a) Bendrieji požymiai:
ligoniai suglemba;
gali sutrikti sąmonė.
b) Odos požymiai:
išblyškusi, prakaituota;
greitas dilgėlinės tipo bėrimas (netaisyklingos formos apvalūs, labai
niežtintys pakilę virš odos paviršiaus bėrimo elementai su blyškesniu
centru);
angioedema;
cianozė.
c) Viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai:
užkimimas bei stridoras dėl gerklų ir antgerkio edemos.
d) Apatinių kvėpavimo takų obstrukcijos požymiai:
kvėpavimo sutrikimai;
girdimas ekspiracinis švogždimas, kurį sukelia bronchų spazmas;
subjektyviai – spaudimo už krūtinkaulio pojūtis.
e) Širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimai:
dažnas, silpno pripildymo pulsas;
aritmija;
sumažėjęs kraujospūdis.
Kiekviename skiepijimų kabinete privalo būti anafilaksinio šoko gydymo
priemonių rinkinys. Šiame rinkinyje turi būti:
adrenalino tirpalo (Sol. Adrenalini hydrochloridi 0,1 % – in amp.);
74
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
injekcijoms naudoti tinkamų kortikosteroidų (pvz., deksametazono,
prednizolono);
švirkštų.
Anafikalsinių reakcijų po skiepų pasitaiko itin retai. Didžioji dauguma
skiepijimo kabinetų šių gydymo priemonių niekada nepanaudoja, todėl būtina
reguliariai tikrinti, kad šiame rinkinyje esančių vaistų galiojimo laikas būtų
nepasibaigęs.
Anafilaksijos pirmoji pagalba ir gydymas
Jeigu pacientas be sąmonės, jį reikia paguldyti, patikrinti kvėpavimo takų
praeinamumą, esant reikalui, jį koreguoti.
Į raumenis sušvirkščiama adrenalino tirpalo dozė. Jeigu per 5 minutes ant
centrinių kraujagyslių (a. femoralis ir a. carotis) projekcijų pulsas
neišpalpuojamas, adrenalino injekcija kartojama.
Jeigu turima, kauke arba „ūsais” skiriamas deguonis.
Skubiai kviestis profesionalios papildomos pagalbos, kviečiama reanimacinė
brigada.
Ištikus anafilaksiniam šokui, pirmoji pagalba suteikiama skiepijimo vietoje.
Toliau gydyti ligoniai siunčiami į ligoninę. Ši rekomendacija taikytina net tiems
pacientams, kuriems anafilaksinio šoko požymiai visiškai išnyksta, suteikus
pagalbą. Tokia rekomendacija pagrįsta tuo, kad kartais anafilaksija gali būti
dvibangė ir antra banga gali pasireikšti praėjus 5-24 valandoms nuo pirmosios.
Suteikiant pirmąją pagalbą, nerekomenduojami jokie kiti vaistai, išskyrus
adrenalino tirpalo injekcijas.
Išsamesnį anafilaksijos klinikos, diagnostikos ir gydymo aprašymą kiūrėkite
toliau pateikiamame Lietuvos ekspertų sutarime anafilaksijos diagnostikos ir
gydymo klausimais. Apie kiekvieną vakcinų įskiepijimo sukeltą anafilaksijos
reakciją būtina skubiai pranešti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės
centrui.
Vakcinų laikymas
Visos vakcinos laikomos pagal instrukcijas, kurios būna kartu su
išleidžiamomis vakcinomis.
Dažniausiai jos laikomos šaldytuve +4 +8
0
C temperatūroje.
Šaldytuvas markiruotas, jame turi būti termometras.
Skiepų dokumentacija
Visi atlikti skiepai registruojami skiepų kortelėje (f. 063), skiepų pase, vaiko
vystymosi istorijoje. Užrašoma skiepijimo data, vakcinos pavadinimas, dozė,
serijos numeris, vakcinacijos būdas, organizmo reakcijos į skiepus.
75
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Skiepijimai Nacionalinės imunoprofilaktikos programos
numatytomis vakcinomis
Lietuvos nacionalinė imunoprofilaktikos programa sudaryta remiantis
Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Vienas sudėtinių šios
programos komponentų – skiepijimo kalendorius. Šis kalendorius sudaromas
atsižvelgiant į daugelį veiksnių, tokių kaip:
užkrečiamųjų ligų paplitimas regione ar konkrečioje šalyje;
šalies demografinė struktūra;
šalies pirminės sveikatos priežiūros teikimo sistema;
imunoprofilaktinio darbo organizavimo sistema;
vakcinų tiekimo ypatumai;
ekonominiai ištekliai.
Pakeisti patvirtintą ir įdiegtą praktikiškai skiepijimų kalendorių yra gana
sudėtinga. Tai susiję su didelėmis materialinėmis ir organizacinėmis sąnaudomis,
todėl tokie kalendoriai sudaromi maksimaliai atsižvelgiant į visas aplinkybes, o
keičiami tik tuomet, kai tai yra absoliučiai būtina ir pagrįsta.
Skiepijimo kalendorius yra pagrindinis praktinį skiepijimo darbą
koordinuojantis dokumentas, jį įsakymu tvirtina LR sveikatos apsaugos ministras.
Lietuvoje nėra įstatymais „privalomų” skiepų, t. y. skiepytis ar ne – asmens (ar jo
tėvų) laisvo apsisprendimo klausimas. Tačiau medikai turi suteikti asmenims bei
skiepijamų vaikų šeimoms visokeriopą išsamią ir objektyvią informaciją apie
skiepijimo naudą, galimus povakcininius reiškinius, skiepijimo nepageidaujamų
reiškinių riziką palyginti su natūralių ligų keliama rizika bei nepatogumais. Kaip ir
daugelyje kitų pasaulio šalių, Lietuvos valstybė negali užtikrinti visų moderniausių
vakcinų skiepijimo kaštų kompensavimo. Todėl Lietuvos skiepijimų kalendoriuje
numatytos valstybės garantuotos, t. y. šeimoms nemokamos vakcinos, ir
rekomenduojamos vakcinos, kurias galima pasirinkti, tačiau jų kaštus sumoka
pasiskiepyti norintys asmenys. Tokia tvarka sudaro galimybes pasirinkti šeimoms
parankiausius skiepus, o gydytojas privalo supažindinti su visomis skiepijimo
galimybėmis, paaiškinti, kokie yra vienos ar kitos vakcinos privalumai.
76
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius
Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m.
rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 464.
Vaikų amžius
Vakcinos
pavadinimas
2-3
dienos
1
mėn.
3
mėn.
4,5
mėn.
6
mėn.
11
mėn.
15-16,5
mėn.
18
mėn.
6-7
metai
12
metų
15-16
metų
Tuberkuliozės
vakcina
BCGI
BCGI*
Hepatito B
vakcina
HB1
HB2
HB3
HB1
HB2
HB3
Kokliušo,
difterijos,
stabligės
vakcina
DTP 1
DTP2
DTP3
DTP4
DT5
Td6
Poliomielito
vakcina
IPVI IPV2
IPV3 OPV4 OPV5
Tymų,
epideminio
parotito,
raudonukės
vakcina
MMRI
MMR2
MMR2**
1. Santrumpų reikšmė: BCG - tuberkuliozės vakcina; HB – hepatito B
vakcina; DTP – kokliušo (ląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DtaP – kokliušo
(neląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DT – difterijos, stabligės (vaikų)
vakcina; Td – difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina; IPV – inaktyvuota
poliomielito vakcina; OPV – oralinė poliomielito vakcina; MMR – tymų,
epideminio parotito, raudonukės vakcina; Hib – Haemophilus influenzae tipo B
infekcijos vakcina.
2. BCGI* 11 mėn. amžiaus vaikai skiepijami pakartotinai, jei nesusiformavęs
povakcininis randas.
3. Kai kontraindikuotina DTP vakcina, skiepijama DT vakcina.
4. MMR2 vakcina skiepijami 6-7 metų amžiaus vaikai. 12 metų vaikams
MMR2** skiriama kartu su HB1 ir OPV5, jei jie neskiepyti 6-7 metų.
77
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
5. 12 metų amžiaus vaikai HB vakcina skiepijami 3 dozėmis pagal schemą:
HB1; po l mėnesio – HB2; po 6 mėnesių – HB3. OPV5 skiriama su pirmąja HB
vakcinos doze.
6. Jei skiepijimo išlaidas padengia tėvai – rekomenduojama:
6.1. Vietoj DTP skiepyti DTaPI (3 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP2 (4,5 mėn.
amžiaus kūdikius), DTaP3 (6 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP4 (18 mėn. amžiaus
vaikus);
6.2. Hib1 (3 mėn. amžiaus kūdikius), Hib2 (4,5 mėn. amžiaus kūdikius), Hib3 (6
mėn. amžiaus kūdikius), Hib4 (18 mėn. amžiaus vaikus) skiepyti kartu su DTP ar
DTaP;
6.3. Vėjaraupių vakcina 15-16,5 mėn. amžiaus vaikus skiepyti su MMR1 (jei
MMR1 ir vėjaraupių vakcina neįskiepijamos tuo pačiu laiku, tarp jų skyrimo
būtinas ne trumpesnis kaip 4 savaičių laikotarpis), vyresniems nei 12 m. ir
nesirgusiems vėjaraupiais vaikams skiriamos 2 dozės.
7. Skiepijama pagal vaisto charakteristiką, santrauką.
8. Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus arba teisėtus globėjus būtina
informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo
skiepyti jie turi pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a).
Tuberkuliozės (BCG) vakcina
Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje yra gana didelis, nors 1997-1998 metais
sergamumo lygis stabilizavosi, o 1999-aisiais jau pasireiškė tendencija mažėti.
Didesni sergamumo tuberkulioze rodikliai registruoti tarp kaimo gyventojų.
Didžiausią dalį sergančiųjų sudaro suaugę gyventojai, tačiau didėjant bendram
sergamumui pakilo ir vaikų sergamumo tuberkulioze rodikliai.
Tuberkuliozę tik sąlygiškai galima priskirti prie vakcinomis valdomų ligų
grupės. Šiandien akivaizdu, kad skiepijimas BCG vakcina pirmųjų gyvenimo metų
vaikus apsaugo nuo itin sunkių tuberkuliozės formų, tačiau neapsaugo nuo
infekuotumo tuberkuliozės sukėlėjais. Lietuvoje sukurta tuberkuliozės kontrolės
programa, numatanti kompleksines tuberkuliozės profilaktikos, ankstyvos
diagnostikos ir gydymo priemones.
PSO ekspertai BCG vakcina rekomenduoja skiepyti tik naujagimius. Šiuo
skiepijimu siekiama išvengti sunkiausių tuberkuliozės formų. Nerekomenduojama
BCG revakcinacijų (kur jos dar atliekamos) sieti su tuberkulino mėginiais. Tuo
pabrėžiama, kad ankstyvas tuberkuliozės išaiškinimas neturi būti siejamas su
vienos ar kitos amžiaus grupės skiepijimų kampanijomis. Tai turi būti nuolatinė,
kryptinga, kompleksinė veikla.
78
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
BCG vakcinos švirkštimas
Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių pirmoji BCG vakcinos dozė
įšvirkščiama naujagimiams. BCG vakciną naujagimiams rekomenduojama įšvirkšti
tik į kairiojo žasto viršutinę išorinę sritį. Taip paskiepijus lengviau įvertinti, ar po
skiepo susidarė randelis. Vakcina skiepijama į odą specialiais švirkštais ir
adatomis. BCG vakciną įskiepijus po oda ar į raumenis, labai padidėja povakcininių
komplikacijų (BCG absceso, limfadenito) rizika.
Absoliuti BCG vakcinos įšvirkštimo kontraindikacija yra įgimtos ar įgytos
imunodeficitinės būklės. ŽIV infekuotų moterų pagimdyti naujagimiai BCG
vakcina neskiepijami tol, kol nepatvirtinama, kad kūdikis neužsikrėtęs. Dažniausiai
to neįmanoma nustatyti pirmaisiais gyvenimo metais. Jeigu patvirtinama, kad
kūdikis infekuotas ŽIV, BCG vakcinos negalima įskiepyti, nesvarbu kokia yra
kūdikio sveikatos būklė ir ŽIV infekcijos stadija.
Sąlygiška ir laikina kontraindikacija yra išplitęs progresuojantis dermatitas.
Jeigu kūdikio aplinkoje esama asmenų, kuriems nustatyta T ląstelių
imunodeficitinė būklė, įskaitant ir ŽIV infekuotus asmenis, kūdikį galima skiepyti,
tačiau namiškius būtina perspėti, kad imunodeficitiniai asmenys vengtų bet kokio
kontakto su paskiepytojo skiepo vieta.
BCG vakciną galima įskiepyti kartu su kitomis vaikams skirtomis
vakcinomis
Hepatito B vakcinos švirkštimas
Pirmoji hepatito B vakcinos dozė įšvirkščiama naujagimiams gimdymo
namuose. Antroji dozė skiepijama 1 mėnesio amžiaus kūdikiams, trečioji – 6
mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su DTP vakcina.
Skiepijama giliai į raumenis. Kai vienu metu švirkščiama hepatito B vakcina
ir DTP vakcina, reikia švirkšti į skirtingas šlaunis.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių hepatito B vakcinos skiepijimo grafikas
sutrinka, siūloma laikytis tokių rekomendacijų:
būtina įskiepyti 3 vakcinos dozes. Jeigu pirmoji dozė naujagimiui neįskiepijama,
bet buvo įšvirkšta BCG vakcina, hepatito B skiepijimas pradedamas nuo 1
mėnesio amžiaus, siekiant išlaikyti reikiamą intervalą po BCG vakcinos
skiepijimo. Tokiems vaikams antrąją hepatito B vakcinos dozę rekomenduojama
įšvirkšti po mėnesio nuo pirmosios dozės (t.y. 2 mėnesių amžiaus), o trečiąją – 6
mėnesių amžiaus, kaip tai numatyta skiepijimų kalendoriuje;
idealus intervalas tarp pirmosios ir antrosios dozių yra vienas mėnuo, jeigu dėl
kokių nors priežasčių antroji dozė neįskiepyta 1 mėnesio amžiaus kūdikiui, ją
reikia įskiepyti kuo greičiau. Trečioji dozė skiepijama kaip numatyta skiepijimų
kalendoriuje;
79
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
mažiausias intervalas tarp antrosios ir trečiosios hepatito B vakcinos dozių –
vienas mėnuo. Šio intervalo trukmė gali būti labai įvairi, nuo vieno iki kelių ar
net keliolikos mėnesių, tačiau svarbu, kad trečioji dozė būtų įskiepyta. Lietuvos
skiepijimų kalendoriuje numatyta trečiąją hepatito B vakcinos dozę įšvirkšti 6
mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su trečiąja DTP vakcinos doze;
jeigu hepatito B vakcina skiepijami kitų amžiaus grupių asmenys, galima
rekomenduoti 0-1-2, 0-1-3, 0-1-6 ar kitas schemas. Svarbu, kad būtų įšvirkštos
visos trys dozės, o intervalas tarp pirmosios ir antrosios būtų ne trumpesnis negu
vienas mėnuo ir, pagal galimybes, ne ilgesnis;
jeigu dėl kokių nors priežasčių susidaro ilgesnė pertrauka tarp pirmosios ir
antrosios dozės, stengiamasi antrąją dozę įšvirkšti kuo greičiau, tačiau
papildoma vakcinos dozė tokiems asmenims neskiepijama;
jeigu intervalai tarp bet kurių vakcinos dozių yra ilgesni už rekomenduojamus,
nepriklausomai nuo tokio intervalo trukmės, pirminiu skiepijimu įšvirkščiamos
visos trys vakcinos dozės. Niekuomet nerekomenduojamos „papildomos”
vakcinos dozės.
Povakcininės reakcijos retos, nesunkios ir greitai praeinančios. Vakcinos
injekcijos vieta gali šiek tiek paskaudėti, parausti ir sukietėti, tačiau šie požymiai
praeina savaime be gydymo. Labai retai pasitaiko bendro pobūdžio reakcijų:
nuovargis, bendras negalavimas, galvos skausmai, svaigimas, į gripą panašūs simp-
tomai. Kitos komplikacijos itin retos.
DTP ir DT vakcinų švirkštimas
Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių DTP vakcina pradedama skiepyti nuo
3 mėnesių amžiaus. Pirmosios trys vakcinos dozės įskiepijamos 4-8 savaičių
intervalu. Ketvirtoji vakcinos dozė įskiepijama praėjus 6-24 (geriausiai – 12)
mėnesių nuo paskutiniosios pirminio imunizavimo vakcinos dozės. Jeigu dėl kokių
nors priežasčių intervalai tarp skiepijimų pailgėja, vakcinos dozių skaičius
nedidinamas.
Vakcina skiepijama giliai į raumenis, kūdikiams į šlaunies priekinį paviršių,
vyresniems vaikams ir suaugusiesiems – į vidurinįjį žasto trečdalį.
Nerekomenduojama vakcinos skiepyti į sėdmenis. Nepageidaujama, kad vakcina
patektų į kraujagyslę. DTP (DT) vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis
vakcinomis (OPV, IPV, vakcinomis nuo tymų, raudonukės, parotito ir kitomis).
Difterijos ir stabligės toksoidų reaktogeniškumas labai nedidelis, beveik nėra
kontraindikacijų juos skiepyti. Iš visų DTP vakcinos sudėtyje esančių komponentų
daugiausiai nepageidaujamų reiškinių sukelia kokliušo komponentas. Dažniausia
povakcininė reakcija būna karščiavimas, pasireiškiantis beveik pusei paskiepytų
vaikų. Gali šiek tiek pakilti kūno temperatūra, paskiepytieji kartais skundžiasi
80
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra normalios povakcininės reakcijos,
kurios nesudaro didelio nepatogumo paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be
gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties
temperatūra yra aukštesnė negu 38,5 °C, skirtini antipiretikai (dažniausiai
paracetamolis). Būtina tėvams paaiškinti, kad vaikas gali karščiuoti. Paprastai
tėvams rekomenduojama pasirūpinti, kad namuose būtų vaiko amžiui tinkamo
paracetamolio preparato, skiepo dieną ir 2-3 dienas po jo siūloma matuoti vaiko
temperatūrą, ypač vakarais, temperatūrai pakilus aukščiau kaip 38,5° C, skirti
antipiretikus. Laiku paskyrus antipiretikus, išvengiama sunkesnės hipertermijos ir
jos komplikacijų (traukulių ir kt.). Sunkesnių reakcijų ir komplikacijų:
alerginis bėrimas, panašus į gripą sindromas;
periferinė neuropatija – pasitaiko retai, dažniau po pakartotinių vakcinos
injekcijų.
Jeigu įskiepijus vakciną su korpuskuliniu kokliušo komponentu paskiepytojo
temperatūra, matuojant pažastyje, buvo aukštesnė kaip 39,0° C, pakartotinės tokios
vakcinos dozės neskiriamos. Tokie vaikai toliau skiepijami arba DT vakcina,
numatyta Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, arba DTPa vakcina, jeigu
šeima sumoka vakcinos kainą.
Kartais paskiepyti vaikus tiksliai pagal skiepų kalendoriaus reikalavimus
nepavyksta. Tada sudaromas individualus skiepijimo planas. Vyresni nei septynerių
metų vaikai vakcinuojami Td (suaugusiųjų tipo vakcina). Td vakcinos sudėtyje yra
mažiau difterijos toksoido, vyresniems vaikams ir suaugusiesiems ji sukelia mažiau
šalutinių reakcijų.
Jeigu susižeidusiam vaikui arba suaugusiajam skirtinas T (stabligės)
anatoksinas, galima naudoti difterijos toksoido komponentą turinčias vakcinas (DT
arba Td).
Difterijos anatoksinu skiepijami ir ligoniai, persirgę kliniškai aiškia difterija,
nes ligos metu išskiriamas difterijos egzotoksinas neužtikrina patikimo natūralaus
imuniteto, dalis pasveikusiųjų nuo difterijos neįgyja patikimo antikūnų prieš
difterijos toksiną lygio.
Povakcininės difterijos bei stabo toksoidų sukeltos reakcijos ir komplikacijos
Įskiepijus difterijos toksoidą, povakcininės reakcijos ir komplikacijos labai
retos. Injekcijos vieta gali parausti, patinti, šiek tiek pakilti kūno temperatūra.
Paskiepytieji kartais skundžiasi galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra
normalios povakcininės reakcijos, kurios nesudaro didelio nepatogumo
paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai
toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties temperatūra yra aukštesnė negu
38,5°C, skirtini antipiretikai (dažniausiai paracetamolis). Vakcinos injekcijos
vietoje gali susidaryti sukietėjimas, kuris laikosi apie savaitę ir praeina savaime.
81
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Sunkesnės reakcijos ir komplikacijos – alerginis bėrimas, panašus į gripą
sindromas, periferinė neuropatija – pasitaiko ypač retai, po pakartotinių vakcinos
injekcijų.
Kontraindikacijos difterijos ir stabo vakcinai
Difterijos ir stabligės toksoidams įšvirkšti kontraindikacijų yra labai nedaug:
a) ūmi liga, karščiavimas, bloga savijauta. Nežymus karščiavimas (iki 38,5
°C) ir prasta savijauta nėra kontraindikacija skiepijimui, tačiau tai gali būti
neatpažintos prasidedančios ligos simptomai, todėl vakcinacija dažniausiai
atidedama iki pasveikimo;
b) lėtinių ligų aktyvi arba paūmėjimo fazė. Skiepijimas atidedamas iki ligos
remisijos. Toksoidai nėra pavojingi sergantiesiems lėtinėmis ligomis, tačiau
skiepijant lėtinės ligos paūmėjimo metu visavertis imunitetas gali nesusidaryti.
Gydymas kortikosteroidais gali sumažinti vakcinacijos efektyvumą, tačiau nėra
kontraindikacija difterijos anatoksinui. Nėštumas nėra kontraindikacija skiepijimui
Td vakcinai.
Ląstelinė ir neląstelinė kokliušo vakcinos
Nuo kokliušo skiepijama dviejų tipų vakcinomis: korpuskuline (ląsteline) ir
neląsteline. Korpuskulinė kokliušo vakcina – tai negyvų B. pertussis kultūros
suspensija. Šioje vakcinoje yra visų B. pertussis komponentų, todėl ji gana
reaktogeniška.
Dažniausiai, įskiepijus DTPw vakciną, pirmieji povakcininiai reiškiniai:
karščiavimas;
kiti nepageidaujami reiškiniai (vangumas, neramumas, traukuliai,
centrinės nervų sistemos pažeidimai) vystosi esant ryškiai hipertermijai.
Daugelio povakcininių reiškinių galima išvengti, jeigu kylant temperatūrai
paskiepytam vaikui duodama paracetamolio dozė.
Nors kokliušo komponentas reaktogeniškas, povakcininių reakcijų rizika,
paskiepijus DTPw vakcina, žymiai mažesnė už natūralaus kokliušo grėsmę.
Remiantis išsamiais klinikiniais bei epidemiologiniais duomenimis, prieita
vieninga nuomonė, kad kokliušo vakcina nesukelia ilgalaikių centrinės nervų
sistemos pažeidimų.
82
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
9 lentelė
Skiepijimo DTPw vakcina komplikacijų lyginimas su kokliušo komplikacijomis
Šalutiniai reiškiniai
Kokliušas: dažnis
100 000 susirgimų
DTPw vakcina: dažnis
100 000 skiepijimų
Nuolatinis smegenų
pažeidimas
600-2000
0,2-0,6
Mirtis
100-4000
0,2*
Encefalopatijos, encefalitai
90-4000
0,1 - 3,0*
Traukuliai
600-8000
0,3-90
Šokas
–
0,5-30
Šaltinis: Calazka A. Bu//. WHO, 1984, 62, 357-366.
* Pastaraisiais metais įrodyta, kad šių povakcininių reiškinių dažnis yra daug mažesnis už
pateiktą.
Poliomielito (IPV ir OPV) vakcina
Poliomielitas – ūmi virusinė infekcija, tipiškais atvejais pasireiškianti
dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi. Tik mažiau nei 1 % visų
užsikrėtusiųjų poliomielito virusu liga pasireiškia vangiais paralyžiais. Kitiems
infekcija būna besimptomė arba atipiška.
Poliomielitas – nuo seno žmoniją lydinti liga. Pirmą kartą poliomielitas
aprašytas maždaug prieš 200 metų. Įvairiuose pasaulio regionuose kildavo
poliomielito epidemijos, per kurias išmirdavo arba likdavo suluošinti daug žmonių.
Paskutinė didelė poliomielito epidemija siautė praėjusio amžiaus viduryje, kuri
inspiravo daug mokslo, technologinių, organizacinių pasiekimų. Poliomielito
kontrolei didelės įtakos turėjo šie atradimai:
ištirta, kad poliomielito sukėlėjai – trijų tipų virusai;
nustatyta, kad prieš išsivystant paralyžiui, būna virusemijos stadija;
nustatyta, kad virusus neutralizuojantys antikūnai apsaugo nuo ligos;
sukurti virusų auginimo ląstelių kultūrose metodai.
Pirmąją poliomielito vakciną sukūrė J.Saikas. Tai buvo inaktyvuota
poliomielito vakcina. Šios vakcinos plačios apimties klinikiniai tyrimai baigti 1954
metais. Tuo pat metu įvairiose pasaulio laboratorijose buvo intensyviai kuriama
gyva susilpninta, per burną skiepijama vakcina. Septintojo dešimtmečio pradžioje
83
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
(1961) geriausia buvo pripažinta A.B. Sabino vakcina. Šią vakciną dabartiniu metu
gamina mažiausiai 18 gamintojų.
Pasaulio sveikatos organizacija 1988 metais suformulavo poliomielito
likvidavimo strategiją. Tačiau, peržengus trečiojo tūkstantmečio slenkstį,
akivaizdu, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, bet tikimasi, kad jis bus
pasiektas.
Poliomielito profilaktika
Pagrindinė poliomielito profilaktikos priemonė – skiepijimas poliomielito
vakcina. Pasiekus didelių skiepijimo apimčių, sergamumas poliomielitu labai
sumažėjo. Skiepijamos dviejų tipų poliomielito vakcinos: gyva, per burną
skiepijama OPV vakcina (Sabino vakcina) ir užmušta, injekcijomis skiepijama IPV
vakcina (Saiko vakcina). Abiejų vakcinų sudėtyje yra pirmo, antro ir trečio tipo
poliomielito virusų.
OPV (gyva) vakcina yra labai nebrangi, ją labai nesunku įskiepyti, nes ji
lašinama į burną ir yra labai efektyvi. OPV vakcina paskiepytojo organizme
imituoja natūralų poliomielito infekcijos procesą. Paskiepijus tokia vakcina,
susidaro visos natūralios imuninės gynybos grandys, imunologinė atmintis,
įskiepyta OPV vakcina asmenims su imuninės sistemos defektais (neretai iki tol
nežinotais) gali sukelti vakcininių poliomielito virusų paralyžių. OPV vakcina iš
paskiepytojo organizmo su išmatomis išsiskiria į aplinką, todėl povakcininis
paralyžius gali ištikti ne tik paskiepytąjį, bet ir jo aplinkoje esančius
imunodeficitinius asmenis.
IPV vakcinos sudėtyje yra inaktyvuoti, t.y. užmušti, pirmo, antro ir trečio
tipo poliomielito virusai. Įskiepijus šią vakciną, paskiepytojo organizme infekcinis
procesas nevyksta, paskiepytojo imuninę sistemą stimuliuoja tik su vakcina
įšvirkšti antigenai. Tokios vakcinos yra labai efektyvios ir itin saugios. Kadangi
IPV vakcinos sudėtyje nėra gyvų virusų, ji niekada, net teoriškai, negali sukelti
povakcininio paralyžiaus. Palyginti su OPV vakcina, IPV vakcina yra gerokai
brangesnė, todėl skiepijama injekcijomis, o tai sudaro papildomų nepatogumų.
Pastaraisiais metais yra sukurta kombinuotų vakcinų, dažniausiai DTP vakcinų
pagrindu, kurių sudėtyje yra IPV. Visame pasaulyje skiepijant nuo poliomielito
stengiamasi naudoti IPV vakciną. Manoma, kad visiškai likvidavus sergamumą
poliomielitu, reikėtų nutraukti ir skiepijimą OPV vakcina.
Skiepijimą dar kurį laiką pakeisti IPV vakcina, kad būtų galima užtikrinti
visišką poliomielito virusų, tiek „laukinių”, tiek „vakcininių”, cirkuliavimo gamtoje
sustabdymą.
Lietuvoje nuo 1993 metų taikoma mišri skiepijimo poliomielito vakcina
strategija: pirminis kūdikių ir antrųjų gyvenimo metų vaikų skiepijamas atliekamas
IPV vakcina, o vyresniųjų skiepijimas tęsiamas OPV vakcina. Tokia strategija
84
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
taikoma ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Turimais duomenimis, pirminiu skiepijimu
įšvirkščiama IPV vakcina, vėliau OPV vakcina virusai iš paskiepytojo organizmo
beveik neišsiskiria, net įskiepijus OPV vakciną, nesivysto povakcininis paralyžius.
Lietuvoje paskutinis povakcininio paralyžiaus atvejis užregistruotas 1992 metais,
kai iš paralyžiumi pasireiškusią liga sirgusio vaiko išmatų buvo išskirtas vakcininis
pirmo tipo poliomielito virusas.
Poliomielito likvidavimo programa
PSO Generalinė asamblėja 1988 metais priėmė rezoliuciją dėl globalinio
poliomielito likvidavimo iki 2000 metų. Kol kas šis tikslas nepasiektas. Tačiau vis
daugiau pagrindo manyti, kad toks tikslas gali būti pasiektas. Amerikos žemyne
nėra poliomielito. Pasaulyje vis daugiau regionų, kur poliomielito taip pat nėra.
PSO iniciatyva yra sudarytos poliomielito likvidavimo sertifikavimo
komisijos. Tokios komisijos yra kiekvienoje valstybėje, atskiruose pasaulio
regionuose (pvz., Europos regiono) bei globalinė. Yra kelios pagrindinės
poliomielito likvidavimo užtikrinimo grandys:
kiekvienoje šalyje turi būti patikima poliomielito registravimo sistema.
Lietuvoje poliomielito nėra nuo 1972 metų;
pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepijimas. Reikalaujama, kad
bet kurioje vietovėje skiepijimo poliomielito vakcina apimtys būtų ne mažesnės
nei 80 %. Lietuvoje, kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių, šis rodiklis yra gerokai
aukštesnis – jis siekia 97,5 % (2001 m.);
būtinas didelis budrumas diagnozuojant galimus susirgimus poliomielitu. Labai
sumažėjus, o daugelyje vietovių visiškai išnykus susirgimams poliomielitu,
gydytojai praranda budrumą šios ligos atžvilgiu, užmiršta diagnostinius
požymius. Siekiant padidinti tokį budrumą, PSO rekomenduoja ūmių vangių
paralyžiaus registravimo ir tyrimo sistemą. „Ūmaus vangaus paralyžiaus”
sąvoką rekomenduojama taikyti visiems vaikams iki 15 metų amžiaus,
susirgusiems ūmia liga, pasireiškiančia ūmiu raumenų silpnumo epizodu,
nesvarbu kokia būtų nustatyta galutinė klinikinė diagnozė. Tokiems ligoniams
pirmomis ligos dienomis būtina paimti 2 išmatų bandinius ir juos ištirti
virusologinėje laboratorijoje;
kiekvienoje šalyje turi būti PSO sertifikuota virusologinė laboratorija. Lietuvoje
poliomielito nacionalinės virusologinės laboratorijos funkcijos pavestos AIDS
centro laboratorijai. Keliami specialūs reikalavimai tokių laboratorijų
darbuotojams, kiekvienais metais laboratorijos turi atlikti profesionalumo testus;
pradedami laboratorijų, kuriose galėtų būti saugomi poliomielito virusai arba
tokiais virusais užkrėsta medžiaga, registravimo darbai. Galutinis tokios
registracijos tikslas – užtikrinti, kad nutraukus virusų cirkuliavimą gamtoje, jie
būtų patikimai saugomi laboratorijose ir iš jų neišplistų.
85
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Lietuvos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisija 2001 12 21
protokolu patvirtino, kad Lietuvoje nutraukta poliomielito viruso cirkuliacija
gamtoje. Tikimasi, kad 2002 metais Europos regionas galėtų būti sertifikuotas kaip
laisvas nuo poliomielito. Jeigu poliomielito kontrolės darbai būtų tęsiami
dabartiniais tempais, prognozuojama, kad paskutiniai susirgimai poliomielitu turėtų
išnykti 2002-2003 metais. Jeigu tai bus pasiekta, dar po trejų metų būtų galima
tikėtis patvirtinimo, jog poliomielito viruso cirkuliavimas gamtoje yra sustabdytas.
MMR vakcinos švirkštimas
Daugelyje pasaulio šalių ir beveik visose išsivysčiusiose valstybėse
atsisakyta monokomponentinių ar dviejų komponentų vakcinų, bet švirkščiama
trijų komponentų tymų-parotitinės infekcijos-raudonukės (MMR) vakcina.
Sukaupta didelė šios vakcinos skiepijimo patirtis rodo, kad tokios vakcinos yra
labai efektyvios ir saugios. MMR vakcina dažniausiai skiepijama antraisiais
gyvenimo metais, kai per placentą iš motinos gauti antikūnai visiškai išnyksta iš
cirkuliacijos. Antroji MMR vakcinos dozė skiepijama 5-6 metų amžiaus vaikams
arba paaugliams.
Šalyse, kur daug metų skiepijamos tymų, parotito ir raudonukės vakcinos,
pastebėta, kad ilgalaikiam imunitetui sudaryti vienos vakcinos dozės neužtenka,
reikia įskiepyti bent dvi vakcinos dozes.
MMR vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais ir paaugliams kaip
sustiprinanti dozė. Jeigu vaikas yra paskiepytas kuria nors MMR vakcinos
sudėtinės dalies monovakcina (pvz., tymų vakcina) arba jeigu žinoma, kad asmuo
sirgo kuria nors iš MMR vakcina valdomų ligų, nepaisant to, skiepijama MMR
vakcina, bet ne „trūkstamos” vakcinos. Toks skiepijimas yra visiškai saugus ir
efektyvus. Jokio neigiamo poveikio jau esamam imunitetui toks skiepijimas
nesudaro. MMR vakcina yra gerai toleruojama, povakcininiai reiškiniai gana reti,
nesunkūs, praeina be gydymo. Dažniausios povakcininės reakcijos:
vietinis paraudimas;
patinimas;
skausmingumas;
saikingas karščiavimas;
neramumas;
negausus bėrimas.
MMR vakcina įšvirkščiama po oda arba į raumenis. Asmenims, kuriems
galėtų būti trombocitopenija ar kitų kraujo krešėjimo sutrikimų, vakciną reikėtų
įšvirkšti tik po oda. Kaip ir skiepijant bet kurią kitą vakciną, pageidautina, kad
skiepijamasis būtų sveikas, tačiau nežymūs negalavimai nėra kliūtis skiepyti
MMR vakcina.
86
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
MMR vakcina yra jautri temperatūros bei šviesos poveikiui, todėl būtina itin
griežtai laikytis „šalčio grandinės” bei vakcinos laikymo reikalavimų.
MMR vakcinos labai neatsparios dezinfekuojamosioms medžiagoms, todėl
jų arba visai nereikėtų naudoti odos dezinfekcijai būsimo skiepo vietoje, arba
būtina palaukti, kol naudojami odos dezinfektantai visiškai išgaruos.
Kontraindikacijos
MMR vakcinos sudėtyje gali būti antibiotikų (dažniausiai – neomicino)
pėdsakų, anamnezėje buvusios sisteminės hiperjautrumo reakcijos į neomiciną
y r a kontraindikacija MMR vakcinai skiepyti, tačiau anamnezėje buvęs
kontaktinis dermatitas, sukeltas neomicino, n ė r a kontraindikacija MMR
vakcinos skiepijimui.
MMR vakcinos sudėtinės dalys gaminamos vištos embrionų audiniuose,
tačiau vaiko jautrumas vištos kiaušinių baltymui (pvz., diatezė, susijusi su vištos
kiaušiniu) n ė r a kontraindikacija MMR vakcinai.
Vakcinos negalima skiepyti tik asmenims, kuriems jautrumas vištos
kiaušinio baltymui buvo pasireiškęs sistemine reakcija (pvz., anafilaksiniu šoku).
Asmenims, gavusiems kraujo preparatų
(kraujo, plazmos ar
imunoglobulinų), MMR vakcinos skiepijimą rekomenduojama atidėti mažiausiai
tris mėnesius po kraujo preparatų skyrimo. Taip siekiama išvengti kraujo
preparatuose esančių antikūnų slopinamojo poveikio MMR vakcinos
komponentams.
Kaip ir kitų gyvų mikroorganizmų turinčių vakcinų, MMR vakcinos
negalima įšvirkšti asmenims, kuriems žinomos imuninės sistemos deficitinės
būklės, tačiau MMR vakciną galima įšvirkšti ŽIV infekuotiems asmenims, kuriems
ŽIV infekcija yra besimptomė.
MMR vakciną galima švirkšti kartu su kitomis vaikams skirtomis
vakcinomis, tiek gyvomis (pvz., OPV ar vėjaraupių), tiek negyvomis (pvz., DTP,
HiB, IPV). Šios vakcinos įskiepijamos tą pačią dieną, bet į skirtingas vietas. Jeigu
dėl kokių nors priežasčių tą pačią dieną vakcinos nebuvo įšvirkštos, po MMR
vakcinos skiepijimo kitas vakcinas rekomenduojama įšvirkšti praėjus ne mažiau
kaip mėnesiui.
Po MMR vakcinos įšvirkštimo tuberkulino mėginio nerekomenduojama
atlikti 4-6 savaites, nes gauti mėginio duomenys gali būti netikslūs, nes tymų
vakcina slopina jautrumą tuberkulinui.
MMR vakcinos negalima švirkšti nėščioms moterims. Pasiskiepijus MMR
vakcina bent 3 mėnesius rekomenduojama vengti nėštumo. Nėra duomenų, kad
MMR vakcinos įskiepijimas vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose yra nėščių
moterų, būtų pavojingas nėščiosioms.
87
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
MMR vakcinoms būdingi labai geri imunogeniškumo rodikliai. Įskiepijus šią
vakciną, daugiau nei 90 % paskiepytųjų įgyja antikūnų nuo visų vakcinos sudėtyje
esančių virusų, šie antikūnai išsilaiko pakankamai ilgą laiką.
Hib vakcinos švirkštimas
Skiepijimas yra efektyviausia Hib infekcijos kontrolės priemonė. Pirmosios
Hib vakcinos buvo užregistruotos apie 1985 metus. Tai buvo polisacharidinės
vakcinos. Hib vakcina naudojama daugelyje industrinių valstybių. Pradėjus
visuotinį Hib vakcinos skiepijimą, šalyse labai greitai sumažėja ne tik sergamumas
invazinėmis Hib sukeltomis ligomis, bet ir sukėlėjo cirkuliacija aplinkoje. PSO
duomenimis, šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % pasaulio vaikų. Dėl
ekonominių priežasčių Lietuvoje visuotinis kūdikių skiepijimas Hib vakcina vis
atidėliojamas. Šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % Lietuvos vaikų.
Apie 1987 metus buvo registruotos konjuguotos Hib vakcinos.
Konjugavimas – cheminė polisacharidų jungtis su baltymu. Dėl tokios jungties
pasikeičia polisacharidų poveikis T imuninei sistemai, kartu pagerėja
polisacharidinės vakcinos imunogeniškumas kūdikiams. Konjuguotas
polisacharidines vakcinas galima įšvirkšti nuo 2 mėnesių amžiaus. Be to, įskiepijus
konjuguotas vakcinas, susidaręs visavertiškesnis imuninis atsakas yra didesnis nei
įskiepijus tik polisacharidus. Šiuo metu pasaulinėje rinkoje yra kelios konjuguotos
Hib vakcinos. Visų jų imunogeniškumo ir saugumo rodikliai yra gana panašūs.
Konjuguotas Hib vakcinas rekomenduojama švirkšti kartu su DTP vakcina
atitinkamai nuo 2 ar 3 mėnesių amžiaus. Pradėjus skiepijimą kartu su DTP vakcina,
pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama įšvirkšti 3 konjuguotos Hib
vakcinos dozes. Antraisiais gyvenimo metais įšvirkščiama sustiprinanti Hib
vakcinos dozė.
Jeigu pradedama skiepyti vėliau, pirmąją Hib vakcinos dozę įšvirkščiant
vyresniems nei 6 mėnesių amžiaus kūdikiams, pirmaisiais gyvenimo metais
rekomenduojamos 2 vakcinos dozės, o antraisiais metais įskiepijama viena
sustiprinanti dozė. Vaikams nuo 1 iki 5 metų amžiaus rekomenduojama įskiepyti
vieną konjuguotos Hib vakcinos dozę, nors kai kurių autorių nuomone, ir šiems
vaikams būtų tikslinga įšviršti 2 Hib vakcinos dozes.
Vyresniems nei 5 metų amžiaus vaikams Hib neberekomenduojama.
Manoma, kad tokie vaikai jau būna užsikrėtę Hib ir įgyja imunitetą. Išimtys
daromos vyresniems nei 5 metų amžiaus rizikos grupių vaikams. Tokioms grupėms
priskiriami:asmenys su funkcine ar anatomine asplenija, imunosupresiniais vaistais
gydomi imunodeficitiniai asmenys, infekuotieji ŽIV. Tokiems asmenims
rekomenduojama įšvirkšti 1 Hib vakcinos dozę.
88
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Povakcininės reakcijos
Konjuguota Hib vakcina labai gerai toleruojama, mažai tesukelia
nepageidaujamų povakcininių reiškinių. Dažniausi povakcininiai reiškiniai:
paraudimas ir nežymus patinimas vakcinos įšvirkštimo vietoje pasitaiko
5-30 % paskiepytųjų. Vietinės reakcijos dažnesnės po pakartotinių
vakcinos dozių įšvirkštimo;
bendrosios reakcijos (dažniausiai – karščiavimas) gana retos, nesunkios
ir greitai praeina;
sunkios povakcininės reakcijos itin retos.
Vėjaraupių vakcina
Vėjaraupių profilaktika vakcinomis pradėta palyginti neseniai. Visame
pasaulyje, nepriklausomai nuo konkretaus vakcinos gamintojo, naudojamas vienas
vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vėjaraupių vakcina vis plačiau skiepijama
įvairiose pasaulio šalyse. Skiepijimo tikslingumas grindžiamas tokiais argumentais:
skiepijimas apsaugo nuo vėjaraupių, taip pat ir nuo galimų sunkių vėjaraupių
formų, įgimtų vėjaraupių;
paskiepijus sveikus vaikus, išvengiama sunkios vėjaraupių formos, jeigu asmuo
susirgtų imuninę sistemą slopinančia liga;
skiepijimas apsaugo nuo juostinės pūslelinės rizikos ateityje;
skiepijimas tikslingas vaiko ir visos šeimos socialinio aktyvumo prasme.
Sergančio vaiko socialinis aktyvumas ribojamas bent 10 dienų, kol vaikas
ligonis yra užkrečiamas, o tai sudaro nepatogumų ir materialinių nuostolių
šeimai.
Vėjaraupių profilaktikai naudojama gyva atenuota vakcina, kurios sudėtyje
yra vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vakcina švirkščiama po oda. Vakcina
gerai dera su kitomis vaikams skiriamomis vakcinomis. Dažniausiai vėjaraupių
vakciną rekomenduojama įšvirkšti kartu (to paties vizito į skiepų kabinetą metu) su
MMR vakcina. Jeigu šios vakcinos švirkščiamos atskirai, tarp skiepijimų turi būti
ne trumpesnis kaip mėnesio intervalas. Jeigu planuojama vėjaraupių vakciną
įšvirkšti po imunoglobulino injekcijos, būtinas mažiausiai 3 mėnesių intervalas.
Vaikams skiriama viena vėjaraupių vakcinos dozė. Suaugusiesiems
rekomenduojamos dvi vakcinos dozės, antroji įskiepijama ne anksčiau, kaip praėjus
mėnesiui po pirmosios.
Povakcininės reakcijos
Vėjaraupių vakcinos labai gerai toleruojamos, mažai reaktogeniškos.
Dažniausios povakcininės reakcijos:
pakilti temperatūra, kuri būna nežymi ir praeina be gydymo;
89
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
retai (2-3 % paskiepytųjų) maždaug po 2 savaičių nuo vakcinos
įšvirkštimo odoje gali atsirasti pavienių vėjaraupiams būdingų bėrimo
elementų. Tokiais atvejais vakcininis virusas į išorinę aplinką
neišsiskiria, todėl aplinkiniams paskiepytasis nepavojingas ir jokių
priemonių nuo epidemijos nerekomenduojama.
Gripo vakcina
Efektyviausia gripo profilaktikos priemonė – skiepijimas gripo vakcina.
Pasaulinėje rinkoje yra 3 tipų gripo vakcinų:
inaktyvuotos visos viruso dalelės vakcinos. Šių vakcinų sudėtyje yra visa viruso
dalelė, todėl vakcina turi visą gripo viruso antigenų kompleksą ir yra labai
imunogeniška. Deja, šios vakcinos reaktogeniškumas yra didesnis, palyginti su
kitų vakcinų, todėl visos dalelės vakcinų neleidžiama švirkšti mažiems vaikams;
skaldyto viruso vakcinos. Jų sudėtyje yra suskaldytų gripo virusų, todėl viruso
fragmente yra hemagliutinino ir neuraminidazės, tačiau kiti antigenai yra
suardyti, todėl šių vakcinų reaktogeniškumas mažesnis nei visos dalelės
vakcinų, o imunogeniškumo rodikliai yra labai aukšti;
komponentinės gripo vakcinos sudėtyje yra išgryninti neuraminidazė ir
hemagliutininas, jose beveik nėra kitų antigenų ar kitų gripo viruso ląstelės
struktūrų.
Lietuvoje pastaraisiais metais buvo naudojamos skaldyto viruso ir
komponentinės vakcinos. Visos šios vakcinos turi tarptautinės registracijos
sertifikatus. Praktinio darbo sąlygomis tarp šių vakcinų nėra didesnių efektyvumo
ar reaktogeniškumo skirtumų.
Gripo vakcinos gaminamos kiekvienam sezonui. Gripo epidemiologinę
situaciją kontroliuoja daugelio šalių nacionalinės tarnybos. Jų darbą koordinuoja
PSO. Ištisus metus renkami išskirtų gripo virusų pavyzdžiai, kaupiama kita
klinikinė bei epidemiologinė informacija. Kiekvienų metų vasario pabaigoje
ekspertų komisija įvertina gripo virusų globalinio cirkuliavimo būklę ir nustato
gripo virusų štamus, prognozuojamus kitam sezonui šiaurės pusrutulyje. Šie štamai
perduodami vakcinų gamintojams, kurie kiekvienam sezonui pagamina naują, tam
sezonui skirtą vakciną. Gripo vakcinos į didmeninį tinklą pateikiamos rugpjūčio
pabaigoje rugsėjo pradžioje.
Lietuvoje susirgimų gripu sezonu laikomas gruodžio-vasario mėnesių
laikotarpis. Galimi tam tikri svyravimai įvairiais metais, tačiau būtent šis
laikotarpis pavojingiausias gripo atžvilgiu. Planuojant gripo profilaktikos
priemones, būtina atsižvelgti į tai, kad vakcinos sukeltiems apsauginiams
imuniniams mechanizmams susidaryti būtinas tam tikras laikas. Gripo vakciną
rekomenduojama įšvirkšti bent vieną mėnesį anksčiau, nei prasideda gripo
90
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
pakilimo sezonas. Lietuvoje geriausias laikas gripo vakcinai skiepyti – rugsėjis-
spalis. Jau prasidėjus gripo sezonui, skiepų efektyvumas mažėja, nes paskiepytieji
gali užsikrėsti ir susirgti gripu dar nespėjus susidaryti vakcinos sukeltam
imunitetui.
Skiepyti gripo vakcina būtina kiekvienais metais. Antikūnai, pasigaminę
prieš vakcinos sudėtyje esančius gripo antigenus, išsilaiko cirkuliacijoje keletą
metų, tačiau jie gali neapsaugoti paskiepytojo nuo pakitusio gripo viruso.
Gripas ypač pavojingas pagyvenusiems asmenims ir kai kurių kategorijų
pacientams. Be to, skiriama didelės rizikos grupės pagal žmonių profesiją, darbo
ypatumus. Visiems šiems asmenims vakcina itin rekomenduojama. Gripo rizikos
grupėms priskiriami:
asmenys, vyresni nei 50 metų amžiaus;
pagyvenusių asmenų slaugos įstaigų darbuotojai;
sergantieji lėtinėmis širdies, plaučių (emfizema, bronchitai, astma), inkstų,
metabolinėmis (įskaitant diabetą) bei kitomis ligomis;
asmenys, kurių imuninės sistemos funkcija nuslopinta ligos ar ilgalaikio
gydymo;
asmenys, dėl lėtinių patologinių būklių ilgą laiką gydomi acetilsalicilo
rūgšties (aspirino) turinčiais preparatais, – dėl Reye sindromo pavojaus
susirgus gripu;
nėščiosios, jeigu gripo sezono metu jų nėštumas bus daugiau kaip 14
savaičių arba jeigu moteris priskirtina gripo rizikos grupei, nepriklausomai
nuo nėštumo. Tiek skaldyto viruso, tiek komponentinės vakcinos,
naudojamos Lietuvoje, yra saugios nėščioms moterims;
sveikatos apsaugos darbuotojai ir jų šeimų nariai;
asmenys, kurių darbas susijęs su dideliais žmonių srautais, pavyzdžiui,
pardavėjai, visuomeninių įstaigų darbuotojai ir pan.;
asmenys, kurie turi būti darbingi ekstremalių situacijų metu, pavyzdžiui,
policininkai, kariai ir pan.
Suaugusiems asmenims švirkščiama viena 0,5 ml į/r gripo vakcinos dozė.
Kūdikiams gripo vakcina skiepijama labai retai. Nors kai kurių gamintojų vakciną
galima skiepyti ir kūdikiams, ją įskiepyti gana sudėtinga, nes būtina atsižvelgti į
kitų kūdikiams švirkščiamų vakcinų ypatumus bei skiepijimo kalendorių.
Dažniausiai šeimoms, kuriose yra kūdikių, rekomenduojama paskiepyti visus
suaugusius šeimos narius bei vyresnius vaikus, kad jie „neparneštų” gripo viruso
kūdikiui. Mažiems vaikams (nuo 1-2 metų amžiaus), juos skiepijant pirmą kartą,
rekomenduojama įšvirkšti 2 gripo vakcinos dozes po 0,25 ml į/r, ir išlaikyti vieno
mėnesio intervalą tarp dozių. Tai reikėtų padaryti tik vaiką skiepijant pirmą kartą.
Jeigu tas pats vaikas skiepijamas kitą sezoną, jam pakanka vienos dozės. Nėra
91
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
vieningos nuomonės, iki kelerių metų amžiaus, skiepijant pirmą kartą, reikia 2
dozių.
Povakcininės reakcijos
Gripo vakcina gerai toleruojama, sukelia nedaug povakcininių reakcijų:
vietinės reakcijos pasitaiko 15-20 % paskiepytųjų, tačiau jos būna lengvos
ir praeina be gydymo. Dažniausiai tai nežymus sukietėjimas ir skausmas
vakcinos įskiepijimo vietoje;
sisteminės reakcijos retos, jos pasitaiko mažiau nei 1 % paskiepytųjų ir
dažniausiai pasireiškia subfebriliu 1-2 dienas trunkančiu karščiavimu;
alerginių reakcijų dažnis neviršija alergijos rizikos bendroje populiacijoje.
Būtina pabrėžti, kad dabar skiepijamose vakcinose NĖRA gyvų virusų,
todėl vakcina negali sukelti ūmios respiracinės infekcijos tipo
povakcininių reakcijų. Kartais tokios ligos prasideda po skiepijimo, bet
tyrimais įrodyta, kad jos tik atsitiktinai sutampa su skiepijimu, kai
virusine respiracine infekcija užsikrėtęs asmuo paskiepijamas paskutinę
inkubacinio periodo dieną.
Gripo vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis vakcinomis. Pagyvenusiems
asmenims kartu su gripo vakcina rekomenduojama įšvirkšti pneumokokinę
vakciną, jeigu ji nebuvo įšvirkšta anksčiau. Vaikams gripo vakciną galima įšvirkšti
kartu su kitomis vaikams rekomenduojamomis vakcinomis. Vakcinos skiepijamos
tuo pačiu metu, tačiau į skirtingas kūno vietas.
Kontraindikacijos
Vienintelė absoliuti kontraindikacija gripo vakcinai skiepyti yra sunki
sisteminė alerginė reakcija po ankstesnio skiepijimo.
Kitos kontraindikacijos yra tos pačios, kaip ir visoms inaktyvuotoms
vakcinoms.
Meningokokinės infekcijos profilaktika
Meningokokinės infekcijos profilaktikai naudojamos dviejų tipų vakcinos:
a) keturvalentė polisacharidinė vakcina nuo A, C, Y ir W-135 tipus arba
polisacharidinė vakcina nuo A ir C tipus. Šių vakcinų veiklioji antigeninė medžiaga
yra po 50 miligramų kiekvieno tipo meningokokų kapsulės polisacharidų;
b) konjuguota vakcina nuo meningokoko C, kurios sudėtyje C tipo
meningokoko polisacharidas surištas (konjuguotas) su nešančiuoju baltymu. Iki šiol
nesukurta vakcina nuo B tipo meningokokų ir tai yra didelė neišspręsta šios
infekcijos imunoprofilaktikos problema.
Visuotinis skiepijimas meningokokine vakcina nerekomenduojamas.
Vienintelė šalis, pradėjusi visuotinį skiepijimą konjuguota meningokoko C tipo
92
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
vakcina, yra Jungtinė Karalystė, šios akcijos ėmusis nuo 1999 metų, kai buvo
paskiepyti 15-17 metų amžiaus paaugliai, o vėliau pradėta skiepyti 2-4 mėnesių
amžiaus kūdikius. Turimais preliminariais duomenimis, pradėjus skiepyti
meningokokine vakcina, registruojamų susirgimų skaičius gerokai sumažėjo.
Kitose šalyse (pvz., Ispanijoje) polisacharidinėmis vakcinomis nuo meningokokų
buvo skiepijama, pagausėjus susirgimų meningokokine infekcija. Tokia skiepijimo
taktika buvo efektyvi epidemijų kontrolei. Polisacharidinės vakcinos kartais
švirkščiamos armijos šauktiniams.
Gerai žinomas keturvalentės bei dvivalentės polisacharidinės
meningokokinės vakcinos imunogeniškumas. Kaip ir kitos polisacharidinės
vakcinos, ši vakcina nesukelia pakankamos imuninės reakcijos jaunesniems nei 2
metų amžiaus vaikams. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems polisacharidinės
meningokokinės vakcinos imunogeniškumas siekia 85-100 %. Povakcininio
imuniteto trukmė yra apie 3 metus, todėl, siekiant ilgesnės apsaugos, reikia
įskiepyti sustiprinančias dozes.
Konjuguota vakciną nuo C tipo meningokoko galima įšvirkšti kūdikiams nuo
mėnesio amžiaus. Skiepijama trimis dozėmis, ją galima skiepyti kartu su kitomis
kūdikiams skiriamomis vakcinomis. Šiuo metu konjuguota C tipo meningokoko
vakcina registruojama Lietuvoje ir greitu laiku turėtų pasirodyti mūsų rinkoje.
Rekomenduojant skiepyti meningokokine vakciną, visuomet būtina
paaiškinti potencialiems recipientams kelis šių vakcinų ypatumus:
dažniausiai meningokokine infekcija tapatinama su meningitu, tačiau
meningokokai yra tik viena iš meningito sukėlėjų bakterijų;
iki šiol nėra komercinių vakcinų nuo B tipo meningokoko, o būtent ši
meningokokų rūšis sukelia nemažai susirgimų Lietuvoje;
skiepijimai šiuo metu turimomis meningokokinėmis vakcinomis labai sumažina
riziką susirgti meningokokine infekcija, tačiau šios rizikos visiškai nepašalina;
siekiant maksimaliai sumažinti riziką susirgti bakteriniu meningitu, reikėtų
rekomenduoti skiepyti kūdikius konjuguotomis Hib, pneumokokine bei
meningokokine vakcinomis.
Nepageidaujamų reakcijų į skiepus registravimo tvarka
Nepageidaujama reakcija į skiepą – bet kokie laikinus ar nuolatinius
sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto fizinių požymių, simptomų ir/ar
laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po imunizacijos ir, manoma, yra jos
sąlygoti.
1. Nepageidaujamos reakcijos į skiepus registruojamos po vaikų ir
suaugusiųjų imunizacijos Lietuvos skiepų kalendoriuje numatytomis arba kitomis
vakcinomis, imunoglobulinais ir serumais.
93
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas, diagnozavęs
nepageidaujamą reakciją ir suteikęs pacientui medicinos pagalbą, privalo:
2.1. nedelsdamas pranešti savo vadovybei ir telefonu informuoti
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą (tel. 8-22 779810, 8-22 779051)
bei administracinės teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigą;
2.2. užpildyti Sveikatos apsaugos ministro 1999 11 29 įsakymu Nr. 515
patvirtintą Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokolą ir jį nusiųsti
Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui (Kalvarijų 153, LT-2042,
Vilnius), o kopiją pateikti administracinės teritorijos visuomenės sveikatos
priežiūros įstaigai.
3. Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokole nurodoma paciento
vardas, pavardė, gimimo data, adresas, lytis, gydymo įstaiga ir gydytojo pavardė,
paciento anamnezė, vakcinos, imunoglobulino arba serumo tarptautinis ir firminis
pavadinimas, dozė, gamintojas, serija, galiojimo laikas, kur, kada ir kokiu būdu
pacientas skiepytas, skiepijusio asmens pareigos ir pavardė, nepageidaujamos
reakcijos pobūdis, gydymas ir baigtis.
4. Visuomenės sveikatos centrai atlieka epidemiologinį tyrimą, įvertina
nepageidaujamas reakcijas bei informuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir
kontrolės centrą.
5. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centre pagal gautą
informaciją registruojamos nepageidaujamos reakcijos ir atliekama šių duomenų
analizė.
94
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
10 lentelė
Užkrečiamųjų ligų inkubacinio periodo, ligos, karantino ir imuniteto trukmė
Inkubacinis
periodas (d)
Ligos
trukmė
Karanti-
nas
Imunite-
tas
Izoliacija
Difterija
2-7 d
14-60 d.
7 d.
trumpas
visą gydy-
mo laiką
Epideminis
parotitas
14-21 d
10 d.
21 d.
visam
gyvenimui
9 d.
Kokliušas
14 d
6-8 sav.
14 d.
10-20 m.
40 dienų
nuo ligos
pradžios
Poliomielitas
7-28 d.
individuali
28 d.
visam
gyvenimui
individua-
liai
Raudonukė
14-21 d.
iki 10 d.
–
visam
gyvenimui
neizoliuo-
jami
Skarlatina
2-4-7 d.
10-12 d.
7 d. neaišku
10-14
d.
Tymai
9-12-21 d.
3-7 d. po
išbėrimo
atsiradimo
21 d.
visam
gyvenimui
nuo ligos
pradžios ir
dar 5 d. po
išbėro
Vėjaraupiai
14-21 d.
1-2 sav.
21 d.
10 m.
10 d.
95
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
LITERATŪRA
1. American Academy of pediatrics. – 1997 red book. Report of the Committee of
Infections Diseases. – 24 th Edition.
2. H.J. fon Bozė. Ligų mokslas. – Vilnius: Avicena, 1997.
3. Henderson V. Pagrindiniai slaugymo principai. – Vilnius, 1993.
4. Kendel H.Vaikų ligos. – Vilnius: Vaga, 1996.
5. Newman J.T. Pediatric Nursing. – 2 nd ed. – 1995.
6. Rollant P.D., Hamling J.J. Pediatric Nursing, mosby’s review series. – 1996.
7. Sergamumas infekcinėmis ligomis ir parazitiozėmis Lietuvoje.
Informacinis biuletenis. – Vilnius, 1995-2001.
8. Stell R.W. Pediatric infectious disease. – Clinical handbook. – 1994.
9. Usonis V. Skiepai. – Vilnius: Mikronika, 1996.
10. Usonis V. Skiepų knyga. – Vilnius: Homo Liber, 2002.
11. „Vaikų viduriavimas”, konferencija. – Vilnius, 2002.
12. Вакцины и иммунизация: совершенное положение в мире. – Женева, 1998.
13.
www.childrensvaccine.org
14.
www.immunize.org
15.
www.worldwidevaccines.com
96
Document Outline - ALBINA PULKAUNINKIENË, RÛTA BUTKUVIENË, VIRGINI
- Raudonukë 9
- Skarlatina 11
- Vëjaraupiai 14
- Difterija 17
- PRATARMË
- VAIKØ UÞKREÈIAMØJØ LIGØ YPATYBËS
- Tymai (morbilli)
- Etiologija ir epidemiologija
- Klinika
- Komplikacijos
- Gydymas
- Slauga
- Profilaktika
- Raudonukë \(rubeola\)
- Etiologija ir epidemiologija
- Klinika
- Gydymas
- Slauga
- Profilaktika
- Skarlatina (scarlatina)
- Epidemiologija ir etiologija
- Klinika
- Komplikacijos
- Gydymas
- Slauga
- Profilaktika
- Vëjaraupiai \(varicella\)
- Etiologija ir epidemiologija
- Klinika
- Komplikacijos ir gydymas
- Profilaktika
- Slauga
- Difterija (diphteria)
- Etiologija ir epidemiologija
- Patogenezë
- Klinika
- Komplikacijos
- Diagnostika
- Gydymas
- Difterija serganèio vaiko slauga
- Priemonës nuo epidemijos
- Difterijos profilaktika
- Kokliuðas \(pertussis\)
- Etiologija ir epidemiologija
- Klinika
- Diagnostika
- Komplikacijos
- Epideminis parotitas (parotitis epidemica)
- Etiologija ir epidemiologija
- Klinika
- Komplikacijos
- Gydymas
- Profilaktika
- Slauga
- Hemophilus influenzae B (HiB) infekcija
- Meningokokinë infekcija
- Klinika ir ligos eiga
- Ûmus nazofaringitas
- Meningitas
- Meningokokcemija
- Komplikacijos
- Infekcinës kilmës viduriavimo diagnostika
-
-
- Gydymas
-
- Infekcinës kilmës viduriavimo profilaktika
- VAIKØ IMUNIZAVIMAS
- Nespecifinë vaikø uþkreèiamøjø ligø profilakt
- Specifinë uþkreèiamøjø ligø profilaktika – im
-
-
-
-
- Skiepijimø apimtys procentais
- Keliø vakcinø ðvirkðtimas
- Vakcinø laikymas
- Skiepø dokumentacija
- Skiepijimai Nacionalinës imunoprofilaktikos prog
- Vaikø amþius
-
-
-
-
-
-
-
- Uþkreèiamøjø ligø inkubacinio periodo, ligos,
- LITERATÛRA
Dostları ilə paylaş: |