų ligų inkubacinio periodo, ligos, karantino ir imuniteto trukmė 

 

 



Inkubacinis 

periodas (d) 

Ligos  

trukmė 

Karanti- 

nas 

Imunite- 

tas 

Izoliacija 

 

Difterija 

 

2-7 d 



 

14-60 d. 

 

7 d. 


 

trumpas 


 

visą gydy-

mo laiką 

Epideminis 

parotitas 

14-21 d 


10 d. 

21 d. 


visam 

gyvenimui 

9 d. 

 

Kokliušas 

 

14 d  



 

6-8 sav. 

 

14 d. 


 

10-20 m. 

40 dienų 

nuo ligos 

pradžios 

Poliomielitas 

7-28 d. 


individuali 

28 d. 


visam 

gyvenimui 

individua-

liai 


Raudonukė 

14-21 d. 

iki 10 d. 

– 

visam 



gyvenimui 

neizoliuo-

jami 

Skarlatina 

2-4-7 d. 

10-12 d. 

7 d. neaišku 

10-14 

d. 


 

Tymai 

 

9-12-21 d. 



3-7 d. po 

išbėrimo 

atsiradimo 

 

21 d. 



 

visam 


gyvenimui 

nuo ligos 

pradžios ir 

dar 5 d. po 

išbėro 

Vėjaraupiai 

14-21 d. 

1-2 sav. 

21 d. 


10 m. 

10 d. 


 

 

95



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



 

LITERATŪRA 

 

 



 

 

1. American Academy of pediatrics. – 1997 red book. Report of the Committee of  



    Infections Diseases. – 24 th Edition. 

2. H.J. fon Bozė. Ligų mokslas. – Vilnius: Avicena, 1997. 

3. Henderson V. Pagrindiniai slaugymo principai. – Vilnius, 1993. 

4. Kendel H.Vaikų ligos. – Vilnius: Vaga, 1996. 

5. Newman J.T. Pediatric Nursing. – 2 nd ed. – 1995. 

6. Rollant P.D., Hamling J.J. Pediatric Nursing, mosby’s review series. – 1996. 

7. Sergamumas infekcinėmis ligomis ir parazitiozėmis Lietuvoje.  

    Informacinis biuletenis. – Vilnius, 1995-2001. 

8. Stell R.W. Pediatric infectious disease. – Clinical handbook. – 1994. 

9. Usonis V. Skiepai. – Vilnius: Mikronika, 1996. 

10. Usonis V. Skiepų knyga. – Vilnius: Homo Liber, 2002. 

11. „Vaikų viduriavimas”, konferencija. – Vilnius, 2002. 

12. Вакцины и иммунизация: совершенное положение в мире. – Женева, 1998.  

13. 


www.childrensvaccine.org

 

14. 



www.immunize.org

 

15. 



www.worldwidevaccines.com

 

 



 

 

 



 

96

Document Outline

  • ALBINA PULKAUNINKIENË, RÛTA BUTKUVIENË, VIRGINI
        • Mokomoji knyga
  • Raudonukë   9
  • Skarlatina   11
  • Vëjaraupiai  14
  • Difterija   17
  • PRATARMË
  • VAIKØ UÞKREÈIAMØJØ LIGØ YPATYBËS
  • Tymai (morbilli)
    • Etiologija ir epidemiologija
    • Klinika
    • Komplikacijos
    • Gydymas
    • Slauga
    • Profilaktika
  • Raudonukë \(rubeola\)
    • Etiologija ir epidemiologija
              • Metai
    • Klinika
    • Gydymas
    • Slauga
    • Profilaktika
  • Skarlatina (scarlatina)
    • Epidemiologija ir etiologija
            • Metai
    • Klinika
    • Komplikacijos
    • Gydymas
    • Slauga
    • Profilaktika
  • Vëjaraupiai \(varicella\)
    • Etiologija ir epidemiologija
            • Metai
    • Klinika
    • Komplikacijos ir gydymas
    • Profilaktika
    • Slauga
  • Difterija (diphteria)
    • Etiologija ir epidemiologija
            • Metai
    • Patogenezë
    • Klinika
    • Komplikacijos
    • Diagnostika
    • Gydymas
    • Difterija serganèio vaiko slauga
    • Priemonës nuo epidemijos
    • Difterijos profilaktika
  • Kokliuðas \(pertussis\)
    • Etiologija ir epidemiologija
              • Metai
    • Klinika
    • Diagnostika
    • Komplikacijos
  • Epideminis parotitas (parotitis epidemica)
    • Etiologija ir epidemiologija
            • Metai
    • Klinika
    • Komplikacijos
    • Gydymas
    • Profilaktika
    • Slauga
  • Hemophilus influenzae B (HiB) infekcija
  • Meningokokinë infekcija
    • Klinika ir ligos eiga
      • Ûmus nazofaringitas
      • Meningitas
      • Meningokokcemija
  • Komplikacijos
        • Gydymas ir slauga
      • Eðerichiozës simptomai
  • Infekcinës kilmës viduriavimo diagnostika
        • Gydymas
            • Infekcinës kilmës viduriavimo profilaktika
          • VAIKØ IMUNIZAVIMAS
  • Nespecifinë vaikø uþkreèiamøjø ligø profilakt
  • Specifinë uþkreèiamøjø ligø profilaktika – im
            • Skiepijimø apimtys procentais
                • Skiepijimo technika
  • Keliø vakcinø ðvirkðtimas
  • Vakcinø laikymas
  • Skiepø dokumentacija
  • Skiepijimai Nacionalinës imunoprofilaktikos prog
  • Vaikø amþius
                  • Uþkreèiamøjø ligø inkubacinio periodo, ligos, 
  • LITERATÛRA

Yüklə 0,73 Mb.

Dostları ilə paylaş:
1   2   3   4   5   6   7   8   9




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©azkurs.org 2024
rəhbərliyinə müraciət

gir | qeydiyyatdan keç
    Ana səhifə


yükləyin