Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra


 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001



Yüklə 0,73 Mb.
Pdf görüntüsü
səhifə2/9
tarix25.03.2017
ölçüsü0,73 Mb.
#12357
1   2   3   4   5   6   7   8   9

 

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 

Susirgusiųjų 

skaičius 

 

2303 



 

2792 


 

2491 


 

3070 


 

2600 


 

1541 


 

875 


 

763 


 

10


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



Klinika 

Inkubacinis periodas trunka 2-7 dienas. Ligos eiga ūmi. Ligonis pradeda 

karščiuoti, temperatūra 39–40

0

 C, skauda galvą, ryklę, pilvą, gali pykinti, vemti. 



Pastovus požymis yra žiočių ir tonzilių padidėjimas. Tonzilitas gali būti katarinis,  

lakūninis. Padidėja kaklo limfmazgiai, palpuojant skausmingi. Atsiranda bėrimas 

odoje, praėjus 12-24 val. nuo ligos pradžios. Beria nuo kaklo, pereina ant liemens 

bei galūnių ir per 1-2 dienas išplinta visame kūne, išskyrus nosies, lūpų trikampį.  

Bėrimo elementai smulkūs, taškiniai, išsidėstę paraudusioje odoje. Oda dėl 

pabrinkusių bėrimo elementų tampa šiurkšti. Ryškiausiai išberia pažastis, kirkšnis, 

alkūnių lenkiamuosius paviršius ir pakinklius. Raukšlėse gali atsirasti hemoragijų. 

Būna baltas dermografizmas. Bėrimas gali laikytis nuo poros valandų iki 7 dienų. 

Liežuvis pirmomis dienomis būna padengtas baltu apnašu, po 2-4 dienų nusivalo, 

išryškėja paburkę liežuvio speneliai, todėl 4-8 ligos dieną jis primena „avietę„. 

Antrą ligos savaitę oda šerpetoja, delnų ir padų oda lupasi, nes streptokoko 

pasekoje odos ląstelės ragėja. 

 

Komplikacijos 

 

Vyresniems vaikams 2-3 ligos savaitę kartais išsivysto nefritas ir 

endomiokarditas, aritmijos, bradiaritmijos. Mažesniems vaikams atsiranda pūlinės 

komplikacijos –  otitas, limfadenitas, sinusitas, kiek rečiau – osteomielitas ar 

pūlingas meningitas. 

 

 



Gydymas 

Į ligoninę guldomi vaikai, sergantys sunkiomis ligos formomis. Jiems 

skiriamas penicilinas arba eritromicinas 5–7 dienas, vitaminai, antipiretikai. 

 

 

Slauga 

Sergančius lengvomis skarlatinos formomis vaikus galima gydyti namuose. Į 

stacionarą guldomi vaikai iš vaikų namų, internatų arba sergantys sunkiomis 

skarlatinos formomis. 

Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines 

veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą, kuriame numato slaugos 

problemas, išsikelia slaugos tikslus ir numato konkrečius slaugymo veiksmus.

 

 



I. Slaugos problemos: 

 

1. Ligos užkrečiamumas. 



 2.Karščiavimas. 

 

3. Galvos skausmai. 



 

4. Blogas apetitas. 

 

5. Diskomfortas dėl bėrimo, odos šerpetojimo. 



 

11


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 6. 



Individualios 

(amžius, lytis, psichoemocinė būsena). 

 

II. Slaugos tikslai: 

 

1. Vengti ligos išplitimo. 



 

2. Apsaugoti nuo karščiavimo. 

 

3. Sumažinti galvos, gerklės skausmus. 



 

4. Sumažinti nemalonų jutimą dėl bėrimo. 

 

5. Gerinti apetitą. 



 

6. Išvengti arba laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 



 

III. Slaugytojos veiksmai 

1. Sergantis vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Dažnai (3-4 kartus per dieną) 

vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Ligoniui skirti individualius indus, žaislus. 

Slaugo mama arba slaugytoja. Lankyti gali tik vaikai, kurie jau persirgę skarlatina. 

Po 3-jų dienų vaikas tampa neužkratus, jei gydomas penicilinu. 

2. Karščiuojantį, išbertą vaiką laikyti lovoje, sudaryti ramią, saugią aplinką. 

Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus, piešti. Nukritus temperatūrai – 

žaidimai kambaryje, galima eiti į lauką. 

3. Kas 2-4 valandas matuoti temperatūrą, esant 38,5-38,6

0

 C informuoti 



gydytoją ir sugirdyti paskirtus vaistus. 

4. Maitinti dažniau (5-6 kartus), skystesniu, šiltu maistu, girdyti šiltomis 

arbatomis. 

5. Aprengti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, dažnai juos keisti, vaiką 

išmaudyti. 

6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją, apie būklės pakitimus. 

7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gulėjimo ir vaistų (penicilino) 

davimo svarbą vaiko tolimesnei sveikatai. 

8. Paimti tepinėlį nuo tonzilių bakterioskogiškai ir bakteriologiškai tirti. Šiuo 

metu naudojamas Latex testas. Jei atlikus šį testą nenustatome streptokokinės 

infekcijos, tada atliekamas pasėlis Beta grupės streptokokui nustatyti. 

Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus. 



 

 

 



Profilaktika 

 

Vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Asmenims buvusiems su sergančiu vaiku 

skiriamas 7 dienų karantinas.  

 

 

 

12



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



Vėjaraupiai (varicella) 

 

 

Tai infekcinė liga, kuriai būdingas pūslelinis bėrimas. 

 

 

Etiologija ir epidemiologija  

Vėjaraupių sukėlėjas – Varicella zoster virusas  (VZV). Tai Herpes viridae 

šeimos virusas, patogeniškas tik žmogui. Žinomos dvi klinikinės VZV formos. 

Pirmąkart užsikrėtus VZV susergama vėjaraupiais. Persirgus lieka ilgalaikis 

nesterilus imunitetas. VZV latentine forma išlieka nugaros smegenų dorzaliniuose 

ganglijuose. Ilgainiui VZV gali pakartotinai aktyvuotis ir kliniškai pasireikšti 

juostine pūsleline,  herpes zoster. Dažniausiai taip atsitinka vyresnio amžiaus 

žmonėms, kaip manoma – fiziologiškai sumažėjus ląsteliniams imuninės gynybos 

mechanizmams ar išsivysčius kitos kilmės imunodeficitinėms būklėms. Tačiau 

kartais, tiesa, gana retai, juostine pūsleline suserga ir jauni žmonės, net paaugliai, 

kuriems nepavyksta nustatyti jokių imuninės sistemos sutrikimų. Viena iš hipotezių 

teigia, kad didesnė tikimybė susirgti juostine pūsleline būna tiems ligoniams, kurie 

sirgdami vėjaraupiais buvo labai smarkiai išberti. Jis neatsparus, greitai žūva 

aplinkoje. Infekcijos šaltinis – ligonis. Jis užkratus 1-4 dienas iki bėrimo atsiradimo 

ir 5 dienas po paskutinių  bėrimo elementų atsiradimo. Susidarius šašams nuo 

ligonio nebeužsikrečiama. Infekcija plinta oro lašeliniu keliu. Su oro srove 

infekcija per langus, duris, ventiliacijos angas gali patekti į kitas patalpas. Persirgus 

susidaro pastovus ilgalaikis imunitetas. 

 

 

7 lentelė 



Sergamumas vėjaraupiais 1994-2001metais (absoliutūs skaičiai) 

 

Metai 



 

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 

Susirgusiųjų 

skaičius 

 

15829 



 

21341 


 

15626 


 

17442 


 

16910 


 

17743 


  

18470 


 

13029 


 

 

Klinika 



 

Inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 11–21 d. Jei buvo naudoti 

hormonai, ar kraujo perpylimai – iki 28 dienų. Pradžia ūmi. Pakyla temperatūra, 

pradeda kosėti. Pirmą, vėliausiai antrą ligos dieną atsiranda bėrimas. Pirmiausia jis 

atsiranda ant veido, plaukuotoje galvos dalyje ir greitai išberia visą kūną. Bėrimas – 

 

13



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

tai rausvos dėmelės, kurios greitai virsta papulėmis. Jau pirmą dieną papulių viduje 



atsiranda pūslytės, pripildytos skaidraus skysčio ir apjuostos rausvu lanku. Dar 3-4 

dienas atsiranda vis nauji bėrimo elementai. Kiekviena nauja bėrimų banga lydima 

temperatūros pakilimo. Nuo 3 dienos pūslytės pradeda džiūti ir užsideda šašai. Po 

1-2 savaičių šašai nukrenta. Dažnai išberia ir gleivines (žiočių, skruostų, lūpų, 



konjunktyvą, išorinių lytinių organų). Čia neretai bėrimo elementai išopėja. Visada 

būna mažesnis ar didesnis niežulys, ypač jei pūslelės yra didelės. Jei vaikas 

nusikaso ir patenka antrinė infekcija, susidaro pūlinukai, abscesai. Aplinkiniams 

sergantis vaikas pavojingas 5 d. nuo paskutinių bėrimo elementų atsiradimo, tai yra 

apie 10 dienų. 

 

Komplikacijos ir gydymas 



 

Dažniausiai vėjaraupiais vaikai serga nesunkiai, tačiau kartais liga 

komplikuojasi bakterinėmis odos ar sisteminėmis komplikacijomis, gali išsivystyti 

VZV kilmės encefalitas. Tam tikrą grėsmę sudaro įgimta VZV infekcija, kuri, 

laimė, yra nedažna. Itin retais atvejais vėjaraupiais prasidėjusi VZV infekcija 

įgauna sunkų sisteminį pobūdį. Nuo tokios ligos formos ligoniai gali mirti, 

dažniausiai tiesioginė mirties priežastis būna hemoraginė pneumonija. VZV 

infekcija itin pavojinga asmenims su sutrikusia imuninės sistemos funkcija, jiems 

vėjaraupiai gali būti mirtina liga. 

Specifinio vėjaraupių gydymo nėra. Priešvirusiniai preparatai (acikloviras 



arba zoviraksas, viroleksas, vaklacikloviras, famviras ir kai kurie kiti) 

rekomenduojami juostinei pūslelinei gydyti, tačiau vėjaraupiams gydyti jie mažai 

efektyvūs. Dažniausiai taikomos tik simptominės gydymo priemonės bei odos 

higienos priemonės. Nerekomenduojama tepti odos bėrimų dažančiais 

dezinfektantais  (pvz., anksčiau labai populiaria briliantine žaluma). Bakterinės 

komplikacijos gydomos vadovaujantis atitinkamos bakterinės ligos gydymo 

standartais. 

 

 



Profilaktika  

Ligonis izoliuojamas 10 dienų nuo susirgimo pradžios arba 5 dienas nuo 

paskutinio bėrimo atsiradimo. Kontaktavusiems asmenims – karantinas nuo 11 iki 

21 dienos. 

 

 

Slauga  

Vėjaraupiais sergantys vaikai dažniausiai gydomi ir slaugomi namuose. Į 

stacionarą guldomi vaikai, sergantys sunkiomis formomis, iš internatų, vaikų namų. 

Vaiką slaugo slaugytoja arba mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja. 

Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos: 

 

 

14



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

I. Slaugos problemos: 

 

1. Ligos užkrečiamumas. 



 2.Karščiavimas. 

 3. 


Bėrimas. 

 4. 


Sumažėjęs apetitas. 

 5. 


Individualios 

(amžius, lytis, psichoemocinė būsena). 

 

II. Slaugos tikslai: 

 

1. Vengti ligos išplitimo. 



 

2. Apsaugoti nuo hipertermijos, antrinės pūlinės infekcijos. 

 

3. Mažinti niežulį. 



 

4. Didinti apetitą. 

 

5. Apsaugoti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 



 

III. Slaugytojos veiksmai 

1. Sergantį vaiką izoliuoti 10 dienų. Kadangi vėjaraupių virusas labai lakus

apsaugoti aplinkinių praktiškai neįmanoma. Reikia dažnai (3-4 kartus per dieną) 

vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau 

persirgę vėjaraupiais. 

2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią aplinką – švelni muzika, 

piešimas, knygelių skaitymas. Temperatūrai nukritus gali būti išvėdintame 

kambaryje, žaisti, žiūrėti televizorių. Į lauką gali eiti tik 6-7 dieną. 

3. Dažniau (kas 2-4 val.) matuoti temperatūrą, esant hipertermijai – sugirdyti 

gydytojo paskirtus vaistus. 

4. Maitinti įprastu, jo amžių atitinkančiu maistu, dažniau, mažesnėmis 

porcijomis. Duoti gerti šiltų gėrimų. 

5. Trumpai nukirpti nagus, stengtis, kad rankytės būtų švarios, žaisti su 

vaiku, nukreipti jo dėmesį, kad mažiau kasytųsi. Esant stipriam niežuliui sugirdyti 

gydytojo paskirtus antihistamininius vaistus. 

6. Apvilkti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, apiplauti pažastis, 

užpakaliuką vėsesniu vandeniu. Maudyti galima tik susidarius šašams (6-7 dieną). 

7. Jei erozijų yra burnos gleivinėje, skalauti burną ramunėlių nuoviru, jei 

akių gleivinėje – plauti akis 0,02 % furacilino tirpalu, ramunėlių nuoviru. Jei lytinių 

organų gleivinėje – padaryti sėdimąsias vėsias voneles su ramunėlių nuoviru (šiltos 



dar labiau didins niežulį). 

8. Informuoti gydytoją apie vaiko būklę, ypač jei prasideda komlikacijos 



(pūlinukai, abscesai, flegmona, laringitas, otitas). 

9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais. Aptarti ligos išplitimą, karantino 

reikšmę. 

Įvertinti sveikstančio būklę ir slaugymo rezultatus. 

 

15


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

Difterija (diphteria) 

 

 

Ūmi užkrečiamoji liga, pasireiškianti fibrininiu žiočių, gerklų, nosies 



gleivinių uždegimu ir bendra organizmo intoksikacija. 

 

Etiologija ir epidemiologija 



 

Lietuvoje kelis dešimtmečius buvo registruojami tik pavieniai susirgimai 

difterija. Pastaraisiais metais sergančių difterija pagausėjo. Ypač padaugėjo 

sergančiųjų 1994-95 m., kai sergamumo rodiklis svyravo 1,0-1,2/100000 

gyventojų. Didėjantis sergamumas difterija rodė, kad gyventojai imlūs difterijos 

sukėlėjui. 

 

1 lentelė  



Sergamumas difterija 1994-1999 m. (absoliutūs skaičiai) 

 

Metai 

 

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 

Susirgusiųjų 

skaičius 

 

38 



 

34 


 

13 


 

 



 



 

 





 

 

66,1 % susirgimų buvo užregistruota didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 



daugiausiai Vilniuje ir Kaune. Išsiskiria Vilniaus rajonas, kur per 1994-95 metus 

buvo net 10 susirgimų difterija. 

Didžiausias sergamumas buvo tarp suaugusiųjų, ypač 40-49 m. amžiaus, 

vyravo žiočių difterijos forma. Per pastaruosius 4 metus sirgo 15 vaikų iki 14 metų 

amžiaus. 1998 m. 1 vaikas mirė nuo difterijos. 

Itin nepalanki epideminė  būklė susiklostė Rusijoje ir Ukrainoje. PSO 

paskelbė šias šalis difterijos epidemijos apimtomis zonomis. Daugėja sergančiųjų 

difterija Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Kazachstane. 

Dabartinė difterijos situacija Lietuvoje vertinama kaip nepalanki dėl to, kad 

ne visi vaikai paskiepijami iki vienerių metų, o suaugusiųjų imunitetas 

nepakankamas. Taip pat Lietuvos gyventojai dažnai kontaktuoja su Rusijos, 

Ukrainos, Baltarusijos piliečiais, todėl prognozuojama, kad sergančiųjų difterija 

Lietuvoje gali gausėti. Todėl 1994-95 metais pradėtas suaugusiųjų (nuo 26 iki 60 

m.) imunizavimas Dt (suaugusiųjų) vakcina. Manoma, kad dėl skiepijimų 

sergamumas difterija mažėjo nuo 1996 m. 

Difterijos sukėlėjas  (corynebacterium diphteria) – gramteigiama aerobinė 

difterijos lazdelė. Ši lazdelė atspari aplinkos poveikiams. Ant įvairių paviršių ji gali 

išlikti gyva iki 15 d., vandenyje, piene iki 6-20 d. Atspari išdžiūvimui, virinant 

 

16



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

žūsta per 1 min., 10 % vandenilio peroksido tirpale per 3 min., 50-60 % spirite – 



per 1 min. 

Skiriami trys difterijos lazdelės tipai. Visų tipų toksigeniniai štamai gamina 

identišką egzotoksiną (tai yra proteinas, kuris sutrikdo daugelį procesų ląstelėse ir 

sukelia jų nekrozę). Ypač nukenčia širdies, inkstų, galvos bei periferinių nervų 

ląstelės. Todėl galimi miokarditai, nefritai, paralyžiai. 

Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, sveikstantis ligonis arba bakterijų 

nešiotojas. Ypatingai pabrėžtina tai, kad difterijos infekciniu šaltiniu gali būti nuo 

difterijos paskiepyti ir turintys gerą apsauginį antikūnų titrą asmenys. Taip yra 

todėl, kad nuo difterijos skiepijama anatoksinu, todėl skiepijamojo organizme 

pasigaminę antikūnai apsaugo nuo difterijos egzotoksino poveikio, bet neužkerta 

kelio difterijos lazdelėms daugintis. Difterijos sukėlėjo nešiojimo trukmė – nuo 

kelių dienų iki 1-2 mėnesių. Trukmė gali priklausyti nuo užsikrėtusiojo sveikatos 

būklės, antibakterinio gydymo. 

Ligonis aplinkinius gali užkrėsti paskutinėmis inkubacinio periodo dienomis 

ir visą ligos laiką. Didžiausią epidemiologinį pavojų sukelia sergantieji lengvomis, 

atipinėmis formomis, nes jie retai arba pavėluotai kreipiasi į gydytojus ir dėl to 

ilgai nešioja sukėlėją. 

Difterijos lazdelė plinta oro lašiniu būdu. Kontaktiniu būdu, per maisto 

produktus užsikrečiama labai retai. 



 

Patogenezė 

Pagrindinis difterijos patogenezės veiksnys – difterijos lazdelės gaminamas 

egzotoksinas. Infekcijos patekimo vietoje (žiotyse, gerklose) bakterijos dauginasi ir 

išskiria egzotoksiną.  Įvyksta vietinė uždegimo reakcija, vėliau nekrozė. Kliniškai 

tai pasireiškia gleivinių hiperemija, edema, vėliau susidaro difterinės plėvės. 

Padidėja kraujagyslių, limfmazgių pralaidumas, vystosi bendra organizmo 

intoksikacija. 

Persirgus kliniškai išreikšta difterija natūralus antitoksinis imunitetas gali 

nesusidaryti, todėl prieš baigiant gydymą rekomenduojama ligonį paskiepyti. 

 

 

Klinika 

Inkubacinis periodas – 2-7 d. Pagal pirminio proceso lokalizaciją skiriama: 

 

1 – žiočių difterija, 



 

2 – kvėpavimo takų (nosies, gerklų, trachėjos, bronchų) difterija, 

 

3 – kitų organų (akių, ausų, odos žaizdų, bambos) difterija. 



Dažniausiai užsikrečiama pro kvėpavimo takus. 

 

Žiočių difterija. Pagal bendrus ligos požymius ir vietinio proceso išplitimą 

yra skiriamos: lokalizuota, išplitusi ir toksinė formos. 

 

17



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

L o k a l i z u o t a  forma prasideda bendru negalavimu, temperatūros 

pakilimu,  skausmu ryjant. Apžiūrint žiotis matomos paburkusios, paraudusios 

tonzilės, ant jų gelsvos ir pilkos plėvės. Padidėja pažandžio limfinės liaukos. 

Negydant pereina į išplitusią ar toksinę formą. Kartais sergant lengva forma galima 

pagyti be gydymo, tačiau po 2-3 savaičių pasireiškia komplikacijos (miokarditas, 



polineuritas). 

I š p l i t u s i   forma sukelia ryškesnę intoksikaciją. Difterinių plėvių 

būna ne tik ant tonzilių, jos išplinta ant gomurio lankų, ryklės. 



T o k s i n ė  forma prasideda ūmiai, pakyla aukšta temperatūra, pradeda 

labai skaudėti žiotis. Ligoniai išblyškę, padidėja pažandžio limfinės liaukos. 

Tonzilės paburkusios, plėvės išplitusios už tonzilių. Patinsta kaklo poodis: pirmo 

laipsnio - patinimas siekia iki pusės kaklo, 2 laipsnio – patinimas siekia raktikaulį, 

ryški intoksikacija, trečio laipsnio – patinimas – žemiau raktikaulio. Sergant šia 

forma gali būti odos ir gleivinių kraujosruvų. Krinta kraujo spaudimas, padažnėja 

pulsas, paduslėja širdies tonai. 

Žiočių difteriją reikia skirti nuo anginos, nes sergant angina ant žiočių irgi 

būna apnašų ar pūlinukų. Būtina imti nuo tonzilių tepinėlį (matomas gramteigiamos 

difterijos lazdelės) ir pasėlį (nustatomas štamas ir toksiškumas). Paskiepytieji, jeigu 

po paskutinio skiepijimo paėjo daug laiko, gali sirgti lengvomis lokaliomis žiočių, 

nosies difterijos formomis, tačiau jie neserga toksine difterija. 

 

 



Nosies difterija – nosies gleivinių pažeidimas gali būti lokalizuotas arba 

kartu su kitomis difterijos formomis (ypač žiočių, gerklų). Sergant katarine nosies 

difterijos forma intoksikacijos požymių beveik nebūna, temperatūra normali ar kiek 

pakilusi. 

Sergantys plėvine nosies difterijos forma vaikai karščiuoja, nosies gleivinė 

paraudusi, užgulusi, išskyros serozinės vėliau pūlingos ir kraujingos. Fibrininės 

plėvės matomos ant nosies pertvaros, apatinių kriauklių. Vyresniems vaikams 

plėvės gali išplisti nosiaryklėje, gerklose. 

 

Gerklų difterija – dažnai pasitaikanti forma. Vadinama difteriniu ar tikruoju 

krupu. Gali vystytis po žiočių, nosies difterijos arba gali būti pirminė. Paburksta 

gerklų gleivinė, ant jos susidaro plėvės, susiaurėja gerklų spindis. Vaikui tampa 

sunku kvėpuoti. Būdinga: užkimęs balsas, „lojantis” kosulys ir stenozinis 

kvėpavimas. Gerklų difteriją reikia diferencijuoti nuo virusinio krupo. 

 

Skiriamos 3 stadijos: 

1 – katarinių reiškinių. Pakyla temperatūra, prikimsta balsas, kosti lojančiu 

kosuliu. Ši stadija trunka nuo kelių valandų iki 2-3 parų. 

 

18


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

2 – stenozės stadija. Balsas prikimsta iki visiško išnykimo, kvėpavimas labai 

pasunkėjęs,  įtraukiami pagalbiniai raumenys, ligonis blaškosi, prakaituoja, 

mėlynuoja. 



3 – asfiksijos stadija. Vaikas apsinuodija anglies dvideginiu, aprimsta, 

nereaguoja  į aplinką. Atsiranda raumenų hipotonija, oda išblykšta su melsvu 

atspalviu. Kvėpavimas tampa dažnas, paviršutinis, silpnėja pulsas, netenka 

sąmonės. 

Retos: akių, bambos, lytinių organų difterijos formos. Visais atvejais 

pakenktose vietose susidaro gelsvos ir pilkos plėvės. Būtina imti pasėlį bei tepinėlį  

ir tirti bakteriologiškai. 

 


Yüklə 0,73 Mb.

Dostları ilə paylaş:
1   2   3   4   5   6   7   8   9




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©azkurs.org 2024
rəhbərliyinə müraciət

gir | qeydiyyatdan keç
    Ana səhifə


yükləyin