Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinės rekomendacijos
Yüklə 0,64 Mb.
|
- Bu səhifədəki naviqasiya:
- TURINYS I SKYRIUS
- VII SKYRIUS
- 4 priedas
- Vaiko atstovai pagal įstatymą
- Smurto prieš vaiką formos
- II. SKYRIUS
- Kada įtarti emocinį smurtą
- Pokalbio su vaiku ypatumai
- Pokalbio su tėvais ypatumai
- Emocinis smurtas ne namų aplinkoje
- III. SKYRIUS F izinis smurtas PRIEŠ VAIKUS
- Kaip atpažinti fizinį smurtą patyrusį vaiką
- Centrinės nervų sistemos (CNS) ir kitos galvos traumos
- Kratomo vaiko sindromas (KVS)
|
SMURTO PRIEŠ VAIKUS DIAGNOSTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS Smurto prieš vaikus diagnostikos metodinės rekomendacijos Leidinio sudarytojai: Rolanda Adlienė Anželika Balčiūnienė Aušra Marija Dovydaitytė Darius Leskauskas Paulius Raugalas Sigutė Stanaitienė Daina Taparauskienė Dovilė Trijonytė ĮŽANGA Pratarmė
Smurtas kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių ligi šių dienų. Smurtinis elgesys prieš vaikus lemia netolygią vaiko socialinę raidą, nekontroliuojamos agresijos didėjimą, smurtinės kultūros perdavimą ateinančioms kartoms, šeimos vaidmens sumažėjimą, vertybių nuvertėjimą. Smurtą patiriantys vaikai išsiskiria didesne psichologinių ir elgesio problemų rizika. Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena, socialinės kompetencijos stoka smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau nei kitiems bendraamžiams. Be to, smurtą patiriantys socialiai apleisti vaikai priskiriami prie padidėjusios savižudybės rizikos grupės vaikų. Šis leidinys skirtas visiems asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantiems specialistams, kurio tikslas suteikti žinių, dalykinės informacijos kuo anksčiau atpažinti smurtą prieš vaiką, jį diagnozuoti, suteikti reikiamą pagalbą vaikui ir šeimai, o prireikus atlikti savo pareigą pranešant apie netinkamą elgesį su vaiku jo teises ginančioms institucijoms. TURINYS I SKYRIUS Sąvokos, apibrėžimai ir smurto prieš vaiką formos II SKYRIUS Emocinis smurtas prieš vaikus III SKYRIUS Fizinis smurtas prieš vaikus IV SKYRIUS Seksualinis smurtas prieš vaikus V SKYRIUS Teisiniai smurto prieš vaiką aspektai VI SKYRIUS Smurto aplinkybių įtaka vaikui VII SKYRIUS Pranešimas apie smurtą prieš vaiką Institucijos, teikiančios pagalbą smurtą patyrusiems vaikams, kita svarbi informacija 1 priedas Pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos 2 priedas Regioninių diferencijuotų kompleksinės psichiatrinės pagalbos vaikui ir šeimai centrų kontaktiniai duomenys 3 priedas Savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) kontaktiniai duomenys 4 priedas Psichologinių pedagoginių tarnybų kontaktiniai duomenys 5 priedas Pranešimo Vaiko teisių apsaugos skyriui, policijai ir / ar prokuratūrai pavyzdžio forma I. SKYRIUS Sąvokos, apibrėžimai IR SMURTO PRIEŠ VAIKĄ FORMOS Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai (įtėviai), globėjai, rūpintojai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Smurtas prieš vaiką – vaiko patiriamas kito asmens neatsitiktinis veikimas ar neveikimas, darantis tam vaikui fizinį, emocinį, seksualinį poveikį, ar nepriežiūra, sukelianti ar galinti sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Smurto prieš vaiką formos: 1. Emocinis smurtas – kito asmens nuolatinė neigiama nuostata dėl vaiko, jo individualumo nepripažinimas, pozityvios socializacijos trikdymas, sukeliantis ar galintis sukelti žalą vaiko fizinei, psichikos, socialinei sveikatai ar raidai; 2. Fizinis smurtas – kito asmens veiksmai prieš vaiką, sukeliantys tam vaikui skausmą ir (ar) galintys sukelti arba sukeliantys sveikatos bei raidos sutrikimų; 3. Seksualinis smurtas – kito asmens veiksmai prieš vaiką, kuriais tas asmuo siekia patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelno iš seksualinių ar su jomis susijusių paslaugų ir kurie sutrikdo ar gali sutrikdyti normalią vaiko raidą ir žaloja ar gali žaloti jo asmenybę; 4. Nepriežiūra – kito asmens nuolatinis nepakankamas pagrindinių vaiko fizinių ir dvasinių poreikių tenkinimas ar netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko fizinei, pažintinei ir psichosocialinei raidai. II. SKYRIUS Emocinis smurtas PRIEŠ VAIKUS Emocinis smurtas − tai pavojingas, visada sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiantis baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų padarinių. Visos netinkamo elgesio su vaiku formos yra lydimos ir emocinio smurto jo atžvilgiu. Kai kuriais atvejais vaikas gali patirti vien tik emocinį smurtą, esant netinkamam tėvų, globėjų ar kitų už vaiką atsakingų asmenų elgesiui. Emocinio smurto artimoje aplinkoje rūšys:
Kada įtarti emocinį smurtą? Vienas iš pagrindinių požymių, leidžiančių įtarti, kad vaikas patiria emocinį smurtą yra elgesio ir emocinės būklės pasikeitimas. Jų pobūdis priklauso nuo aplinkybių, vaiko asmenybės ir emocinio smurto trukmės. Neretai jie yra panašūs į požymius, pasireiškiančius vaikui patiriant kitų rūšių smurtą. Dažniausiai pastebimi šie požymiai:
Kad vaikas patiria emocinį smurtą, galima spręsti iš vaiko ir tėvų bendravimo pobūdžio. Esant šalia gydytojui, dažnai tėvai stengiasi neparodyti, kad netinkamai elgiasi su savo vaiku, todėl labai svarbūs slaugytojų ir kitų darbuotojų pastebėjimai. Emocinio smurto riziką rodo tokie tėvų elgesio su vaiku ypatumai:
Didesnė rizika vaikui patirti emocinį smurtą yra šeimose, kuriose pasireiškia kitos smurto rūšys, dažni tėvų konfliktai, auga daugiau mažų arba negalią turinčių vaikų, tėvai neturi darbo, piktnaudžiauja alkoholiu, serga psichikos ligomis ar yra patys patyrę smurtą, tėvai labai jauni, stokoja tėvystės įgūdžių ir supratimo apie vaiko vystymąsi, auklėjimą. Sužinoti, kad vaikas patiria emocinį smurtą, galima ir iš vaiko pasakojimo. Tačiau vaikai ne visada papasakoja, kaip su jais elgiasi tėvai ar globėjai. Kartais papildomą informaciją apie vaiko patiriamą emocinį smurtą galima gauti iš trečiųjų asmenų – kitų šeimos narių, pedagogų, kaimynų, socialinių darbuotojų (jei šeima yra padidintos socialinės rizikos grupėje). Pokalbio su vaiku ypatumai Geriau kalbėti su vaiku atskirai nuo tėvų bei kitų pacientų ar personalo narių. Būdamas kartu su tėvais, vaikas bijos ar nedrįs papasakoti daugelio dalykų. Pradžioje geriausiai kelias minutes skirti pokalbiui neutraliomis temomis: sesės, broliai, gyvūnai, tai bus tinkama pradžia pokalbiui apie namus. Klausimus reikėtų formuluoti paprasta, vaikui suprantama kalba. Svarbu aktyvus klausymas, taip vaikas supranta, kad pokalbis jums yra įdomus. Kalbant su vaiku, geriau neužduoti tiesioginių klausimų (pvz. „Ar su tavim namuose negražiai elgiasi?“), rekomenduojama vaiko klausti apie santykius (pvz. „Kaip tu sutari su mama?“, „Kaip dažnai užsiimate bendra veikla?“, „Ką veikiate, ar dažnai pykstatės, jei būni negeras?“, „Kaip baudžia?“). Atsakydamas į panašius klausimus, vaikas gali pradėti pasakoti ir emocinio smurto situa cijas, vėliau galima paklausti konkretesnių, su emociniu smurtu susijusių klausimų. Vaiko pasakojimas fiksuojamas medicininiuose dokumentuose. Svarbu leisti vaikui suprasti, kad pasekmių, jog jis pasakoja apie patirtą smurtą nebus, kad jis nėra kaltas. Naudingos informacijos gali suteikti pokalbis kartu su vaiku ir tėvais – jo metu galima įvertinti vaiko ir tėvų bendravimą. Kartais tėvai perdėtai rūpinasi vaiku; glosto, vadina mažybiniais žodžiais, tačiau vaikas būna įsitempęs, iš to galima įtarti, kad toks elgesys vaikui nėra įprastas.
Tėvai dažnai neigia ar net nevertina emocinio smurto kaip problemos, todėl svarbu suteikti pakankamai informacijos apie galimas pasekmes. Geriau kalbėtis su tėvais, nedalyvaujant vaikui. Svarbu pradėti pokalbį nuo to, kas aktualiausia tėvams - nusiskundimai dėl vaiko sveikatos ar elgesio. Norint nustatyti ar patikslinti emocinio smurto galimybę, netikslinga pokalbį pradėti klausimais: „Ar jūs dažnai neigiamai vertinate vaiką?“, „Ar šaukiate ant vaiko?“. Geriau iš pradžių užduoti bendresnio pobūdžio klausimus: „Kaip jūs stengiatės įveikti tas problemas, apie kurias kalbėjote?“, „Kas labiausia jus jaudina vaiko elgesyje?“ ir pan. Taip pateikiant klausimus, gaunama išsamesnė ir patikimesnė informacija. Vė liau galima užduoti ir konkretesnių klausimų: „Ką jūs darote, jeigu vaikas neklauso jūsų?“ ir pan. Vengti uždaro tipo klausimų. Kalbant su tėvais, reikia stengtis tiesiogiai nekritikuoti jų elgesio, nes tai gali iššaukti tėvų priešiškumą. Tėvai atsisakys bendradarbiauti, ir šeima bei vaikas negaus reikiamos pagalbos. Galimas toks pokalbis su tėvais: „Aš suprantu, kad jums tikrai sunku šioje situacijoje, bet jūs stengiatės įveikti problemas, padėti vaikui. Kartais tai pavyksta, kartais ne visai. Taip būna dažnai, tačiau visada galima rasti geresnių būdų problemoms spręsti. Galima apie tai pakalbėti, pasitarti su manimi ar su kitu specialistu“. Esant galimybei naudinga pakalbėti ir su kiekvienu iš tėvų atskirai. Dažnai įveikti emocinį smurtą gali pakakti įprasto psichologinio konsultavimo, žinių apie vaiko raidos ypatumus suteikimo, kitokių auklėjimo strategijų aptarimo. Jeigu specialistas nesijaučia kompetentingas tai atlikti, reikalingas siuntimas pas psichikos sveikatos specialistus. Siuntimas pas psichikos sveikatos specialistą reikalingas ir tada, kaip yra nurodyta kitų prievartos rūšių atvejais. Esant didelei socialinei rizikai turėtų būti informuotas socialinis darbuotojas. Esant reikalui - apie patiriamą emocinį smurtą turėtų būti informuojami savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai. Vaikui būtina užtikrinti ilgalaikę, nuoseklią psichologinę pagalbą, esant nepakankamam efektui - nukreipti pas gydytoją vaikų ir paauglių psichiatrą.
Kadangi emocinis smurtas gali būti sudėtine kitų prievartos prieš vaikus formų dalimi, reikalinga nustatyti, ar nėra somatinių fizinio ir seksualinio smurto požymių. Gali būti reikalingas ištyrimas dėl psichosomatinių sutrikimų, sukeltų emocinio smurto. Emocinis smurtas ne namų aplinkoje Emocinis smurtas gali būti patiriamas ne tik iš artimos aplinkos asmenų, bet ir bendraamžių, ar kitų asmenų, turinčių kontaktą su vaiku. Viena dažniausių formų – patyčios. Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia fizinę ar psichologinę jėgos persvarą turintis asmuo. Jei patyčios patiriamos mokykloje, pirmiausia dėmesį turėtų atkreipti mokytojai, apie tai informuoti tėvus, mokyklos psichologą, socialinį darbuotoją. Įtarti, kad vaikas patiria patyčias bendraamžių tarpe, reikėtų kai:
Jei vaikas patiria patyčias mokykloje, informacija turėtų būti gaunama iš mokytojų (mokinio charakteristika, elgsenos pokyčiai). Tėvai turėtų būti informuojami nedelsiant apie vaiko patiriamas patyčias ir paskatinti apie tai informuoti mokyklos darbuotojus. Mokyklos psichologas, socialinis darbuotojas turėtų tarpininkauti pokalbyje su smurtautoju, jo tėvais bei aukos šeima. Kartu reiktų surasti problemos sprendimo būdą, kuris turėtų būti pasiektas per nustatytą terminą. Jei taip nepavyksta pasiekti pakankamo rezultato, turėtų būti taikomos pakankamai griežtos priemonės, kad apsaugoti auką (-as) nuo emocinio smurto ir parodyti, kad toks elgesys yra netoleruotinas. Nustačius patyčių faktą mokytojas, mokyklos psichologas turėtų inicijuoti pokalbį su kitais vaikais, siekiant išsiaiškinti ar tai vienintelis atvejis, taip siekiant išvengti žalos kitiems. Visa mokyklos bendruomenė turėtų būti įtraukiama į kovą su patyčiomis. Psichologinis konsultavimas turėtų būti lengvai prieinamas visiems norintiems, siekiant išvengti tolimesnių neigiamų pasekmių. III. SKYRIUS Fizinis smurtas PRIEŠ VAIKUS Fizinis smurtas gali būti vienkartinis epizodas arba pasikartojantys veiksmai – mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Fizinė trauma gali būti įvairi – nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdinimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo. Fizinis smurtas taip pat pasireiškia „ypatingų“ bausmių taikymu – kankinimais, vaiko uždarymu tamsiose patalpose (sandėliuke, rūsyje, dėžėje), darbo skyrimu ne pagal vaiko jėgas. Kaip atpažinti fizinį smurtą patyrusį vaiką? Tokie akivaizdūs fiziniai požymiai, kaip mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai gumbai, nubrozdinimai, nutrynimai, žaizdos, įdrėskimai ir kiti odos sužeidimai, lūžiai, įvairaus laipsnio užgijimo žaizdos, turėtų sukelti susirūpinimą ir poreikį išsiaiškinti, kas atsitiko. Svarbu suvokti, ar pateiktas vaiko paaiškinimas atitinka sužalojimų turinį, kitaip sakant, ar pasakojimas yra tikėtinas ir atspindi realius įvykius. Požymiai, kuriuos pastebėjus, galima SVARSTYTI apie netinkamą žalojantį suaugusiųjų elgesį:
Požymiai, kuriuos pastebėjus, galima ĮTARTI, apie netinkamą žalojantį suaugusiųjų elgesį:
Skeleto lūžiai Kaulų lūžiai yra vienas iš dažniausių fizinio smurto prieš vaikus požymių. Ma noma, kad daugiau nei 50 proc. kūdikių iki 1 m. kaulai lūžta dėl patirto smurto. Todėl jeigu kūdikiui yra nustatomas kaulų lūžimas, reikia įvertinti ir fizinio smurto galimybę, atlikti nuodugnų vaiko ištyrimą ar nėra kitų sužeidimų. Taip pat indikuoti visų ilgųjų kaulų rentgenologinį, neurologinį ir akių dugno ištyrimą. Dažnai tėvai į gydytojus kreipiasi dėl kitų problemų, ir tik nuodugnaus tyrimo metu diagnozuojami kaulų lūžiai. Lūžiai gali būti tiek galūnių, tiek kaukolės kaulų. Pagal kaulų gijimo proceso stadiją galima įtarti, kada apytiksliai galėjo būti trauma. Jei lūžiai yra skirtingų gijimo stadijų - tai vienas iš įtariamo smurto požymių. Jeigu yra daugybiniai kaukolės kaulų lūžiai, spiraliniai galūnių kaulų lūžiai nevaikš tantiems vaikams, daugybiniai abipusiai nugarinių šonkaulių galų lūžiai su stuburo slankstelių ar menčių pakenkimu, yra labai didelė tikimybė, kad jie atsirado dėl pa tirto fizinio smurto.
Nudegimus sukelia karštis, veikiantis vaiko odą. Gali būti nudeginta karštais skys čiais, daiktais, liepsna, chemikalais, elektros srove. Fizinį smurtą reikėtų įtarti, jei matomi cigarečių, automobilio žiebtuvėlio palikti nudegimai, nudegimai palikti ko kių nors daiktų (galima spręsti pagal daiktų kontūrus), jeigu nudegimai yra daugybi niai, jų yra ant sėdmenų ir lytinių organų. Poodinės kraujosruvos Mėlynė susidaro, kai mechanine jėga veikiamos kraujagyslės sutrūkinėja ir krau jas susikaupia aplinkiniuose audiniuose. Jeigu mėlynė atsirado dėl smūgio kokiu nors daiktu, ji gali atspindėti to daikto formą, yra didelė tikimybė, kad toks sužeidimas at sirado dėl fizinio smurto. Odos sužeidimas gali padėti nustatyti sužalojimo instrumento tipą. Mėlynės yra akivaizdžiausiai matomas ženklas, kad prieš vaiką naudoja mas fizinis smurtas. Gydomos mėlynės praeina keletą spalvos keitimosi stadijų: raudona-mėlyna-žalsva ir vėliausiai gelsvai ruda. Pagal mėlynės spalvą galima apytiksliai įtarti traumos laiką.
Įvairių gijimo stadijų mėlynės ant vaiko kūno, taip pat mėlynės ant rankų viršutinės dalies (atsirandančios ginantis nuo smurtautojo), liemens, šlaunų priekinėje pusėje, veido šonuose, ant ausų ir kaklo, genitalijų, pilvo ir sėdmenų, taip pat mėlynės, at spindinčios jas sukėlusius daiktus - diržo kilpą, plaštakos atspaudą ar žmogaus dan tų paliktos žymės rodo, kad yra didelė fizinio smurto tikimybė. Centrinės nervų sistemos (CNS) ir kitos galvos traumos Rimtos kūdikių galvos traumos retai būna sukeltos nelaimingo atsitikimo (išskyrus tuos atvejus, kai yra labai aiški kita priežastis, pvz., automobilio avarija). Kaip nurodo tyrimai, 95 proc. intrakranijinių sužeidimų ir virš 60 proc. visų galvos traumų prie žastimi kūdikystėje yra fizinis smurtas. 80 proc. vaikų iki 2 metų visų mirčių dėl gal vos traumų būna ne dėl nelaimingų atsitikimų. Todėl esant bet kokiai galvos traumai tiriant vaiką iki 2-3 metu, reikia pagalvoti ir apie fizinio smurto galimybę. Viena iš sunkiausių fizinio smurto sukeltų pasekmių - kraujavimas kaukolės ert mėje, smegenų sukrėtimas, sumušimas. Ypač keliančios įtarimą dėl fizinio smurto yra tinklainės kraujosruvos, nes jos dažnai atsiranda dėl stipraus vaiko kratymo ir yra vienas svarbiausių „kratomo vaiko“, (ang. k. shaken baby syndrom), sindromo požymių. Kratomo vaiko sindromas (KVS) Ši trauma gali pasitaikyti kūdikiams iki 1 metų amžiaus. Didžiausia rizikos grupė šiai trauma atsirasti yra 2-4 mėnesių kūdikiai. Tačiau neretai pasitaiko ir 5- 6 mėnesių kūdikių traumų. Paprastai vaikams virš 2 metų amžiaus tokių traumų nebepasitaiko. Tačiau jeigu būta ypač smarkios jėgos, taip traumuoti gali būti ir 5-6 metų vaikai. Neretai prižiūrintys vaikus asmenys galvoja, jog pakračius vaiką, jis nustos verkti. Dažniausiai tai būna pervargę tėvai, kurie nesugeba tinkamai prižiūrėti kūdikio ir taip išlieja savo emocijas. Sužeidi mai, būdingi KVS, neatsiranda dėl kritimo, traukulių ar dėl kitų priežasčių. Mirtingumas dėl šio sindromo 15-38 proc., vidutiniškai 20-25 proc. Atokios sunkaus KVS pasekmės gali būti: aklumas dėl smegenų žievės pakenkimo, spastiškumas, traukuliai, skilvelių išsiplėtimas, encefalomaliacija. KVS galima įtarti, jeigu minėti požymiai susibendrinę su kitais vaikų fizinio smurto požymiais: poodinėmis kraujosruvomis, kaulų lūžiais, kitomis traumomis, bū dingu tėvų elgesiu. Įtarus KVS, reikalingos neatidėliotinos gydytojų vaikų neurologo, neurochirurgo, oftalmologo konsultacijos. Kompiuterinė tomografija pagrindinis tyrimo metodas, diagnozuojant hemoragijas. Yüklə 0,64 Mb. Dostları ilə paylaş:
|