Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra

 

 

 

 

Kelių vakcinų švirkštimas 

 

 

Vienu metu (to paties vizito metu) galima švirkšti kelias bet 

kurias vakcinas. 

 

 

Kelių vakcinų švirkštimas vienu metu labai paplitęs. Taip švirkščiamos tiek 

gyvos tiek kitos vakcinos. Švirkščiant kelias vakcinas tuo pačiu metu, povakcininių 

reiškinių rizika nepadidėja, o po skiepo susidarančių imuninės gynybos 

mechanizmų efektyvumas nesumažėja. Jeigu vieno vizito metu įšvirkščiamos 

kelios vakcinos, jas būtina įšvirkšti į skirtingas vietas. 

Kategoriškai draudžiama sumaišyti viename švirkšte kelias tuo pačiu metu 

skiepijamas vakcinas, jeigu to nenumato gamintojo instrukcija. Skirtingos vakcinos 

švirkščiamos skirtingais švirkštais į skirtingas kūno vietas. Išimtis taikoma toms 

vakcinoms, kurių gamintojai numato vakcinų sumaišymą ex tempore.  Iš tokių 

vakcinų paminėtinos DTP ir Hib vakcinos. Hib vakcina išleidžiama flakonėlyje, o 

DTP  (arba DTP-IPV, DTPa-IPV) – skysta vakcina švirkšte. Skiepijant tokiamis 

vakcinomis skysta vakcina praskiedžiama Hib vakcina ir visos vakcinos 

įskiepijamos viena injekcija. Jeigu gamintojas nenumato vakcinų sumaišymo prieš 

įskiepijimą; tai daryti DRAUDŽIAMA. 

 

 

Kelių vakcinų švirkštimas skirtingu laiku 

Jei švirkščiama kelias gyvas vakcinas (pvz., MMR, vėjaraupių, geltonojo 

drugio); jas reikia švirkšti arba tą pačią dieną arba ne anksčiau negu po 4 savaičių. 

 

66

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Toks reikalavimas susijęs su tuo, kad vakcina, įšvirkšta pirma, gali slopinti 

vėliau įšvirkštų vakcinų imunogeniškumą.  

 

Intervalai tarp dviejų tos pačios vakcinos dozių 

Kai vakcinai įšvirkšti būtinos kelios dozės, intervalų tarp atskirų dozių 

pailgėjimas nesumažina vakcinos efektyvumo. Trumpesni nei rekomenduojama 

intervalai gali neigiamai paveikti vakcinos imunogeniškumą ir apsaugines savybes. 

Vakcinų negalima švirkšti jaunesniems nei numatyta vaikams arba trumpinti 

intervalus tarp dviejų vakcinos dozių.  

Jeigu intervalai tarp dviejų vakcinos dozių yra per ilgi, pirmo apsilankymo į 

skiepų kabinetą metu įšvirkščiama eilinė vakcinos dozė ir stengiamasi kuo greičiau 

grįžti prie skiepijimų kalendoriaus numatyto vakcinos dozių skaičiaus atitinkamo 

amžiaus vaikui. Niekuomet dėl ilgesnio intervalo tarp vakcinos dozių nereikia 

skiepijimo „pradėti iš naujo”.

 

 

Skiepijimo kontraindikacijų tikrinimas  

 Skiepijimo 

kontraindikacijų 

įvertinimas yra viena svarbiausių 

nepageidaujamų povakcininių reiškinių profilaktikos priemonių. Prieš švirkščiant 

bet kurios vakcinos bet kurią dozę, būtina  įvertinti skiepijimo kontraindikacijas. 

Labai vertingos informacijos gali suteikti šie paprasčiausi klausimai, užduoti prieš 

skiepijimą: 

 ar Jūsų vaikas šiandien sveikas? 

 ar Jūsų vaikas yra alergiškas maistui ar vaistams? 

 ar po paskutinio skiepijimo buvo kokių nors problemų? 

 ar jūsų vaikas ar kas nors iš namiškių serga imuninės sistemos ligomis? 

 ar per pastaruosius metus vaikas gavo imunoglobulinų ar kraujo preparatų? 

 Kiekvieną skiepijamąjį turi apžiūrėti medicinos darbuotojas. Jeigu skiepija 

slaugytojos – nustatyti, ar skiepijamasis yra visiškai sveikas. Jeigu kyla menkiausių 

abejonių  dėl ruošiamo skiepyti asmens sveikatos, tokį asmenį turi apžiūrėti 

gydytojas ir įvertinti, ar keliančios abejonių sveikatos problemos yra 

kontraindikacija skiepijimui. 

 

Tėvai dažniausiai gerai žino apie savo vaiko jautrumą  (alergiją) maistui ar 

vaistams. Sunki alerginė reakcija, pasireiškusi po bet kokio vakcinos komponento 

panaudojimo, yra kontraindikacija skiepijimui, todėl labai svarbu surinkti alerginę 

anamnezę. Dauguma tėvų nežino vakcinos sudėtinių dalių, todėl renkant alerginę 

anamnezę jiems būtina pateikti bendresnio pobūdžio klausimų apie vaiko alergiją, 

ypač apie buvusias sunkias alergines reakcijas, kurios gali būti kontraindikacija 

skiepijimui. 

 

67

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

 

Reikia paklausti tėvų apie tai, kaip vaikas reagavo į anksčiau  įšvirkštas 

vakcinas, bei patikrinti medicinos dokumentus, kuriuose gali būti  įrašų apie 

nepageidaujamas reakcijas po anksčiau skiepytų vakcinų. 

 Imuninės sistemos ligos, dėl kurių gali kilti apribojimų skiepams, labai retos 

ir gydytojai dažniausiai apie jas žino. Jeigu tarp namiškių yra imunodeficitinių 

asmenų, negalima skiepyti OPV vakcinos. 

 

Skiepijantis gydytojas gali nežinoti apie Ig turinčių preparatų vartojimą, 

todėl toks klausimas būtinas, planuojant skiepijimą gyva vakcina, ypač MMR ir 

vėjaraupių. Jeigu tokie preparatai buvo vartoti, skiepijimą reikia kelius mėnesiams 

atidėti. 

 

Skiepijant gestacinio amžiaus moteris, būtina paklausti apie nėštumą, ypač 

planuojant skiepijimą MMR ar vėjaraupių vakcina. Nėštumas yra kontraindikacija 

šioms vakcinoms skiepyti, tačiau nėščiąsias dažniausiai galima skiepyti negyvomis 

vakcinomis.  

 

 

 

Bendrosios skiepijimo kontraindikacijos 

 

 

Stengiamasi skiepyti visiškai sveiką vaiką. Deja, realiai tai ne visuomet 

pavyksta. Nežymūs vaiko sveikatos sutrikimai nėra pakankama priežastis atidėti 

skiepijimą. Toks skiepo atidėjimas gali kelti pavojų vaikui susirgti. Būtina 

atsižvelgti ir į tai, kad tėvai gali pakartotinai neatvykti į skiepų kabinetą ir vaikas 

gali likti nepaskiepytas. 

 Skiepijimo 

kontraindikacijos 

aprašomos 

kiekvienos vakcinos instrukcijoje. 

Be to, būtina pabrėžti, kad kiekvieną kartą, pradedant dirbti su nauja vakcina ar 

nauja žinomos vakcinos serija, būtina peržiūrėti kontraindikacijas, nurodomas 

vartotojo instrukcijoje. Jeigu šioje instrukcijoje nurodomos kontraindikacijos 

skiriasi nuo žinomų iš kitų šaltinių, visuomet reikia vadovautis konkretaus 

preparato instrukcijos rekomendacijomis. 

 

Lengva liga ar karščiavimas iki 38 °C, matuojant pažasties temperatūrą, nėra 

kontraindikacija skiepijimui. Nėra duomenų, patvirtinančių šalutinių reiškinių 

rizikos padidėjimą ar skiepijimo efektyvumo sumažėjimą, paskiepijus ne visiškai 

sveikus vaikus. Tačiau gydytojas turėtų  įsitikinti, kad esamas nežymus sveikatos 

sutrikimas nėra sunkios ligos pradžia. Toliau aptariamos kelios dažniausios 

situacijos. 

 Skiepijimas gyvų virusų vakcinomis. Nežymios kvėpavimo takų, virškinimo 

sistemos ar kitos ligos nėra  kontraindikacija gyvoms vakcinoms skiepyti 

(MMR, OPV, vėjaraupių).  Įrodyta, kad vaikų, sergančių nesunkiomis 

kvėpavimo takų infekcijomis, serologinės reakcijos nesiskiria nuo sveikų. Po 

imunoglobulinų injekcijų rekomenduojama skiepijimą gyvomis virusinėmis 

vakcinomis atidėti 6 savaites. 

 

68

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

 Imunodeficitinių asmenų skiepijimas. Gyvų vakcinų negalima švirkšti vaikams 

su diagnozuotais įgimtais bei įgytais ląstelinio ar humoralinio tipo 

imunodeficitinėmis ligomis, asmenims, gaunantiems ilgalaikį imunosupresinį 

gydymą, spindulinę terapiją. 

 DTPw arba DTPa. Nežymios kvėpavimo takų, virškinimo sistemos ar kitos 

ligos nėra kontraindikacija šioms vakcinoms skiepyti, tačiau sergančiųjų 

vidutinio sunkumo ar sunkiomis ligomis skiepyti negalima. 

 Dažnai karščiuojantys vaikai. Jeigu numatomo skiepo dieną vaikas karščiuoja, 

rekomenduojama skiepijimą atidėti ir paskiepyti, kai tik šis karščiavimo 

epizodas pasibaigs. 

 

Neretai gydytojai atideda skiepijimus dėl priežasčių, kurios nėra 

kontraindikacijos skiepijimams. Būklės, kurios  nėra kontraindikacijos 

skiepijimui: 

 lengva ūmi liga, pasireiškianti nežymiu karščiavimu ar viduriavimu šiaip 

sveikam vaikui; 

 gydymas antibakteriniais preparatais, jeigu tai gydymo pabaiga ligos 

rekonvalescencijos stadijoje; 

 buvusi reakcija į DTPw vakcinos skiepijimą, jeigu tai buvo tik vietinė reakcija 

ar karščiavimas neviršijo 40,5 °C; 

 neišnešiotumas. Neišnešioti naujagimiai pradedami skiepyti pagal skiepijimo 

kalendorių bei jų chronologinį amžių. Tokiems kūdikiams vakcinos dozė 

nemažinama; 

 motinos ar kitų kartu gyvenančių moterų nėštumas. MMR vakcinos sudėtyje 

esantys virusai į aplinką neišskiriami. Paskiepytieji gali išskirti vakcininj 

vėjaraupių viruso štamą, tačiau tai būna labai retai, todėl ir šios vakcinos 

skiepijimui nėra kontraindikacija kartu gyvenančių moterų nėštumas; 

 kontaktas su sergančiais infekcinėmis ligomis; 

 maitinimas krūtimi. Tik raudonukės vakcinos virusas gali išsiskirti su krūties 

pienu, tačiau tai nesudaro pavojaus kūdikiui. Maitinimas krūtimi nėra kliūtis 

skiepyti OPV vakcina; 

 anamnezėje nurodytos nespecifinės alerginės reakcijos ar alergija tarp giminių; 

 alergija penicilinui ar kitiems antibiotikams, išskyrus buvusias anafilaksines 

reakcijas neomicinui ar streptomicinui; 

 alergija ančių plunksnoms ar mėsai. Vakcinų gamybai antys nenaudojamos; 

 šeimoje yra giminių, kuriems po kokliušo ar tymų vakcinos skiepijimo buvo 

traukuliai; 

 šeimoje buvo giminių, kuriems staigios mirties sindromas buvo sietas su DTP 

vakcinos skiepijimu; 

 šeimoje buvo nepageidaujamų reiškinių po skiepijimo, nepriklausomai nuo 

vakcinos; 

 

69

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

 hipotrofija; 

 diabetas. Vaikai, sergantys diabetu skiepijami pagal amžių; 

 inkstų ligos nėra kontraindikacija skiepijimui. 

 

Nepageidaujamos reakcijos į skiepą 

 

Visos Lietuvoje registruotos vakcinos yra saugios ir efektyvios, tačiau 

absoliučiai saugių vakcinų  nėra. Nors vakcinų gamintojai stengiasi sukurti kuo 

saugesnius preparatus, įšvirkštos vakcinos kartais gali sukelti nepageidaujamų 

reakcijų, tačiau vakcinų sukeltos nepageidaujamos reakcijos visuomet būna kur kas 

lengvesnės, palyginti su ligomis, nuo kurių vakcinos apsaugo. 

Lietuvoje priimtas toks apibrėžimas: „Nepageidaujama reakcija į skiepą – 

bet kokie laikinus ar pastovius sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto 

fizinių požymių, simptomų ir/ar laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po 

imunizacijos ir, manoma, yra jos sąlygoti”. Kartais vartojama platesnė  sąvoka – 

„nepageidaujami  įvykiai”. Tokia sąvoka apibrėžiami visi nepageidaujami įvykiai, 

atsitikę netrukus po skiepijimo. Tokie nepageidaujami įvykiai gali būti susiję su 

skiepijimu arba tiesiog sutapę su skiepu tuo pačiu metu. Operuojant 

„nepageidaujamų įvykių” sąvoką visuomet būtina ištirti detaliau ir patvirtinti arba 

paneigti įvykio ryšį su skiepijimu. 

Skiriamos trys pagrindinės nepageidaujamų reakcijų kategorijos: 

 vietinės; 

 sisteminės (bendrosios); 

 alerginės reakcijos.  

Dažniausiai pasitaiko vietinės reakcijos. Apie visas žymias nepageidaujamas 

reakcijas  į skiepą  būtina pranešti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

centrui, užpildžius specialią formą. 

 

Vietinės nepageidaujamos reakcijos 

Vietinėms nepageidaujamoms reakcijoms priskiriami tik pačioje vakcinos 

įšvirkštimo vietoje atsiradę pakitimai; 

 skausmingumas; 

 paraudimas; 

 patinimas. 

 Šios reakcijos yra gana dažnos, jos pasitaiko beveik pusei paskiepytųjų, 

dažniau – švirkščiant negyvas vakcinas, kurių sudėtyje yra adjuvantų. Vietinės 

reakcijos atsiranda po kelių valandų nuo vakcinos įšvirkštimo, būna nesunkios ir 

praeina negydomos. Labai retai vietinės reakcijos būna sunkios, su destrukcijos 

elementais, žinomos kaip Arthus  fenomenas. Tokios sunkios reakcijos gali 

 

70

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

pasitaikyti  įskiepijus per dideles difterijos ar stabligės toksoidų dozes. Manoma, 

kad vietinius destrukcinius procesus sukelia labai dideli antikūnų kiekiai. 

Vietinės reakcijos kartais nepagrįstai laikomos hiperjautrumo ar alergijos 

išraiška. Toks požiūris nėra tikslus. Vietinių povakcininių reakcijų kilmė pagal 

daugelį požymių neatitinka alergijos sąvokų. 

Vakcinos  įšvirkštimo vietoje dažniausiai atsiranda vietinė reakcija: oda 

parausta, kiek patinsta, injekcijos vieta būna skausminga. Paprastai paraudimas ir 

patinimas, kurio skersmuo neviršija 2 centimetrų, vertinamas kaip įprasta, 

neregistruojama reakcija. Dažniausiai vietinė reakcija negydoma išnyksta per 1-3 

dienas. Audinių sustandėjimas injekcijos vietoje gali laikytis ilgiau. Dažniausia 

tokio sustandėjimo priežastis būna vakcinos sudėtyje esantis adjuvantas. Jis 

reikalingas tam, kad vakcinos antigenai nesirezorbuotų per greitai, į kraujotaką 

patektų palaipsniškai, ilgesnį laiką. Natūralu, kad tokios medžiagos gali sukelti 

ilgiau trunkančias vietines reakcijas. Tokių sustandėjimų nereikia gydyti, jų 

nereikia šildyti ar dėti kompresų. 

BCG vakcinos įšvirkštimo vietoje gali susidaryti vietinis abscesas, 

pasireiškiantis kartu su bendraisiais sisteminiais reiškiniais, dažniausiai – sritinių 

limfmazgių reakcija. 

Vietine skiepijimo komplikacija neretai vadinamas injekcijos vietoje 

susidaręs abscesas.  Būtina atkreipti dėmesį  į tai, kad šiandien vienintelė gyva 

vakcina, kurios sudėtyje yra bakterijų, yra BCG vakcina. Todėl tik BCG vakcinos 

sukeltas vietinis abscesas galėtų  būti vertinamas kaip vietinė povakcininė 

komplikacija. 

Visais kitais atvejais, jeigu abscesai susidaro įšvirkščiant vakciną, kurios 

sudėtyje nėra gyvų mikroorganizmų, galinčių sukelti pūlinius, tai vertintina ne kaip 

skiepijimo komplikacija, bet kaip šiurkštus skiepijimo technikos pažeidimas. 

Lietuvoje skiepijama skiepų kabinetuose, skiepijimams naudojami tik vienkartiniai 

švirkštai, todėl vietinės pūlingos komplikacijos, (išskyrus susijusias su BCG 

vakcina) yra nepaprastai retos. 

 

Sisteminės (bendrosios) nepageidaujamos reakcijos 

Sisteminės (bendrosios) reakcijos pasireiškia: 

 karščiavimu; 

 silpnumu; 

 apetito sutrikimu; 

 galvos, raumenų skausmais. 

Tai bendro pobūdžio vakcinoms nespecifiški simptomai. Juos gali sukelti 

vakcinos, kartais šios reakcijos susijusios su kitomis atsitiktinai sutapusiomis 

priežastimis, pavyzdžiui, virusine infekcija. Sisteminės reakcijos gana dažnos po 

korpuskulinį kokliušo komponentą turinčių vakcinų bei po gyvų atenuotų vakcinų 

 

71

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

įšvirkštimo.  Įskiepijus negyvas vakcinas, sisteminės reakcijos dažniausios 

skiepijimo dieną ir kelias dienas po skiepo. 

Dažniausia tokių reakcijų – karščiavimas. Trumpalaikis kūno temperatūros 

pakilimas, matuojant pažastyje, neviršijantis 38,5 °C, yra vienas dažniausių 

bendrųjų povakcininių reiškinių. Toks temperatūros pakilimas laikomas normalia 

paskiepytojo reakcija į vakciną ir vadovaujantis PSO rekomendacijomis 

neregistruojamas kaip nepageidaujamas reiškinys. Karščiavimas, viršijantis 38,5 

°C, matuojant pažastyje, vertintinas kaip stipri povakcininė reakcija. 

Įskiepijus  įvairias vakcinas gali pasireikšti trumpalaikis bendras 

negalavimas,  apetito sutrikimas, silpnumas, galvos skausmas. Dažniausiai šie 

požymiai nebūna sunkūs ir per 1-3 dienas praeina be gydymo. Įskiepijus gyvas 

vakcinas, sukeliamas infekcinis procesas, panašus į lengvą natūralią ligą. Tokiais 

atvejais sisteminės reakcijos išryškėja po 7-14 dienų nuo paskiepijimo, t. y. po 

būdingo inkubacinio periodo. 

Sunkių bendrųjų povakcininių reakcijų kategorijai priskiriami traukuliai. 

Traukulių trukmė labai įvairi: nuo kelių iki keliolikos minučių, židininių 

neurologinių simptomų nebūna. Laimė, ši komplikacija gana reta. Dažniausiai 

traukuliai paskiepytiems vaikams būna kartu su aukšta temperatūra, todėl manoma, 

kad tokiais atvejais tiesioginė traukulių priežastis yra hipertermijos sindromas, o ne 

nepageidaujamas vakcinos poveikis. Tokią nuomonę patvirtina gerai žinomas 

faktas, kad paskiepytiems, bet nekarščiuojantiems vaikams traukuliai būna labai 

retai. 

Kitos sisteminės reakcijos yra specifiškos konkrečioms vakcinoms. 

Įskiepijus BCG vakciną, be absceso vakcinos injekcijos vietoje, kuris gali būti 

bakterinis arba sterilus, sisteminė reakcija gali pasireikšti limfadenitu (taip pat ir 

pūlingu). Tokia sisteminė reakcija registruojama, jeigu praėjus 2-6 mėnesiams nuo 

skiepijimo BCC vakcina bent vienas limfmazgis padidėja iki 1,5 cm dydžio. 

Pažeidžiami tos pusės, kur buvo įšvirkšta vakcina, sritiniai limfmazgiai. Labai retai, 

paskiepijus BCG vakciną, išsivysto generalizuotas procesas, kartais trunkantis 

ilgiau nei metus. 

Įskiepijus vakcinas, kurių sudėtyje yra gyvų susilpnintų virusų, gali 

išsivystyti povakcinine reakcija, panaši į lengvą ligą.  

Paskiepijus  tymų  vakcina, po 7-30 dienų nuo skiepijimo gali pasireikšti 

lengva tymų forma su būdingu, tačiau labai negausiu odos bėrimu, be katarinių 

reiškinių. Vakcininis virusas iš paskiepytojo organizmo neišsiskiria, todėl tokie 

asmenys aplinkinių neužkrečia.  

Įskiepijus raudonukės vakciną, po 7-30 dienų nuo skiepijimo gali išsivystyti 

lengva raudonukės forma. Kaip ir povakcininiai tymai, ši raudonukės forma 

neužkrečiama. Paaugliams ir jaunoms moterims po 4-8 dienų po raudonukės skiepo 

gali būti trumpalaikiai sąnarių skausmai (artralgija), rečiau – artritai.  

 

72

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Paskiepijus  vėjaraupių  vakcina irgi gali išberti. Šios vakcininių virusų 

sukeltos ligos niekuomet nebūna sunkios, neturi neurologinių komplikacijų.  

Įskiepijus  parotito vakciną, anksčiau buvo registruojamos povakcininio 

virusinio meningito komplikacijos. Nors šie meningitai buvo nedažni ir palyginti 

nesunkūs, kur kas retesni nei meningitai, sergant natūralia parotitine infekcija, jie 

buvo laikomos žymia povakcinine komplikacija.  

Pastaruoju metu daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, naudojamos 

naujos kartos vakcininį parotito štamą turinčios vakcinos. Teigiama, kad skiepijant 

tokiomis vakcinomis, povakcininis meningitas galėtų pasitaikyti rečiau negu 1 iš 1-

2 milijonų paskiepytųjų. 

Įskiepijus gyvą susilpnintą OPV vakciną, praėjus 4-30 dienų po skiepo arba 

4-75 dienoms po kontakto su asmeniu, paskiepytu OPV vakcina, gali ištikti ūmus 

povakcininis paralyžius. Lietuvoje pirminis kūdikių skiepijimas OPV vakcina 

nebeatliekamas nuo 1993 metų, todėl vakcininių poliomielito virusų sukelto 

povakcininio paralyžiaus tikimybė labai maža. 

Itin retais atvejais, maždaug 1 iš milijono paskiepytųjų,  įskiepijus gyvas 

susilpnintas vakcinas gali pasireikšti neurologinių komplikacijų: 

 ūmus encefalitas; 

 ūmi encefalopatija; 

 neuritas. 

Tokių komplikacijų rizika yra labai nedidelė, ji daug kartų mažesnė už 

neurologinių komplikacijų riziką, sergant natūraliomis ligomis. 

Įskiepijus  negyvas vakcinas, dažniausiai komplikacijos būna susijusios su 

korpuskuline kokliušo vakcina (Pw).  Įskiepijus šią vakciną, po 4-8 dienų gali 

išsivystyti: 

 povakcininė encefalopatija; 

 encefalitas.  

Ši komplikacija labai reta, pasitaiko 1 iš 100 000-200 000 paskiepytųjų. 

Manoma, kad encefalopatija gali būti susijusi ne su pačia kokliušo Pw vakcina, bet 

su hipertermijos sindromu, kuris įskiepijus Pw komponentą turinčių vakcinų būna 

beveik pusei paskiepytųjų.  Įskiepijus Pw profilaktiškai, labai svarbu tėvams 

paaiškinti, kad paskiepytas vaikas gali karščiuoti, todėl būtina kelis kartus 

pamatuoti temperatūrą, o jai kylant – duoti paracetamolio. 

 

Alerginės reakcijos 

Alerginės reakcijos po vakcinų įskiepijimo yra labai retos. Alerginę reakciją 

gali sukelti vakcinos antigenas arba bet kuri sudėtinė vakcininio preparato dalis, 

pavyzdžiui, maitinamosios terpės likučiai, konservantai, stabilizatoriai ir t. t. 

Sunkios alerginės reakcijos gali kelti grėsmę gyvybei. Laimė, jos yra labai retos, 

pasitaiko vienam iš kelių šimtų  tūkstančių paskiepytųjų. Žinotina, kad vaikus, 

 

73

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

alergiškus medžiagoms, kurių  nėra vakcinų sudėtyje, galima (ir būtina) skiepyti. 

Vakcinų skiepijimas nepadidina alerginės ligos intensyvumo. Priešingai, 

netiesiogiai apsaugodami vaikus nuo sunkių užkrečiamųjų ligų ir su tuo susijusių 

sensibilizuojamųjų vaistų vartojimo, skiepai mažina alergiškų vaikų 

sensibilizavimo riziką. 

 

Anafilaksija 

Anafilaksija ir anafilaksinis šokas – itin reta povakcininė reakcija. Kur kas 

dažniau nei vakcinų  įskiepijimas anafilaksiją gali sukelti kai kurie maisto 

produktai, antibiotikai. Anafilaksinį šoką reikia skirti nuo apalpimo, kurio metu 

pulsas centrinėse arterijose išlieka nepakitęs. Kartais anafilaksinis šokas arba 

anafilaksinė reakcija vystosi palaipsniškai. Anafilaksijos požymiai: