1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001
Susirgusiųjų
skaičius
2303
2792
2491
3070
2600
1541
875
763
10
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Klinika
Inkubacinis periodas trunka 2-7 dienas. Ligos eiga ūmi. Ligonis pradeda
karščiuoti, temperatūra 39–40
0
C, skauda galvą, ryklę, pilvą, gali pykinti, vemti.
Pastovus požymis yra žiočių ir tonzilių padidėjimas. Tonzilitas gali būti katarinis,
lakūninis. Padidėja kaklo limfmazgiai, palpuojant skausmingi. Atsiranda bėrimas
odoje, praėjus 12-24 val. nuo ligos pradžios. Beria nuo kaklo, pereina ant liemens
bei galūnių ir per 1-2 dienas išplinta visame kūne, išskyrus nosies, lūpų trikampį.
Bėrimo elementai smulkūs, taškiniai, išsidėstę paraudusioje odoje. Oda dėl
pabrinkusių bėrimo elementų tampa šiurkšti. Ryškiausiai išberia pažastis, kirkšnis,
alkūnių lenkiamuosius paviršius ir pakinklius. Raukšlėse gali atsirasti hemoragijų.
Būna baltas dermografizmas. Bėrimas gali laikytis nuo poros valandų iki 7 dienų.
Liežuvis pirmomis dienomis būna padengtas baltu apnašu, po 2-4 dienų nusivalo,
išryškėja paburkę liežuvio speneliai, todėl 4-8 ligos dieną jis primena „avietę„.
Antrą ligos savaitę oda šerpetoja, delnų ir padų oda lupasi, nes streptokoko
pasekoje odos ląstelės ragėja.
Komplikacijos
Vyresniems vaikams 2-3 ligos savaitę kartais išsivysto nefritas ir
endomiokarditas, aritmijos, bradiaritmijos. Mažesniems vaikams atsiranda pūlinės
komplikacijos – otitas, limfadenitas, sinusitas, kiek rečiau – osteomielitas ar
pūlingas meningitas.
Gydymas
Į ligoninę guldomi vaikai, sergantys sunkiomis ligos formomis. Jiems
skiriamas penicilinas arba eritromicinas 5–7 dienas, vitaminai, antipiretikai.
Slauga
Sergančius lengvomis skarlatinos formomis vaikus galima gydyti namuose. Į
stacionarą guldomi vaikai iš vaikų namų, internatų arba sergantys sunkiomis
skarlatinos formomis.
Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines
veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą, kuriame numato slaugos
problemas, išsikelia slaugos tikslus ir numato konkrečius slaugymo veiksmus.
I. Slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas.
2.Karščiavimas.
3. Galvos skausmai.
4. Blogas apetitas.
5. Diskomfortas dėl bėrimo, odos šerpetojimo.
11
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
6.
Individualios
(amžius, lytis, psichoemocinė būsena).
II. Slaugos tikslai:
1. Vengti ligos išplitimo.
2. Apsaugoti nuo karščiavimo.
3. Sumažinti galvos, gerklės skausmus.
4. Sumažinti nemalonų jutimą dėl bėrimo.
5. Gerinti apetitą.
6. Išvengti arba laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas.
III. Slaugytojos veiksmai
1. Sergantis vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Dažnai (3-4 kartus per dieną)
vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Ligoniui skirti individualius indus, žaislus.
Slaugo mama arba slaugytoja. Lankyti gali tik vaikai, kurie jau persirgę skarlatina.
Po 3-jų dienų vaikas tampa neužkratus, jei gydomas penicilinu.
2. Karščiuojantį, išbertą vaiką laikyti lovoje, sudaryti ramią, saugią aplinką.
Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus, piešti. Nukritus temperatūrai –
žaidimai kambaryje, galima eiti į lauką.
3. Kas 2-4 valandas matuoti temperatūrą, esant 38,5-38,6
0
C informuoti
gydytoją ir sugirdyti paskirtus vaistus.
4. Maitinti dažniau (5-6 kartus), skystesniu, šiltu maistu, girdyti šiltomis
arbatomis.
5. Aprengti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, dažnai juos keisti, vaiką
išmaudyti.
6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją, apie būklės pakitimus.
7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gulėjimo ir vaistų (penicilino)
davimo svarbą vaiko tolimesnei sveikatai.
8. Paimti tepinėlį nuo tonzilių bakterioskogiškai ir bakteriologiškai tirti. Šiuo
metu naudojamas Latex testas. Jei atlikus šį testą nenustatome streptokokinės
infekcijos, tada atliekamas pasėlis Beta grupės streptokokui nustatyti.
Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus.
Profilaktika
Vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Asmenims buvusiems su sergančiu vaiku
skiriamas 7 dienų karantinas.
12
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Vėjaraupiai (varicella)
Tai infekcinė liga, kuriai būdingas pūslelinis bėrimas.
Etiologija ir epidemiologija
Vėjaraupių sukėlėjas – Varicella zoster virusas (VZV). Tai Herpes viridae
šeimos virusas, patogeniškas tik žmogui. Žinomos dvi klinikinės VZV formos.
Pirmąkart užsikrėtus VZV susergama vėjaraupiais. Persirgus lieka ilgalaikis
nesterilus imunitetas. VZV latentine forma išlieka nugaros smegenų dorzaliniuose
ganglijuose. Ilgainiui VZV gali pakartotinai aktyvuotis ir kliniškai pasireikšti
juostine pūsleline, herpes zoster. Dažniausiai taip atsitinka vyresnio amžiaus
žmonėms, kaip manoma – fiziologiškai sumažėjus ląsteliniams imuninės gynybos
mechanizmams ar išsivysčius kitos kilmės imunodeficitinėms būklėms. Tačiau
kartais, tiesa, gana retai, juostine pūsleline suserga ir jauni žmonės, net paaugliai,
kuriems nepavyksta nustatyti jokių imuninės sistemos sutrikimų. Viena iš hipotezių
teigia, kad didesnė tikimybė susirgti juostine pūsleline būna tiems ligoniams, kurie
sirgdami vėjaraupiais buvo labai smarkiai išberti. Jis neatsparus, greitai žūva
aplinkoje. Infekcijos šaltinis – ligonis. Jis užkratus 1-4 dienas iki bėrimo atsiradimo
ir 5 dienas po paskutinių bėrimo elementų atsiradimo. Susidarius šašams nuo
ligonio nebeužsikrečiama. Infekcija plinta oro lašeliniu keliu. Su oro srove
infekcija per langus, duris, ventiliacijos angas gali patekti į kitas patalpas. Persirgus
susidaro pastovus ilgalaikis imunitetas.
7 lentelė
Sergamumas vėjaraupiais 1994-2001metais (absoliutūs skaičiai)
Metai
1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001
Susirgusiųjų
skaičius
15829
21341
15626
17442
16910
17743
18470
13029
Klinika
Inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 11–21 d. Jei buvo naudoti
hormonai, ar kraujo perpylimai – iki 28 dienų. Pradžia ūmi. Pakyla temperatūra,
pradeda kosėti. Pirmą, vėliausiai antrą ligos dieną atsiranda bėrimas. Pirmiausia jis
atsiranda ant veido, plaukuotoje galvos dalyje ir greitai išberia visą kūną. Bėrimas –
13
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
tai rausvos dėmelės, kurios greitai virsta papulėmis. Jau pirmą dieną papulių viduje
atsiranda pūslytės, pripildytos skaidraus skysčio ir apjuostos rausvu lanku. Dar 3-4
dienas atsiranda vis nauji bėrimo elementai. Kiekviena nauja bėrimų banga lydima
temperatūros pakilimo. Nuo 3 dienos pūslytės pradeda džiūti ir užsideda šašai. Po
1-2 savaičių šašai nukrenta. Dažnai išberia ir gleivines (žiočių, skruostų, lūpų,
konjunktyvą, išorinių lytinių organų). Čia neretai bėrimo elementai išopėja. Visada
būna mažesnis ar didesnis niežulys, ypač jei pūslelės yra didelės. Jei vaikas
nusikaso ir patenka antrinė infekcija, susidaro pūlinukai, abscesai. Aplinkiniams
sergantis vaikas pavojingas 5 d. nuo paskutinių bėrimo elementų atsiradimo, tai yra
apie 10 dienų.
Komplikacijos ir gydymas
Dažniausiai vėjaraupiais vaikai serga nesunkiai, tačiau kartais liga
komplikuojasi bakterinėmis odos ar sisteminėmis komplikacijomis, gali išsivystyti
VZV kilmės encefalitas. Tam tikrą grėsmę sudaro įgimta VZV infekcija, kuri,
laimė, yra nedažna. Itin retais atvejais vėjaraupiais prasidėjusi VZV infekcija
įgauna sunkų sisteminį pobūdį. Nuo tokios ligos formos ligoniai gali mirti,
dažniausiai tiesioginė mirties priežastis būna hemoraginė pneumonija. VZV
infekcija itin pavojinga asmenims su sutrikusia imuninės sistemos funkcija, jiems
vėjaraupiai gali būti mirtina liga.
Specifinio vėjaraupių gydymo nėra. Priešvirusiniai preparatai (acikloviras
arba zoviraksas, viroleksas, vaklacikloviras, famviras ir kai kurie kiti)
rekomenduojami juostinei pūslelinei gydyti, tačiau vėjaraupiams gydyti jie mažai
efektyvūs. Dažniausiai taikomos tik simptominės gydymo priemonės bei odos
higienos priemonės. Nerekomenduojama tepti odos bėrimų dažančiais
dezinfektantais (pvz., anksčiau labai populiaria briliantine žaluma). Bakterinės
komplikacijos gydomos vadovaujantis atitinkamos bakterinės ligos gydymo
standartais.
Profilaktika
Ligonis izoliuojamas 10 dienų nuo susirgimo pradžios arba 5 dienas nuo
paskutinio bėrimo atsiradimo. Kontaktavusiems asmenims – karantinas nuo 11 iki
21 dienos.
Slauga
Vėjaraupiais sergantys vaikai dažniausiai gydomi ir slaugomi namuose. Į
stacionarą guldomi vaikai, sergantys sunkiomis formomis, iš internatų, vaikų namų.
Vaiką slaugo slaugytoja arba mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja.
Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos:
14
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
I. Slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas.
2.Karščiavimas.
3.
Bėrimas.
4.
Sumažėjęs apetitas.
5.
Individualios
(amžius, lytis, psichoemocinė būsena).
II. Slaugos tikslai:
1. Vengti ligos išplitimo.
2. Apsaugoti nuo hipertermijos, antrinės pūlinės infekcijos.
3. Mažinti niežulį.
4. Didinti apetitą.
5. Apsaugoti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas.
III. Slaugytojos veiksmai
1. Sergantį vaiką izoliuoti 10 dienų. Kadangi vėjaraupių virusas labai lakus,
apsaugoti aplinkinių praktiškai neįmanoma. Reikia dažnai (3-4 kartus per dieną)
vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau
persirgę vėjaraupiais.
2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią aplinką – švelni muzika,
piešimas, knygelių skaitymas. Temperatūrai nukritus gali būti išvėdintame
kambaryje, žaisti, žiūrėti televizorių. Į lauką gali eiti tik 6-7 dieną.
3. Dažniau (kas 2-4 val.) matuoti temperatūrą, esant hipertermijai – sugirdyti
gydytojo paskirtus vaistus.
4. Maitinti įprastu, jo amžių atitinkančiu maistu, dažniau, mažesnėmis
porcijomis. Duoti gerti šiltų gėrimų.
5. Trumpai nukirpti nagus, stengtis, kad rankytės būtų švarios, žaisti su
vaiku, nukreipti jo dėmesį, kad mažiau kasytųsi. Esant stipriam niežuliui sugirdyti
gydytojo paskirtus antihistamininius vaistus.
6. Apvilkti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, apiplauti pažastis,
užpakaliuką vėsesniu vandeniu. Maudyti galima tik susidarius šašams (6-7 dieną).
7. Jei erozijų yra burnos gleivinėje, skalauti burną ramunėlių nuoviru, jei
akių gleivinėje – plauti akis 0,02 % furacilino tirpalu, ramunėlių nuoviru. Jei lytinių
organų gleivinėje – padaryti sėdimąsias vėsias voneles su ramunėlių nuoviru (šiltos
dar labiau didins niežulį).
8. Informuoti gydytoją apie vaiko būklę, ypač jei prasideda komlikacijos
(pūlinukai, abscesai, flegmona, laringitas, otitas).
9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais. Aptarti ligos išplitimą, karantino
reikšmę.
Įvertinti sveikstančio būklę ir slaugymo rezultatus.
15
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Difterija (diphteria)
Ūmi užkrečiamoji liga, pasireiškianti fibrininiu žiočių, gerklų, nosies
gleivinių uždegimu ir bendra organizmo intoksikacija.
Etiologija ir epidemiologija
Lietuvoje kelis dešimtmečius buvo registruojami tik pavieniai susirgimai
difterija. Pastaraisiais metais sergančių difterija pagausėjo. Ypač padaugėjo
sergančiųjų 1994-95 m., kai sergamumo rodiklis svyravo 1,0-1,2/100000
gyventojų. Didėjantis sergamumas difterija rodė, kad gyventojai imlūs difterijos
sukėlėjui.
1 lentelė
Sergamumas difterija 1994-1999 m. (absoliutūs skaičiai)
Metai
1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001
Susirgusiųjų
skaičius
38
34
13
2
3
5
2
0
66,1 % susirgimų buvo užregistruota didžiuosiuose Lietuvos miestuose,
daugiausiai Vilniuje ir Kaune. Išsiskiria Vilniaus rajonas, kur per 1994-95 metus
buvo net 10 susirgimų difterija.
Didžiausias sergamumas buvo tarp suaugusiųjų, ypač 40-49 m. amžiaus,
vyravo žiočių difterijos forma. Per pastaruosius 4 metus sirgo 15 vaikų iki 14 metų
amžiaus. 1998 m. 1 vaikas mirė nuo difterijos.
Itin nepalanki epideminė būklė susiklostė Rusijoje ir Ukrainoje. PSO
paskelbė šias šalis difterijos epidemijos apimtomis zonomis. Daugėja sergančiųjų
difterija Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Kazachstane.
Dabartinė difterijos situacija Lietuvoje vertinama kaip nepalanki dėl to, kad
ne visi vaikai paskiepijami iki vienerių metų, o suaugusiųjų imunitetas
nepakankamas. Taip pat Lietuvos gyventojai dažnai kontaktuoja su Rusijos,
Ukrainos, Baltarusijos piliečiais, todėl prognozuojama, kad sergančiųjų difterija
Lietuvoje gali gausėti. Todėl 1994-95 metais pradėtas suaugusiųjų (nuo 26 iki 60
m.) imunizavimas Dt (suaugusiųjų) vakcina. Manoma, kad dėl skiepijimų
sergamumas difterija mažėjo nuo 1996 m.
Difterijos sukėlėjas (corynebacterium diphteria) – gramteigiama aerobinė
difterijos lazdelė. Ši lazdelė atspari aplinkos poveikiams. Ant įvairių paviršių ji gali
išlikti gyva iki 15 d., vandenyje, piene iki 6-20 d. Atspari išdžiūvimui, virinant
16
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
žūsta per 1 min., 10 % vandenilio peroksido tirpale per 3 min., 50-60 % spirite –
per 1 min.
Skiriami trys difterijos lazdelės tipai. Visų tipų toksigeniniai štamai gamina
identišką egzotoksiną (tai yra proteinas, kuris sutrikdo daugelį procesų ląstelėse ir
sukelia jų nekrozę). Ypač nukenčia širdies, inkstų, galvos bei periferinių nervų
ląstelės. Todėl galimi miokarditai, nefritai, paralyžiai.
Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, sveikstantis ligonis arba bakterijų
nešiotojas. Ypatingai pabrėžtina tai, kad difterijos infekciniu šaltiniu gali būti nuo
difterijos paskiepyti ir turintys gerą apsauginį antikūnų titrą asmenys. Taip yra
todėl, kad nuo difterijos skiepijama anatoksinu, todėl skiepijamojo organizme
pasigaminę antikūnai apsaugo nuo difterijos egzotoksino poveikio, bet neužkerta
kelio difterijos lazdelėms daugintis. Difterijos sukėlėjo nešiojimo trukmė – nuo
kelių dienų iki 1-2 mėnesių. Trukmė gali priklausyti nuo užsikrėtusiojo sveikatos
būklės, antibakterinio gydymo.
Ligonis aplinkinius gali užkrėsti paskutinėmis inkubacinio periodo dienomis
ir visą ligos laiką. Didžiausią epidemiologinį pavojų sukelia sergantieji lengvomis,
atipinėmis formomis, nes jie retai arba pavėluotai kreipiasi į gydytojus ir dėl to
ilgai nešioja sukėlėją.
Difterijos lazdelė plinta oro lašiniu būdu. Kontaktiniu būdu, per maisto
produktus užsikrečiama labai retai.
Patogenezė
Pagrindinis difterijos patogenezės veiksnys – difterijos lazdelės gaminamas
egzotoksinas. Infekcijos patekimo vietoje (žiotyse, gerklose) bakterijos dauginasi ir
išskiria egzotoksiną. Įvyksta vietinė uždegimo reakcija, vėliau nekrozė. Kliniškai
tai pasireiškia gleivinių hiperemija, edema, vėliau susidaro difterinės plėvės.
Padidėja kraujagyslių, limfmazgių pralaidumas, vystosi bendra organizmo
intoksikacija.
Persirgus kliniškai išreikšta difterija natūralus antitoksinis imunitetas gali
nesusidaryti, todėl prieš baigiant gydymą rekomenduojama ligonį paskiepyti.
Klinika
Inkubacinis periodas – 2-7 d. Pagal pirminio proceso lokalizaciją skiriama:
1 – žiočių difterija,
2 – kvėpavimo takų (nosies, gerklų, trachėjos, bronchų) difterija,
3 – kitų organų (akių, ausų, odos žaizdų, bambos) difterija.
Dažniausiai užsikrečiama pro kvėpavimo takus.
Žiočių difterija. Pagal bendrus ligos požymius ir vietinio proceso išplitimą
yra skiriamos: lokalizuota, išplitusi ir toksinė formos.
17
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
L o k a l i z u o t a forma prasideda bendru negalavimu, temperatūros
pakilimu, skausmu ryjant. Apžiūrint žiotis matomos paburkusios, paraudusios
tonzilės, ant jų gelsvos ir pilkos plėvės. Padidėja pažandžio limfinės liaukos.
Negydant pereina į išplitusią ar toksinę formą. Kartais sergant lengva forma galima
pagyti be gydymo, tačiau po 2-3 savaičių pasireiškia komplikacijos (miokarditas,
polineuritas).
I š p l i t u s i forma sukelia ryškesnę intoksikaciją. Difterinių plėvių
būna ne tik ant tonzilių, jos išplinta ant gomurio lankų, ryklės.
T o k s i n ė forma prasideda ūmiai, pakyla aukšta temperatūra, pradeda
labai skaudėti žiotis. Ligoniai išblyškę, padidėja pažandžio limfinės liaukos.
Tonzilės paburkusios, plėvės išplitusios už tonzilių. Patinsta kaklo poodis: pirmo
laipsnio - patinimas siekia iki pusės kaklo, 2 laipsnio – patinimas siekia raktikaulį,
ryški intoksikacija, trečio laipsnio – patinimas – žemiau raktikaulio. Sergant šia
forma gali būti odos ir gleivinių kraujosruvų. Krinta kraujo spaudimas, padažnėja
pulsas, paduslėja širdies tonai.
Žiočių difteriją reikia skirti nuo anginos, nes sergant angina ant žiočių irgi
būna apnašų ar pūlinukų. Būtina imti nuo tonzilių tepinėlį (matomas gramteigiamos
difterijos lazdelės) ir pasėlį (nustatomas štamas ir toksiškumas). Paskiepytieji, jeigu
po paskutinio skiepijimo paėjo daug laiko, gali sirgti lengvomis lokaliomis žiočių,
nosies difterijos formomis, tačiau jie neserga toksine difterija.
Nosies difterija – nosies gleivinių pažeidimas gali būti lokalizuotas arba
kartu su kitomis difterijos formomis (ypač žiočių, gerklų). Sergant katarine nosies
difterijos forma intoksikacijos požymių beveik nebūna, temperatūra normali ar kiek
pakilusi.
Sergantys plėvine nosies difterijos forma vaikai karščiuoja, nosies gleivinė
paraudusi, užgulusi, išskyros serozinės vėliau pūlingos ir kraujingos. Fibrininės
plėvės matomos ant nosies pertvaros, apatinių kriauklių. Vyresniems vaikams
plėvės gali išplisti nosiaryklėje, gerklose.
Gerklų difterija – dažnai pasitaikanti forma. Vadinama difteriniu ar tikruoju
krupu. Gali vystytis po žiočių, nosies difterijos arba gali būti pirminė. Paburksta
gerklų gleivinė, ant jos susidaro plėvės, susiaurėja gerklų spindis. Vaikui tampa
sunku kvėpuoti. Būdinga: užkimęs balsas, „lojantis” kosulys ir stenozinis
kvėpavimas. Gerklų difteriją reikia diferencijuoti nuo virusinio krupo.
Skiriamos 3 stadijos:
1 – katarinių reiškinių. Pakyla temperatūra, prikimsta balsas, kosti lojančiu
kosuliu. Ši stadija trunka nuo kelių valandų iki 2-3 parų.
18
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
2 – stenozės stadija. Balsas prikimsta iki visiško išnykimo, kvėpavimas labai
pasunkėjęs, įtraukiami pagalbiniai raumenys, ligonis blaškosi, prakaituoja,
mėlynuoja.
3 – asfiksijos stadija. Vaikas apsinuodija anglies dvideginiu, aprimsta,
nereaguoja į aplinką. Atsiranda raumenų hipotonija, oda išblykšta su melsvu
atspalviu. Kvėpavimas tampa dažnas, paviršutinis, silpnėja pulsas, netenka
sąmonės.
Retos: akių, bambos, lytinių organų difterijos formos. Visais atvejais
pakenktose vietose susidaro gelsvos ir pilkos plėvės. Būtina imti pasėlį bei tepinėlį
ir tirti bakteriologiškai.
Dostları ilə paylaş: |