6. Gydymą acetaminofenu tikslinga derinti su fizinėmis kūno temperatūrą
mažinančiomis priemonėmis, padedančiomis organizmui atiduoti šilumą (esant
„rausvajai” hipertermijai):
vaikas išvystomas ar nurengiamas, krūtinės, pilvo, nugaros, rankų ir
kojų oda trinama frotiniu rankšluosčiu ar kempine, sudrėkintais
drungnu vandeniu (šaltas vanduo, spiritas, degtinė trinti nenaudotini –
jie nėra pranašesni už drungną vandenį); Siūloma trinti 5 min.,
praėjus 30 min., 60 min. ir 90 min. Po nesteroidinio priešuždegiminio
vaisto vartojimo;
galima įjungti ventiliatorių (tuomet per 15-20 min., pavyksta kūno
temperatūrą sumažinti 1-2 C
0
);
ties skambiosiomis kraujagyslėmis (kirkšnyse, pažastyse, kaklo
šonuose) galima uždėti susuktus vystyklus, sudrėkintus šaltu vandeniu;
ligoninėje ties stambiosiomis kraujagyslėmis galima uždėti buteliukus
su atšaldytu vandeniu ar ant vaiko kaktos – šalto vandens pūslę.
7. Reikia pažymėti, kad acetaminofenas (paracetamolis) nėra pats
veiksmingiausias temperatūrą mažinantis vaistas. Jei ankščiau minėtomis
priemonėmis nepavyksta sumažinti karščiavimo, skiriamas ibuprofenas. Jo
temperatūrą mažinantis poveikis yra stipresnis negu acetaminofeno, nes:
ibuprofenas veikia ilgiau – maksimalus antipiretinis efektas trunka 2-4
val., veikimo trukmė – 6-8 val.;
didesnis ibuprofeno priešuždegimis poveikis; tai svarbu, gydant
uždegimo sukeltą karščiavimą (ypač ūminį otitą);
stipresnis ibuprofeno analgetinis poveikis (karščiuojantiems vaikams
jis labiau malšina galvos, raumenų, ausies, ryklės skausmą);
Vienkartinė ibuprofeno dozė – 5 mg/kg (jei vaiko kūno temperatūra mažesnė
nei 39
0
C) ar 10 mg (jei vaiko kūno temperatūra didesnė nei 39
0
C). Šią dozę
galima skirti kas 6-8 valandas (ne dažniau kaip 4 kartus per parą, dozuoti po 5
mg/kg; ne dažniau nei 2 kartus per parą, dozuojant po 10 mg/kg).
Kiekvienas pediatras pažįsta vaikų, kuriems karščiuojant acetaminofenas
(paracetamolis)neveiksmingas; jiems tikslinga iš karto skirti ibuprofeną. Šiems
vaikams namų vaistinėje turėtų būti laikomas ibuprofenas. Be to, tikslinga iš karto
skirti ibuprofeną, jei acetaminofenas kontraindikuotinas ar vaiko kūno temperatūra
labai didelė, ryškus skausmas ar uždegimas.
8. Vartojant pediatrines acetaminofeno ar ibuprofeno formas (suspensijas,
sirupus), būtina naudotis pakuotėje esančias specialiais šaukšteliais. Naminių saikų
tūris nėra standartinis. Sklidiname arbatiniame šaukštelyje telpa ne 5 ml, o ne
daugiau kaip 3,5 ml skysčio (E.Hyam et.al., 1989; A.Raugalė, 1997).
36
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
9. Jei pavartoto nesteroidinio priešuždegiminio vaisto dozė buvo optimali,
kartotinai skirti tą patį ar kitą preparatą galima ne anksčiau kaip po 4-5 valandų.
10. Vaiko karščiavimui mažinti nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai
paprastai skiriami ne ilgiau kaip 3-5 dienas. Ilgalaikis kursinis gydymas šiais
vaistais gali užmaskuoti ligos (otito, pneumonijos, meningito) simptomus (vienas iš
objektų antibakterinės terapijos efektyvumo įvertinimo kriterijų – kūno
temperatūros sumažėjimas). Be to, ilgai vartojant nesteroidinius priešuždegiminius
vaistus, galimas jų nepageidaujamas poveikis.
11. Acetaminofenas (paracetamolis) neskirtinas vaikams, sergantiems
kepenų liga.
12. Karščiuojantį vaiką reikia gydyti šiltu skysčiu, arbata; ligoninėje, esant
dehidratacijai, skirtina lašinė skysčių infuzija į veną.
13. Esant bakterinei ligai, karščiuojantis vaikas gydomas antibakteriniais
preparatais.
14. Nesunorminus skysčio pusiausvyros, skirti karščiuojančiam vaikui
kraujagysles plečiančius vaistus pavojinga.
Meningokokinė infekcija
Ūmi infekcinė liga, perduodama oro-lašeliniu keliu. Klinikai būdinga
nosiaryklės pažeidimas (nazofaringitas); sunkesniais atvejais pažeidžiami smegenų
dangalai (meningitas) ir specifinis sepsis (meningokokcemija).
Etiologija ir epidemiologija
Ligą sukelia gramneigiamas diplokokas (Neisseria meningitidis). Aplinkoje
greitai žūva. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko B (iki pusės visų atvejų) ir C, rečiau A
(sero) tipai. Užsikrečiama nuo sergančio asmens ar bakterijų nešiotojo. Suaugę
žmonės dažniausiai ir būna meningokoko nešiotojai. Manoma, kad net 2-2,5 proc.
suaugusiųjų yra meningokokų nešiotojai. Užsikrečiama oro-lašeliniu keliu.
Infekcijos vartai – nosiaryklės gleivinė: čia vystosi nazofaringitas ir katarinis
tonzilitas. Jeigu infekcija prasiveržia per šį apsauginį barjerą, vystosi bakteremija
(laikina ar pastovi meningokokcemija). Žūnant meningokokams, iš jų
atsipalaiduoja stiprus endotoksinas, kodėl sutrinka kraujotaka, sutrinka kraujo
krešėjimas (iš pradžių padidėja – gali imti krešėti kraujas kraujagyslėse
/intravaskulinė diseminuota koaguliacija), vėliau sumažėja – atsiranda
kraujosruvos odoje, vidaus organuose, smegenų dangaluose.
37
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Dažniau serga naujagimiai ir kūdikiai, neturintys imuniteto. Vaikai iki 5
metų sudaro daugiau kaip pusę visų sergančiųjų. Vėliau susirgimų meningokokine
infekcija pagausėja paauglystės periodu.
Dažniau susergama žiemą ir anksti pavasarį, tačiau liga galima užsikrėsti bet
kuriuo metų laiku.
Lietuvoje epideminiu meningitu kasmet suserga apie 50-100 žmonių, iš jų
kas dešimtas miršta.
Klinika ir ligos eiga
Inkubacinis periodas trunka nuo 2 iki 10 dienų (dažniausiai 4-6 dienas).
Skiriamos lokalizuotos formos (ūmus nazofaringitas ir meningokokų nešiojimas) ir
generalizuotos formos (meningokokcemija, meningitas, meningoencefalitas ir
mišrios). Kitos klinikinės formos kaip endokarditas, poliartritas, pneumonija,
iridociklitas – labai retos. Vaikams dažniau būna sunkios formos, būtent,
meningitas ir meningitas kartu su meningokokcemija (sepsiu, žaibinė forma).
Ūmus nazofaringitas
Gali būti kaip meningito prodromas arba kaip savarankiška forma. Būdinga:
nedidelis temperatūros pakilimas (iki 38,5° C), kuris laikosi 1-3 dienas, neryškūs
bendros intoksikacijos požymiai (vangumas, galvos skausmas, svaigimas),
nazofaringito simptomai (užgulta nosis, žiočių gleivinės hiperemija, sausumas,
paburkimas).
Meningitas
Prasideda ūmiai. Staiga ima krėsti šaltis, labai pakyla temperatūra (iki 40°
C). Maždaug pusei ligonių 1-5 dieną kaip prodromas būdingas nazofaringitas.
Meningokokiniam meningitui būdinga: didelis bendras silpnumas, stiprūs akių
obuolių skausmai, ypač judinant akis; stiprūs galvos skausmai (ypač kaktos ir
smilkinių, rečiau pakaušio srityje). Galvos skausmas stiprėja, išplinta, turi
spaudžiantį pobūdį, darosi nepakeliamas. Greitai išryškėja neurologinė
simptomatika: I ligos paros pabaigoje – II paros pradžioje sutrinka sąmonė, būna
psichomotorinis sujaudinimas, traukuliai, regėjimo ir klausos haliucinacijos.
Lygiagrečiai išryškėja meninginiai (smegenų dangalų sudirginimo) požymiai:
sprando raumenų rigidiškumas ir kt. Po paros nuo ligos pradžios daugumai ligonių
atsiranda charakteringa meninginė poza. Kai sumažėja intoksikacija ir smegenų
pabrinkimas, išryškėja encefalito požymiai: atsiranda židininių neurologinių
simptomų (anizorefleksija, patologiniai refleksai, spazminės parezės ir
hemiparezės, paralyžiai ir kt.).
38
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Meningokokcemija
Be meningito pasitaiko retai. Dažniausiai ji būna tiems vaikams, kurie
patenka į ligoninę pirmosiomis susirgimo valandomis. Esant lengvai formai,
bendros intoksikacijos požymiai neryškūs, temperatūra – 38-39
o
C. Pirmosiomis
valandomis odoje, dažniausiai ant kojų, liemens atsiranda negausus petechinis
(kraujosruvinis) bėrimas; kai kurie bėrimo elementai primena žvaigždutes. Jų
diametras – 2-3 mm, yra netaisyklingos formos, paspaudus – nepranyksta. Esant
vidutinio sunkumo formai, temperatūra – 40
o
C, gausus hemoraginis bėrimas,
petechijos ir žvaigždutės atsiranda taip pat ir ant kelių, šlaunų, kirkšnių, pažastų,
pilvo ir krūtinės odos. Bėrimo elementai daug didesni (3-7 mm skersmens).
Esant sunkiai formai, hemoraginio bėrimo elementai būna dar didesni (5-15
cm ir daugiau) su odos nekrozės požymiais; būna kraujosrūvų skleroje,
konjunktyvoje, nosiaryklėje. Kartais gali būti hemoragijos į vidaus organus, pvz.,
inkstus, kurios pasireiškia mikro- ir makrohematurija, ar net smegenų dangalus.
Sunki ir labai sunki meningokokcemija eina kartu su meningitu. Tokiais atvejais
gali būti papildomai pažeidžiama širdis (endokarditas, perikarditas, miokarditas),
stambiųjų kraujagyslių trombozės su pirštų gangrena, vystytis infekcinis toksinis
šokas, kuris savo ruožtu būna kartu su ūmiu antinksčių nepakankamumu
(Vaterhauzo-Friderichseno sindromas). Sunki meningokokinės infekcijos eiga
būna dėl komplikacijų, sutrikdančių gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas.
Komplikacijos
Dažniausia ir sunkiausia – smegenų pabrinkimas (edema) ir infekcinis-
toksinis šokas.
Smegenų edema dažniausiai atsiranda pirmosios paros pabaigoje – antrosios
pradžioje. Intoksikacijos ir psichomotorinio sujaudinimo metu ligonis netenka
sąmonės, nebereaguoja net į stiprius dirgiklius, atsiranda toniniai-kloniniai
traukuliai. Išnyksta refleksai, vyzdžiai susiaurėja ir nebereaguoja į šviesą.
Bradikardiją pakeičia tachikardija, kraujospūdis pakyla, kvėpavimas labai
padažnėja, tampa trūkčiojantis ir neritmiškas. Pacientas ima nevalingai šlapintis ir
tuštintis, vystosi hemiparezės. Mirtis įvyksta dėl kvėpavimo sustojimo.
Infekciniam-toksiniam šokui būdinga tai, kad stipriai karščiuojančiam,
sujaudintam ir labai išbertam ligoniui esančiam visiškai sąmoningam staiga labai
krenta temperatūra (iki normos ar net žemiau). Arterinis kraujospūdis staiga ir
smarkiai krenta, pulsas labai padažnėja, vystosi cianozė, didėja dusulys. Sustojus
šlapimo gamybai vystosi ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Sujaudinimą
pakeičia pilna adinamija, vystosi traukuliai. Negydant mirtis ištinka per keletą-
keliolika valandų.
Mirštamumas nuo meningikokinės infekcijos yra didelis, ypač nuo
meningosepsio; čia jis siekia 40% ir daugiau. Maždaug 20 proc. persirgę meningitu
39
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
turi liekamųjų reiškinių (kurtumas, neurologiniai pokyčiai, galūnių paralyžius ir
pan.).
Diagnostika
Diagnozę patvirtina:
likvoro pakitimai (drumstas, padidėjęs spaudimas, padidėjęs baltymo kiekis ir
citozė, vyraujant neutrofilams);
meningokokai likvoro bei kraujo leukocituose;
meningokokai randami kraujo laše (ekspres metodas) esant meningokokcemijai;
išaugę meningokokai likvoro, kraujo, nosiaryklės pasėliuose (bakteriologinis
tyrimas);
išaugę meningokokai iš nešiotojų nosiaryklės (teigiamas pasėlis);
kraujo tyrime neutrofilinė leukocitozė, padidėjusi ENR.
Gydymas ir slauga
Kai ligos eiga sunki, ligonis guldomas į intensyvios slaugos skyrių,
pildomas ligonio intensyvaus stebėjimo lapas, matuojama diurezė, skaičiuojamas ir
sekamas skysčių balansas. Skiriamas lengvai pasisavinamas maistas arba
parenterinis maitinimas, priklausomai nuo vaiko būklės.
Slaugytoja nuolat stebi ligonio būklę, seka pulsą, kraujo spaudimą,
kvėpavimą, kas 1-2 val. matuoja kūno temperatūrą.
Meningokokinės infekcijos simptomai sparčiai kinta, todėl slaugytoja:
seka ir registruoja gaunamų ir išskiriamų skysčių kiekį;
kol vaiko aktyvumas ribotas – užtikrina jam komfortą;
riboja jam ramybės trikdymą įvairiomis procedūromis;
užtikrina jam burnos gleivinės priežiūrą;
prižiūrėti odą;
rūpinasi pragulų profilaktika;
laiku atlieka gydytojo paskirtas procedūras.
Gydymas
1. Etiotropinis gydymas – antibiotikoterapija. Pagrindinis antibiotikas –
benzilpenicilinas, kurio skiriama vaikams 300.000 vv/kg kūno masės per parą
(suaugusiems iki 24 mln.vv) švirkščiama į raumenis ar į veną kas 4 val., kūdikiams
kas 3 val.
2. Skysčių ir elektrolitų pusiausvyros palaikymas. Į veną lašinama sol. NaCl
0,9 %, sol.Glucosae 5 %, hemodezo. Jie taip pat mažina intoksikaciją.
3. Stabilios kraujotakos palaikymas: (dopamino ir kt, simptomimetikų
infuzija į veną).
4. Nuolatinė oksigenacija O
2
.
5. Jei gresia smegenų edema – osmoziniai (manitolis) arba kilpiniai
diuretikai (fenozemidas) į veną.
40
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
6. Hormonų terapija – leidžiamas didelės dozės deksametazono 0,4-0,5
mg/kg per parą.
7. imunoterapija (imunoglobulinai).
8. Simptominė terapija: jei yra traukuliai, prieštraukuliniai vaistai į veną ar į
raumenis. Jei aukšta t
0
– antipiretikai (paracetamolis ir kt.).
Profilaktika
Antimikrobinė meningokokinės infekcijos chemioprofilaktika
rekomenduojama meningokokinės infekcijos židiniuose glaudžiai su ligoniu
kontaktavusiems asmenims. JAV tokia chemioprofilaktika rekomenduojama:
kartu gyvenantiems šeimos nariams;
vaikų kolektyvų (pvz., darželių) nariams, kur būta susirgimų invazine
meningokokinės infekcijos forma;
asmenims, tiesiogiai kontaktavusiems su sergančiojo seilėmis (pvz.,
bučiuojantis, atliekant dirbtinį kvėpavimą „burna į burną” ir pan.).
Šiems asmenims susirgimo rizika, palyginti su bendrąja populiacija,
padidėja iki 500 kartų.
Chemioprofilaktiką rekomenduojama pradėti kuo greičiau diagnozavus ligą,
idealiu atveju – per parą nuo pirmojo ligonio susirgimo. Praėjus dviem savaitėms
po pirmojo susirgimo, chemioprofilaktika yra visiškai neefektyvi. JAV dažniausiai
chemioprofilaktikai rekomenduojamas rifampinas, skiriamas po 600 mg 2 kartus
per dieną suaugusiesiems arba po 10 mg/kg kūno masės kas 12 valandų vaikams,
vyresniems nei 1 mėnesio amžiaus, ir po 5 mg/kg kūno masės kas 12 valandų
kūdikiams iki 1 mėnesio amžiaus. Rifampinas skiriamas 2 dienas. Tokia
chemioprofilaktika ne tik apsaugo nuo susirgimų buvusius meningokokinės
infekcijos židinyje, bet ir labai sumažina meningokokų nešiojimo nosiaryklėje
dažnį.
Meningokokinės infekcijos chemoprofilaktika
Kontaktiniai+nazofaringinė forma.
Rifampinas: vaikai <1 mėn. 5 mg/kg kas 12 val. (2 dienas); ≥ 1 mėn. 10 mg/kg kas
12 val. (2 dienas).
Rifampicinas: suaugę 600 mg/kg kas 12 val. (2 dienas).
Rimactan: ta pati dozė .
Bakterijų „nešiojimas”.
Ciprofloxacinas: suaugę 500 mg/per os vienkartiniai.
Ceftriaxone: vaikai < 5 m. 125 mg/į/r vienkartiniai; suaugę 250 mg/į/r vienkartiniai.
Efektyvumas 97-100%.
41
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Infekcinės kilmės viduriavimas
Daug vaikų ligų pasireiškia viduriavimu.
Viduriavimas – tai dažnas tuštinimasis skystomis išmatomis. Viduriavimas
gali būti infekcinės ir neinfekcinės kilmės. Neinfekcinės kilmės viduriavimo
priežastys gali būti:
kūdikio permaitinimas;
maisto alergija;
maisto stoka;
angliavandenių malabsorbcija;
celiakija;
antibiotikų sukeltas viduriavimas;
kūdikio perkaitinimas ir kt.
Viduriavimu pasireiškiančias ligas gali sukelti virusai, bakterijos, pirmuonys.
Infekcinės kilmės viduriavimu sergantys vaikai sudaro apie trečdalį visų
infekcinėmis ligomis sergančiųjų.
Suaugusio žmogaus žarnyne per parą prateka apie 9 l skysčio (pasigaminusio
virškinimo organuose ir patekusio su maistu), kurio 8,8 l rezorbuojasi ir tik 200 ml
pasišalina su išmatomis. Sveiko žmogaus plonajame žarnyne vienu metu vyksta
elektrolitų ir vandens rezorbcija – gaureliuose ir jų sekrecija – kriptose.
Viduriavimas neišsivysto, nes absorbcija gaureliuose būna gausesnė nei sekrecija
kriptų ląstelėse. Tuštinimasis padažnėja ir pagausėja, jei sutrinka absorbcija ar
padidėja sekrecija.
Vaikai dažniau nei suaugusieji viduriuoja, nes jų organizmo apsauginės
galimybės yra menkesnės. Skrandžio sulčių sekrecija pasiekia bakteriocidinį lygį
(ph <4,0) tik praėjus pirmiesiems gyvenimo mėnesiams. Maždaug tuo pat metu
pradeda formuotis ir normali žarnyno mikroflora. Imunoglobulinai (Ig) organizme
pradeda gamintis tik po kontakto su enteropatogenu; pakankama apsauginė IgG
koncentracija susidaro po 4-6 mėn. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais apsaugines
funkcijas kūdikio organizme atlieka iš motinos gauti imunoglobulinai. Kūdikis jų
gauna ir su motinos pienu.
Daugelio vaikų ligų pasekmė – sunkesnis ar lengvesnis viduriavimas. O
pastarasis vaiko organizme sukelia įvairaus laipsnio skysčių netekimą, sutrinka
elektrolitų bei rūgščių-šarmų pusiausvyra.
Kūdikių ir vaikų organizme esančius skysčius sudaro ekstraląsteliniai ir
intraląsteliniai skysčiai.
42
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Pagrindinį kūdikių organizmo vandens rezervą sudaro ekstraląstelinis
skystis. Jį sudaro:
plazma;
intersticinis vanduo (esantis tarp ląstelių);
transląstelinis vanduo (skystis, esantis skrandyje ir žarnose, smegenų
skystis, pleuros, pilvaplėvės skysčiai).
Ekstraląstelinis skystis sudaro 20-25 % kūno svorio. Tai labiliausia skysčio
dalis, kurios organizmas lengvai netenka vaikui vemiant ir viduriuojant.
Intraląstelinis vanduo (esantis ląstelių viduje) sudaro apie 30-40 % kūno
svorio. Naujagimių ir kūdikių odoje gausu kraujagyslių. Jie dažniau kvėpuoja nei
suaugę, todėl daugiau netenka vadinamųjų nematomų skysčių (išgaruoja). Norint
išlaikyti normalų vandens balansą, vaikams reikia didesnio skysčių kiekio
kilogramui svorio, nei suaugusiems.
Ekstraląstelinio skysčio ir elektrolitų netekimą gali sukelti:
vėmimas;
viduriavimas;
nudegimai;
maisto stoka;
nepakankamas skysčių vartojimas;
prakaitavimas.
Organizmo skysčių netekimas v a d i n a m a s dehidratacija.
Dehidratacijos požymiai:
sausos gleivinės;
sumažėjęs audinių turgoras ir odos elastingumas;
svorio netekimas;
sumažėjęs išskiriamo šlapimo kiekis, padidėjęs šlapimo lyginamasis
svoris;
įdubęs momenėlis;
įdubusios, neretai minkštais obuoliais, akys;
šalta, dažnai blyški, marmuruota oda;
tachikardija;
padidėjęs kraujo hematokritas.
Sergant infekcinės kilmės viduriavimu galima pastebėti šiuos sindromus:
gastritą;
enteritą;
kolitą.
43
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Gastritas – t.y. skrandžio gleivinės uždegimas. Jis gali pasireikšti skausmu
epigastriumo srityje, pykinimu, vėmimu.
Enteritas – tai plonosios žarnos gleivinės uždegimas. Jis pasireiškia
suintensyvėjusia peristaltika, todėl prasideda viduriavimas. Viduriuojama dažnai,
gausiai, vandeningomis geltonos ar žalios spalvos rūgštaus ar dvokiančio kvapo
išmatomis. Prieš tuštinimąsi maudžia arba raižo apie bambą.
Kolitas – tai storosios žarnos gleivinės uždegimas. Kai procesas pažeidžia
kylančiąją storosios žarnos dalį, ligonis gali tuštintis 3-4 kartus per dieną. Kai
uždegimas apima nusileidžiančiąją žarnos dalį, ligonis gali tuštintis iki 20 kartų per
parą ir daugiau. Viduriuojant išmatų kiekis nedidelis, jose galima matyti gleivių,
kraujo, kartais pūlių. Kai uždegimo procesas pažeidžia tiesiosios žarnos gleivinę,
išsivysto tenezmai. Tai dažnas, skausmingas noras tuštintis. Išmatų būna nedaug,
kartais vien gleivės, pasituštinęs ligonis nejaučia palengvėjimo.
Dažniausiai infekcinės kilmės viduriavimo metu vyrauja gastroenterito
simptomai.
PSO duomenimis kasmet žarnyno infekcijomis serga apie vienas milijardas
žmonių ir keturi milijonai miršta. Apie 60-70 % visų sergančiųjų ūmiomis žarnyno
infekcijomis yra vaikai iki 14 metų.
Rotaviruso sukeltas viduriavimas
PSO duomenimis kasmet nuo virusinių (dažniausiai – rotavirusinės kilmės)
viduriavimų miršta 600-870 tūkstančių vaikų. Besivystančiose šalyse tai sudaro 20-
25 % nuo viduriavimo ligų mirusių arba apie 6 % visų mirusių vaikų iki 5 metų.
Europoje 90 % vaikų ūmių žarnyno infekcijų sukėlėjų sudaro virusai,
suaugusiųjų – tik 5 %. Iš jų rotavirusai, kaip sukėlėjai sudaro 45 %, adenovirusai
10 % (Vilniuje 2001 metų duomenimis – virusai iki 38 %, iš jų rotavirusai – 30 %,
adenovirusai – 8 %).
Rotavirusai turi RNR. Jie patogeniški ne tik žmogui, bet ir kitiems
gyvūnams. Šie virusai mažai atsparūs išorinėje aplinkoje, tačiau jų infekuojamoji
dozė labai maža. Šie virusai ypač plinta vaikų kolektyvuose.
Infekcijos šaltinis – žmogus, sergąs manifestine ar asimptome ligos forma.
Daugiausiai sukėlėjų su išmatomis išsiskiria per pirmąsias 5 ligos dienas.
Apsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu, per užkrėstą vandenį, maistą. Galima
užsikrėsti ir per kvėpavimo takus.
44
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
1> Dostları ilə paylaş: |