Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra
1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001
Yüklə 0,73 Mb. Pdf görüntüsü
|
- Bu səhifədəki naviqasiya:
- Komplikacijos
- III. Slaugytojos veiksmai
- Profilaktika
- Sergamumas vėjaraupiais 1994-2001metais
- Klinika
- Komplikacijos ir gydymas
- Difterija
- Sergamumas difterija 1994-1999 m.
- I š p l i t u s i
|
1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Susirgusiųjų skaičius
2303 2792
2491
3070
2600
1541
875
763
10
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Klinika Inkubacinis periodas trunka 2-7 dienas. Ligos eiga ūmi. Ligonis pradeda karščiuoti, temperatūra 39–40 0 C, skauda galvą, ryklę, pilvą, gali pykinti, vemti. Pastovus požymis yra žiočių ir tonzilių padidėjimas. Tonzilitas gali būti katarinis, lakūninis. Padidėja kaklo limfmazgiai, palpuojant skausmingi. Atsiranda bėrimas odoje, praėjus 12-24 val. nuo ligos pradžios. Beria nuo kaklo, pereina ant liemens bei galūnių ir per 1-2 dienas išplinta visame kūne, išskyrus nosies, lūpų trikampį. Bėrimo elementai smulkūs, taškiniai, išsidėstę paraudusioje odoje. Oda dėl pabrinkusių bėrimo elementų tampa šiurkšti. Ryškiausiai išberia pažastis, kirkšnis, alkūnių lenkiamuosius paviršius ir pakinklius. Raukšlėse gali atsirasti hemoragijų. Būna baltas dermografizmas. Bėrimas gali laikytis nuo poros valandų iki 7 dienų. Liežuvis pirmomis dienomis būna padengtas baltu apnašu, po 2-4 dienų nusivalo, išryškėja paburkę liežuvio speneliai, todėl 4-8 ligos dieną jis primena „avietę„. Antrą ligos savaitę oda šerpetoja, delnų ir padų oda lupasi, nes streptokoko pasekoje odos ląstelės ragėja.
Vyresniems vaikams 2-3 ligos savaitę kartais išsivysto nefritas ir endomiokarditas, aritmijos, bradiaritmijos. Mažesniems vaikams atsiranda pūlinės komplikacijos – otitas, limfadenitas, sinusitas, kiek rečiau – osteomielitas ar pūlingas meningitas.
Gydymas Į ligoninę guldomi vaikai, sergantys sunkiomis ligos formomis. Jiems skiriamas penicilinas arba eritromicinas 5–7 dienas, vitaminai, antipiretikai.
Sergančius lengvomis skarlatinos formomis vaikus galima gydyti namuose. Į stacionarą guldomi vaikai iš vaikų namų, internatų arba sergantys sunkiomis skarlatinos formomis. Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą, kuriame numato slaugos problemas, išsikelia slaugos tikslus ir numato konkrečius slaugymo veiksmus.
I. Slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas. 2.Karščiavimas.
3. Galvos skausmai. 4. Blogas apetitas.
5. Diskomfortas dėl bėrimo, odos šerpetojimo. 11
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
6. Individualios (amžius, lytis, psichoemocinė būsena). II. Slaugos tikslai:
1. Vengti ligos išplitimo. 2. Apsaugoti nuo karščiavimo.
3. Sumažinti galvos, gerklės skausmus. 4. Sumažinti nemalonų jutimą dėl bėrimo.
5. Gerinti apetitą. 6. Išvengti arba laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. III. Slaugytojos veiksmai 1. Sergantis vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Dažnai (3-4 kartus per dieną) vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Ligoniui skirti individualius indus, žaislus. Slaugo mama arba slaugytoja. Lankyti gali tik vaikai, kurie jau persirgę skarlatina. Po 3-jų dienų vaikas tampa neužkratus, jei gydomas penicilinu. 2. Karščiuojantį, išbertą vaiką laikyti lovoje, sudaryti ramią, saugią aplinką. Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus, piešti. Nukritus temperatūrai – žaidimai kambaryje, galima eiti į lauką. 3. Kas 2-4 valandas matuoti temperatūrą, esant 38,5-38,6 0 C informuoti gydytoją ir sugirdyti paskirtus vaistus. 4. Maitinti dažniau (5-6 kartus), skystesniu, šiltu maistu, girdyti šiltomis arbatomis. 5. Aprengti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, dažnai juos keisti, vaiką išmaudyti. 6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją, apie būklės pakitimus. 7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gulėjimo ir vaistų (penicilino) davimo svarbą vaiko tolimesnei sveikatai. 8. Paimti tepinėlį nuo tonzilių bakterioskogiškai ir bakteriologiškai tirti. Šiuo metu naudojamas Latex testas. Jei atlikus šį testą nenustatome streptokokinės infekcijos, tada atliekamas pasėlis Beta grupės streptokokui nustatyti. Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus.
Profilaktika Vaikas izoliuojamas 2–3 dienas. Asmenims buvusiems su sergančiu vaiku skiriamas 7 dienų karantinas.
12 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Vėjaraupiai (varicella) Tai infekcinė liga, kuriai būdingas pūslelinis bėrimas.
Vėjaraupių sukėlėjas – Varicella zoster virusas (VZV). Tai Herpes viridae šeimos virusas, patogeniškas tik žmogui. Žinomos dvi klinikinės VZV formos. Pirmąkart užsikrėtus VZV susergama vėjaraupiais. Persirgus lieka ilgalaikis nesterilus imunitetas. VZV latentine forma išlieka nugaros smegenų dorzaliniuose ganglijuose. Ilgainiui VZV gali pakartotinai aktyvuotis ir kliniškai pasireikšti juostine pūsleline, herpes zoster. Dažniausiai taip atsitinka vyresnio amžiaus žmonėms, kaip manoma – fiziologiškai sumažėjus ląsteliniams imuninės gynybos mechanizmams ar išsivysčius kitos kilmės imunodeficitinėms būklėms. Tačiau kartais, tiesa, gana retai, juostine pūsleline suserga ir jauni žmonės, net paaugliai, kuriems nepavyksta nustatyti jokių imuninės sistemos sutrikimų. Viena iš hipotezių teigia, kad didesnė tikimybė susirgti juostine pūsleline būna tiems ligoniams, kurie sirgdami vėjaraupiais buvo labai smarkiai išberti. Jis neatsparus, greitai žūva aplinkoje. Infekcijos šaltinis – ligonis. Jis užkratus 1-4 dienas iki bėrimo atsiradimo ir 5 dienas po paskutinių bėrimo elementų atsiradimo. Susidarius šašams nuo ligonio nebeužsikrečiama. Infekcija plinta oro lašeliniu keliu. Su oro srove infekcija per langus, duris, ventiliacijos angas gali patekti į kitas patalpas. Persirgus susidaro pastovus ilgalaikis imunitetas.
Sergamumas vėjaraupiais 1994-2001metais (absoliutūs skaičiai)
1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Susirgusiųjų skaičius
15829 21341
15626
17442
16910
17743
18470
13029
Inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 11–21 d. Jei buvo naudoti hormonai, ar kraujo perpylimai – iki 28 dienų. Pradžia ūmi. Pakyla temperatūra, pradeda kosėti. Pirmą, vėliausiai antrą ligos dieną atsiranda bėrimas. Pirmiausia jis atsiranda ant veido, plaukuotoje galvos dalyje ir greitai išberia visą kūną. Bėrimas –
13 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
tai rausvos dėmelės, kurios greitai virsta papulėmis. Jau pirmą dieną papulių viduje atsiranda pūslytės, pripildytos skaidraus skysčio ir apjuostos rausvu lanku. Dar 3-4 dienas atsiranda vis nauji bėrimo elementai. Kiekviena nauja bėrimų banga lydima temperatūros pakilimo. Nuo 3 dienos pūslytės pradeda džiūti ir užsideda šašai. Po 1-2 savaičių šašai nukrenta. Dažnai išberia ir gleivines (žiočių, skruostų, lūpų, konjunktyvą, išorinių lytinių organų). Čia neretai bėrimo elementai išopėja. Visada būna mažesnis ar didesnis niežulys, ypač jei pūslelės yra didelės. Jei vaikas nusikaso ir patenka antrinė infekcija, susidaro pūlinukai, abscesai. Aplinkiniams sergantis vaikas pavojingas 5 d. nuo paskutinių bėrimo elementų atsiradimo, tai yra apie 10 dienų.
Dažniausiai vėjaraupiais vaikai serga nesunkiai, tačiau kartais liga komplikuojasi bakterinėmis odos ar sisteminėmis komplikacijomis, gali išsivystyti VZV kilmės encefalitas. Tam tikrą grėsmę sudaro įgimta VZV infekcija, kuri, laimė, yra nedažna. Itin retais atvejais vėjaraupiais prasidėjusi VZV infekcija įgauna sunkų sisteminį pobūdį. Nuo tokios ligos formos ligoniai gali mirti, dažniausiai tiesioginė mirties priežastis būna hemoraginė pneumonija. VZV infekcija itin pavojinga asmenims su sutrikusia imuninės sistemos funkcija, jiems vėjaraupiai gali būti mirtina liga. Specifinio vėjaraupių gydymo nėra. Priešvirusiniai preparatai (acikloviras arba zoviraksas, viroleksas, vaklacikloviras, famviras ir kai kurie kiti) rekomenduojami juostinei pūslelinei gydyti, tačiau vėjaraupiams gydyti jie mažai efektyvūs. Dažniausiai taikomos tik simptominės gydymo priemonės bei odos higienos priemonės. Nerekomenduojama tepti odos bėrimų dažančiais dezinfektantais (pvz., anksčiau labai populiaria briliantine žaluma). Bakterinės komplikacijos gydomos vadovaujantis atitinkamos bakterinės ligos gydymo standartais.
Profilaktika Ligonis izoliuojamas 10 dienų nuo susirgimo pradžios arba 5 dienas nuo paskutinio bėrimo atsiradimo. Kontaktavusiems asmenims – karantinas nuo 11 iki 21 dienos.
Vėjaraupiais sergantys vaikai dažniausiai gydomi ir slaugomi namuose. Į stacionarą guldomi vaikai, sergantys sunkiomis formomis, iš internatų, vaikų namų. Vaiką slaugo slaugytoja arba mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos:
14 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
1. Ligos užkrečiamumas. 2.Karščiavimas. 3.
Bėrimas. 4.
Sumažėjęs apetitas. 5.
Individualios (amžius, lytis, psichoemocinė būsena). II. Slaugos tikslai:
1. Vengti ligos išplitimo. 2. Apsaugoti nuo hipertermijos, antrinės pūlinės infekcijos.
3. Mažinti niežulį. 4. Didinti apetitą.
5. Apsaugoti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. III. Slaugytojos veiksmai 1. Sergantį vaiką izoliuoti 10 dienų. Kadangi vėjaraupių virusas labai lakus, apsaugoti aplinkinių praktiškai neįmanoma. Reikia dažnai (3-4 kartus per dieną) vėdinti patalpą, valyti drėgnu skuduru. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau persirgę vėjaraupiais. 2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią aplinką – švelni muzika, piešimas, knygelių skaitymas. Temperatūrai nukritus gali būti išvėdintame kambaryje, žaisti, žiūrėti televizorių. Į lauką gali eiti tik 6-7 dieną. 3. Dažniau (kas 2-4 val.) matuoti temperatūrą, esant hipertermijai – sugirdyti gydytojo paskirtus vaistus. 4. Maitinti įprastu, jo amžių atitinkančiu maistu, dažniau, mažesnėmis porcijomis. Duoti gerti šiltų gėrimų. 5. Trumpai nukirpti nagus, stengtis, kad rankytės būtų švarios, žaisti su vaiku, nukreipti jo dėmesį, kad mažiau kasytųsi. Esant stipriam niežuliui sugirdyti gydytojo paskirtus antihistamininius vaistus. 6. Apvilkti laisvesniais medvilniniais rūbeliais, apiplauti pažastis, užpakaliuką vėsesniu vandeniu. Maudyti galima tik susidarius šašams (6-7 dieną). 7. Jei erozijų yra burnos gleivinėje, skalauti burną ramunėlių nuoviru, jei akių gleivinėje – plauti akis 0,02 % furacilino tirpalu, ramunėlių nuoviru. Jei lytinių organų gleivinėje – padaryti sėdimąsias vėsias voneles su ramunėlių nuoviru (šiltos dar labiau didins niežulį). 8. Informuoti gydytoją apie vaiko būklę, ypač jei prasideda komlikacijos (pūlinukai, abscesai, flegmona, laringitas, otitas). 9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais. Aptarti ligos išplitimą, karantino reikšmę. Įvertinti sveikstančio būklę ir slaugymo rezultatus.
15
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
gleivinių uždegimu ir bendra organizmo intoksikacija.
Lietuvoje kelis dešimtmečius buvo registruojami tik pavieniai susirgimai difterija. Pastaraisiais metais sergančių difterija pagausėjo. Ypač padaugėjo sergančiųjų 1994-95 m., kai sergamumo rodiklis svyravo 1,0-1,2/100000 gyventojų. Didėjantis sergamumas difterija rodė, kad gyventojai imlūs difterijos sukėlėjui.
1 lentelė Sergamumas difterija 1994-1999 m. (absoliutūs skaičiai) Metai 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Susirgusiųjų skaičius
38 34
13
2
3
5 2
0
66,1 % susirgimų buvo užregistruota didžiuosiuose Lietuvos miestuose, daugiausiai Vilniuje ir Kaune. Išsiskiria Vilniaus rajonas, kur per 1994-95 metus buvo net 10 susirgimų difterija. Didžiausias sergamumas buvo tarp suaugusiųjų, ypač 40-49 m. amžiaus, vyravo žiočių difterijos forma. Per pastaruosius 4 metus sirgo 15 vaikų iki 14 metų amžiaus. 1998 m. 1 vaikas mirė nuo difterijos. Itin nepalanki epideminė būklė susiklostė Rusijoje ir Ukrainoje. PSO paskelbė šias šalis difterijos epidemijos apimtomis zonomis. Daugėja sergančiųjų difterija Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Kazachstane. Dabartinė difterijos situacija Lietuvoje vertinama kaip nepalanki dėl to, kad ne visi vaikai paskiepijami iki vienerių metų, o suaugusiųjų imunitetas nepakankamas. Taip pat Lietuvos gyventojai dažnai kontaktuoja su Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos piliečiais, todėl prognozuojama, kad sergančiųjų difterija Lietuvoje gali gausėti. Todėl 1994-95 metais pradėtas suaugusiųjų (nuo 26 iki 60
sergamumas difterija mažėjo nuo 1996 m. Difterijos sukėlėjas (corynebacterium diphteria) – gramteigiama aerobinė difterijos lazdelė. Ši lazdelė atspari aplinkos poveikiams. Ant įvairių paviršių ji gali išlikti gyva iki 15 d., vandenyje, piene iki 6-20 d. Atspari išdžiūvimui, virinant
16 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
žūsta per 1 min., 10 % vandenilio peroksido tirpale per 3 min., 50-60 % spirite – per 1 min. Skiriami trys difterijos lazdelės tipai. Visų tipų toksigeniniai štamai gamina identišką egzotoksiną (tai yra proteinas, kuris sutrikdo daugelį procesų ląstelėse ir
ląstelės. Todėl galimi miokarditai, nefritai, paralyžiai. Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, sveikstantis ligonis arba bakterijų nešiotojas. Ypatingai pabrėžtina tai, kad difterijos infekciniu šaltiniu gali būti nuo difterijos paskiepyti ir turintys gerą apsauginį antikūnų titrą asmenys. Taip yra todėl, kad nuo difterijos skiepijama anatoksinu, todėl skiepijamojo organizme pasigaminę antikūnai apsaugo nuo difterijos egzotoksino poveikio, bet neužkerta kelio difterijos lazdelėms daugintis. Difterijos sukėlėjo nešiojimo trukmė – nuo kelių dienų iki 1-2 mėnesių. Trukmė gali priklausyti nuo užsikrėtusiojo sveikatos būklės, antibakterinio gydymo. Ligonis aplinkinius gali užkrėsti paskutinėmis inkubacinio periodo dienomis ir visą ligos laiką. Didžiausią epidemiologinį pavojų sukelia sergantieji lengvomis, atipinėmis formomis, nes jie retai arba pavėluotai kreipiasi į gydytojus ir dėl to ilgai nešioja sukėlėją. Difterijos lazdelė plinta oro lašiniu būdu. Kontaktiniu būdu, per maisto produktus užsikrečiama labai retai. Patogenezė Pagrindinis difterijos patogenezės veiksnys – difterijos lazdelės gaminamas egzotoksinas. Infekcijos patekimo vietoje (žiotyse, gerklose) bakterijos dauginasi ir išskiria egzotoksiną. Įvyksta vietinė uždegimo reakcija, vėliau nekrozė. Kliniškai tai pasireiškia gleivinių hiperemija, edema, vėliau susidaro difterinės plėvės. Padidėja kraujagyslių, limfmazgių pralaidumas, vystosi bendra organizmo intoksikacija. Persirgus kliniškai išreikšta difterija natūralus antitoksinis imunitetas gali nesusidaryti, todėl prieš baigiant gydymą rekomenduojama ligonį paskiepyti.
Inkubacinis periodas – 2-7 d. Pagal pirminio proceso lokalizaciją skiriama:
1 – žiočių difterija, 2 – kvėpavimo takų (nosies, gerklų, trachėjos, bronchų) difterija,
3 – kitų organų (akių, ausų, odos žaizdų, bambos) difterija. Dažniausiai užsikrečiama pro kvėpavimo takus.
yra skiriamos: lokalizuota, išplitusi ir toksinė formos.
17 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
pakilimu, skausmu ryjant. Apžiūrint žiotis matomos paburkusios, paraudusios tonzilės, ant jų gelsvos ir pilkos plėvės. Padidėja pažandžio limfinės liaukos. Negydant pereina į išplitusią ar toksinę formą. Kartais sergant lengva forma galima pagyti be gydymo, tačiau po 2-3 savaičių pasireiškia komplikacijos (miokarditas, polineuritas). I š p l i t u s i forma sukelia ryškesnę intoksikaciją. Difterinių plėvių būna ne tik ant tonzilių, jos išplinta ant gomurio lankų, ryklės. T o k s i n ė forma prasideda ūmiai, pakyla aukšta temperatūra, pradeda labai skaudėti žiotis. Ligoniai išblyškę, padidėja pažandžio limfinės liaukos. Tonzilės paburkusios, plėvės išplitusios už tonzilių. Patinsta kaklo poodis: pirmo laipsnio - patinimas siekia iki pusės kaklo, 2 laipsnio – patinimas siekia raktikaulį, ryški intoksikacija, trečio laipsnio – patinimas – žemiau raktikaulio. Sergant šia forma gali būti odos ir gleivinių kraujosruvų. Krinta kraujo spaudimas, padažnėja pulsas, paduslėja širdies tonai. Žiočių difteriją reikia skirti nuo anginos, nes sergant angina ant žiočių irgi būna apnašų ar pūlinukų. Būtina imti nuo tonzilių tepinėlį (matomas gramteigiamos
po paskutinio skiepijimo paėjo daug laiko, gali sirgti lengvomis lokaliomis žiočių, nosies difterijos formomis, tačiau jie neserga toksine difterija.
Nosies difterija – nosies gleivinių pažeidimas gali būti lokalizuotas arba kartu su kitomis difterijos formomis (ypač žiočių, gerklų). Sergant katarine nosies difterijos forma intoksikacijos požymių beveik nebūna, temperatūra normali ar kiek pakilusi. Sergantys plėvine nosies difterijos forma vaikai karščiuoja, nosies gleivinė paraudusi, užgulusi, išskyros serozinės vėliau pūlingos ir kraujingos. Fibrininės plėvės matomos ant nosies pertvaros, apatinių kriauklių. Vyresniems vaikams plėvės gali išplisti nosiaryklėje, gerklose.
krupu. Gali vystytis po žiočių, nosies difterijos arba gali būti pirminė. Paburksta gerklų gleivinė, ant jos susidaro plėvės, susiaurėja gerklų spindis. Vaikui tampa sunku kvėpuoti. Būdinga: užkimęs balsas, „lojantis” kosulys ir stenozinis kvėpavimas. Gerklų difteriją reikia diferencijuoti nuo virusinio krupo.
kosuliu. Ši stadija trunka nuo kelių valandų iki 2-3 parų.
18
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
pasunkėjęs, įtraukiami pagalbiniai raumenys, ligonis blaškosi, prakaituoja, mėlynuoja. 3 – asfiksijos stadija. Vaikas apsinuodija anglies dvideginiu, aprimsta, nereaguoja į aplinką. Atsiranda raumenų hipotonija, oda išblykšta su melsvu atspalviu. Kvėpavimas tampa dažnas, paviršutinis, silpnėja pulsas, netenka sąmonės. Retos: akių, bambos, lytinių organų difterijos formos. Visais atvejais pakenktose vietose susidaro gelsvos ir pilkos plėvės. Būtina imti pasėlį bei tepinėlį ir tirti bakteriologiškai.
Yüklə 0,73 Mb. Dostları ilə paylaş:
|