Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra

Klinika 

 

Inkubacinis periodas tęsiasi nuo 9 iki 21 d. Prasideda ūmiai – pakyla 

temperatūra, kartais ji išlieka normali ar subfebrili. Dažniausiai pažeidžiamos 

paausio seilių liaukos. Taip pat gali būti įtraukiamos požandikaulinės seilių liaukos, 

rečiau – paliežuvinės seilių liaukos, kasa. Gali būti pažeidžiama ir nervų sistema. 

Kliniškai tai pasireiškia temperatūros pakilimu, galvos skausmu, miego sutrikimu, 

silpnai neryškiais meninginiais simptomais. 

 

27

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Dažniausiai pažeidžiamos paausio seilių liaukos – iš pradžių vienoje pusės, 

vėliau ir iš kitos. Oda neparaudusi, įtempta, čiuopiant skausminga. Ligoniui skauda 

kramtant, skauda ausį. Patinimas yra ausies priekyje ir žemiau jos, pakelia ausies 

spenelį į viršų. Patinimas laikosi 3-4 dienas ir palaipsniui išnyksta. 

 

Komplikacijos  

 

Maždaug 10 % ligonių, sergančių kiaulyte, prasideda galvos smegenų 

dangalų uždegimas, kuris pasireiškia galvos skausmais, vėmimu, sprando raumenų 

rigidiškumu, jis tęsiasi 5-10 dienų. 

Paaugliams berniukams ir vyrams gali prasidėti sėklidžių uždegimas orchitas 

(20-25 %). Pakyla temperatūra, krečia šaltis, patinsta ir skausmingos viena arba abi 

sėklidės. Orchitas gali tapti nevaisingumo priežastimi. 

Bręstančioms mergaitėms gali būti mastito požymiai. 

Abiejų lyčių vaikams gali būti ir pankreatitas – skauda pilvą, pykina, vaikas 

vemia, viduriuoja. 

 

Gydymas 

 

Simptominis. Kol ūmus periodas – lovos režimas. Patinusias seilių liaukas 

sutepti šiltu augaliniu aliejumi, šiltai aprišti, pašildyti. Jei vystosi orchitas – 

suspensorijus, vietiškai šaltis, sunkiais atvejai skiriami hormonai. 

 

Profilaktika 

 

Ligonis izoliuojamas 9 dienas. Kontaktavusiems asmenims 21 dienos 

karantinas. Specifinė profilaktika – skiepai.  

 

Slauga 

 

Dažniausiai vaikai gydomi namuose, į ligoninę guldomi vaikai iš vaikų 

namų, internatų arba sergantys sunkiomis formomis. Juos slaugo slaugytoja arba 

mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja. 

Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos: 

 

I. Slaugos problemos: 

 

1. Ligos užkrečiamumas. 

 2 

Karščiavimas. 

 

3. Skausmingas seilių liaukų patinimas.. 

 

4. Skausmas valgant, kramtant. 

 5. 

Sumažėjęs apetitas. 

 6. 

Komplikacijų atsiradimo pavojus. 

 7. 

Individualios 

(amžius, lytis, psichoemocinė būsena). 

 

 

28

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

II. Slaugos tikslai: 

 

1. Išvengti ligos išplitimo. 

 

2. Apsaugoti nuo hipertermijos. 

 

3. Mažinti skausmą valgant, kramtant. 

 

4. Gerinti apetitą. 

 

5. Išvengti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 

 

III. Slaugytojos veiksmai 

1. Vaikas izoliuojamas 9 dienas. Patalpą dažnai vėdinti  (3-4 kartus per 

dieną), drėkinti orą, valyti drėgnu skuduru, kvarcuoti. Sergančiajam išskiriami 

individualūs indai, žaislai. 

2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią, saugią aplinką. 

Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus. 

3. Patinusią odą sutepti augaliniu aliejumi, aprišti, galima pašildyti soliukso 

lempa arba į rankšluostį susukta šildykle. 

4. Maitinti skystu ar košės konsistencijos neriebiu maistu. 

5. Dažnai girdyti šiltais gėrimais. 

6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją apie beprasidedančias 

komplikacijas. 

7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti ligos išplitimo, komplikacijų 

pavojų, karantino svarbą, skiepijimo efektyvumą. 

Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus. 

 

 

 

Hemophilus influenzae B (HiB) infekcija 

 

 

Hemophilus influenzae yra Gramneigiamos bakterijos, kurias 1889 metais 

kilus gripo epidemijai iš ligonio skreplių pirmasis išskyrė R. Pfeifferis. Buvo 

manoma, kad tai gripo sukėlėjas. Tačiau 1918-1919 metų gripo pandemijos metu 

įrodyta, kad šis mikroorganizmas dažnai randamas viršutiniuose kvėpavimo 

takuose ir su gripu nesusijęs. Norint išauginti šį mikroorganizmą,  į terpes būtina 

dėti kraujo komponentų, todėl 1920 metais mikroorganizmui suteiktas dabartinis jo 

pavadinimas – Hemophilus influenzae. 1930 metais M. Pittmanas H. influenzae 

štamus suklasifikavo į 6 tipus. Šiandien žinoma, kad 90-95 % Hemophilus 

influenzae invazinių klinikinių formų susijusios su Hemophilus influenzae B (Hib). 

Hib ląstelės išorinė membrana sudaryta iš polisacharidų, kurių sudėtyje didžiausia 

patogenetinė reikšmė skiriama PRP polisacharidui (polirybitol-fosfatui). Su šiuo 

 

29

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

polisacharidu siejamos Hib invazinės ir patogeninės savybės. Kita vertus, antikūnai 

nuo PRP apsaugo nuo Hib infekcijos. 

Hib paplitusi visame pasaulyje. Įvairiose geografinėse pasaulio dalyse, 

atskirtose natūraliais barjerais, paplitę skirtingi Hib klonai, tačiau dėl Hib genetinių 

skirtumų jų sukeliamų ligų klinikinė eiga nesiskiria. 

Žmogus – vienintelis Hib šeimininkas. Išorinėje aplinkoje ar kitų gyvūnų 

organizme Hib neišsilaiko. Užkratas plinta oro lašiniu būdu. Hib mažai 

kontaktiškas mikroorganizmas, todėl užsikrėsti būtinas pakankamai glaudus 

kontaktas, pavyzdžiui, šeimoje arba uždaruose mažų vaikų kolektyvuose. Rizikos 

veiksniais laikomi veiksniai, sąlygojantys užkrato išplitimą, ypač – perpildyti, 

neatitinkantys higieninių reikalavimų vaikų kolektyvai bei šeimininko atsparumą 

mažinančios priežastys (imunodeficitinės būklės, prasta mityba, hipovitaminozė, 

lėtinės ligos ir kt.). Sergamumas padidėja rugsėjo-gruodžio bei kovo-gegužės 

mėnesiais. 

Hib infekcija – mažų vaikų liga. Ja dažniausiai sergama nuo 4-6 mėnesių 

amžiaus  (kai išnyksta iš motinos gauti antikūnai) iki 5-7 metų. Hib invazinei 

infekcijai vystytis didelę  įtaką turi vaiko imuninės sistemos būklė, gretutiniai 

susirgimai, ypač – virusinėmis kvėpavimo organų ligomis. Vyresni nei 5 metų 

amžiaus asmenys invazinėmis Hib formomis serga ypač retai. Manoma, kad 

augdami vaikai infekuojami Hib, susidaro natūralūs imuniniai mechanizmai, 

apsaugantys nuo ligos vyresnius asmenis. Palyginti nedidelė dalis visų vaikų, 

užsikrėtusių Hib, suserga invazinėmis Hib formomis, tačiau šios invazinės Hib 

formos gali būti labai sunkios ar net mirtinos, todėl visame pasaulyje neabejojama 

Hib vakcinos skiepijimo tikslingumu. 

Hib kolonizuoja nosiaryklę ir net keletą  mėnesių infekuotas asmuo gali 

nešioti Hib be jokių klinikinių simptomų. Hib randama nosiaryklėje net iki 0,5-3 % 

sveikų vaikų, rečiau – suaugusiųjų. Sutrikus vaiko atsparumo mechanizmams, Hib 

gali patekti į kraują. Spėjama, kad Hib infekcijos klinikinę formą gali sąlygoti ir 

genetiniai ypatumai. 

Su kraujo tėkme sukėlėjas išnešiojamas po visą organizmą  (pirminė 

bakteriemija), todėl antriniai infekcijos židiniai gali susidaryti įvairiausiose vietose. 

Dažniausiai tai būna pneumonija, otitas, sinusitas, bakteriniai veido daubų 

uždegimas, rečiau – artritas, antriniai pūliniai židiniai. Gyvybei pavojingas Hib 

sukeltas antgerklio uždegimas – epiglotitas. Dėl uždegiminių pakitimų antgerklis 

išburksta, padidėja, gali užkimšti kvėpavimo takus, tai kelia pavojų vaiko gyvybei. 

Veikiant PRP (polirybitol-fosfatui) polisacharidui, kraujo tėkmėje 

cirkuliuojantys Hib gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir infekuoti smegenų 

dangalus. Tokiems vaikams Hib sukelia itin sunkius pūlingus meningitus. Net 

pagijus po Hib sukelto pūlingo meningito, beveik trečdaliui persirgusių vaikų lieka 

įvairaus sunkumo laipsnio ilgalaikių neurologinių liekamųjų reiškinių. 

 

30

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Hib invazinių formų dažnumas tarp įvairaus amžiaus vaikų nevienodas. 

Pirmaisiais gyvenimo metais dažniausi Hib sukelti meningitai, vyresniems vaikams 

dažnesni epiglotitai ar kitos ligos formos. 

Hib diagnozuoti gana sudėtinga. Klinikiniai Hib sukeliamų ligų simptomai 

dažniausiai mažai skiriasi nuo kitų sukėlėjų sukeltų analogiškų ligų  (pvz., 

pneumonijų ar meningitų). Statistiškai patikimai įrodyta, kad Hib sukeltos ligos 

būna sunkesnės, palyginti su kitų bakterijų sukeltomis ligomis, tačiau tai mažai 

informatyvu, kai kalbama apie konkrečios ligos diagnostiką. 

Hib infekcijos diagnozę galima patvirtinti bakteriologiniais tyrimais arba 

nustatant PRP polisacharidą imunologiniais tyrimais. Hib galima išsėti iš kraujo, 

smegenų skysčio, vidurinės ausies aspiratų, pleuros ar sąnarių punktatų, kitų 

biologinių skysčių. Išauginus Hib, galutinai patvirtinama etiologinė diagnozė. Deja, 

Hib pavyksta išauginti gana retai. Išauginus Hemophilus influenzae kultūrą, būtina 

nustatyti tipą, nes tik B tipo Hemophilus influenzae yra invazinių ligų sukėlėjai. Be 

to, labai svarbu nustatyti išskirtos kultūros jautrumą antibakteriniams preparatams. 

 

 

 

Gripas 

 

 

Gripas – ūmi virusinė viršutiniųjų kvėpavimo takų liga. Pirmąsias gripo 

epidemijas aprašė Hipokratas. Lotyniškas pavadinimas influenca siejamas su XIX 

amžiaus epidemija Italijoje, kurią, kaip manoma, sąlygojo žvaigždės  (lot. 

influenca).  Pirmąja pandemija, pagal istorinius šaltinius atitinkančią šiuolaikinį 

gripo pandemijos apibūdinimą, laikoma 1580-ųjų gripo pandemija. Aprašytos 1781 

ir 1830 metų epidemijos, kai gripas iš Azijos per Rusiją plito po Europą. XIX 

amžiuje buvo bent 4 gripo pandemijos, o 1918-1919 metų  „ispaniškojo gripo” 

pandemijos metu žuvo apie 21 milijoną žmonių. Didelės epidemijos kilo 1957 

(azijietiškas gripas), 1968 (Hong Kongo gripas) ir 1977-aisiais (rusiškas gripas). 

Susirgimų gripu pakilimai registruojami beveik kasmet žiemos-pavasario 

mėnesiais. Kiekvienais metais Lietuvoje registruojama mirčių nuo gripo ar nuo jo 

komplikacijų. 

Gripo A virusą pirmą kartą 1933 metais išskyrė Smithas, Andrevvsas, 

Laidlavvas, o B – 1936 metais Francis. Didelis žingsnis gripo pažinimo ir vakcinų 

kūrimo srityje buvo gripo viruso kultivavimo vištos kiaušiniuose metodo sukūrimas 

1940 metais. 

 

31

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Gripo virusas turi RNR ir priskiriamas ortomikso virusų šeimai. Šiuo metu, 

vadovaujantis PSO klasifikacija, pagal pagrindinį nukleotidą gripo virusai 

klasifikuojami į pagrindinius A, B ir C tipus. 

A tipo virusai labiausiai patogeniški žmogui, sukelia sunkiausius susirgimus. 

Jie viruso dalelės paviršiuje turi 2 antigenus: hemagliutininą ir neuraminidazę. Dėl 

hemagliutinino gripo virusai fiksuojasi ant žmogaus ląstelių paviršiaus. Žinomi 3 

hemagliutinino tipai (H1, H2, H3). Neuraminidazė  būtina gripo virusams 

įsiskverbti į ląstelės vidų ir surenkant naujas viruso daleles, yra 2 jos tipai (N1, N2). 

B tipo gripo virusai sukelia lengvesnes gripo formas, dažniau vaikams. Šis 

virusas mažiau kinta, palyginti su A tipu. 

C tipo gripo virusai retai sukelia susirgimus žmonėms, šie susirgimai 

dažniausiai lengvi ar net subklinikiniai. C tipo gripo virusai nesukelia epidemijų. 

Vadovaujantis PSO nomenklatūra, aprašant gripo virusą nurodoma:  

 tipas;  

 geografinė vieta, kur šis virusas buvo pirmąkart išskirtas;  

 štamo numeris;  

 išskyrimo metai;  

 viruso subtipas. 

 

Gripo virusai turi savybę labai greitai kisti. Šią savybę  sąlygoja 

hemagliutinino ir neuraminidazės kintamumas.  

Skiriamos dvi gripo viruso kitimo formos. Radikalus A tipo gripo viruso 

antigeninis pasikeitimas vadinamas antigeniniu šiftu.  Tokiais atvejais pasikeičia 

abu  (H ir N) paviršiniai gripo viruso antigenai ir virusas įgauna visiškai naujų 

antigeninių savybių. Šiftas dažniausiai sąlygoja dideles epidemijas ar net 

pandemijas.  

Mažesni gripo viruso paviršinių antigenų pakitimai vadinami driftu.  Tokie 

nedaug pakitę gripo virusai gali sukelti didesnes ar mažesnes epidemijas, nes dalis 

visuomenės dar gali turėti apsauginių imuninės apsaugos mechanizmų, o dalis jau 

nebeturi. Driftas būdingas visiems 3 gripo viruso tipams. 

Šiaurės pusrutulyje susirgimai gripu dažnesni vėlyvo rudens-žiemos-

ankstyvo pavasario mėnesiais. Pietų pusrutulyje susirgimų pakilimai registruojami 

maždaug pusę metų prieš arba po pakilimo Šiaurės pusrutulyje. 

 

 

Klinika 

Infekcijos šaltinis – sergantysis gripu. Ypač didelį epidemiologinį pavojų 

kelia lengvomis gripo formomis sergantys asmenys, kurie sirgdami bendrauja 

visuomenėje ir taip platina virusą. Būtina pabrėžti, kad asmenys, užsikrėtę nuo 

sergančiųjų lengva gripo forma, gali sirgti labai sunkia, net žaibine forma. 

Epidemiologine prasme labai svarbu, kad užsikrėtę asmenys labai greitai, kartais 

 

32

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

vos po keliolikos valandų, patys tampa infekcijos šaltiniu ir gali užkrėsti 

aplinkinius. 

Iš infekuoto asmens gripo virusai išsiskiria per kvėpavimo takus, su seilių 

lašeliais. Oro lašinis užkrato plitimo būdas labai lengvai realizuojamas, todėl gripo 

virusai gali greitai išplisti. Svarbiausi gripo viruso plitimo veiksniai yra viruso 

pakitimų laipsnis ir visuomenės imuniteto lygis. Kuo labiau pakinta virusas, tuo 

mažesnė visuomenės dalis turi apsauginį imunitetą, tuo greičiau plinta epidemija. 

Imlumas gripui visuotinis. Neretai žmonės teigia, kad jie niekada neserga gripu. Iš 

tiesų sveiki asmenys gripu gali sirgti labai lengvai ar net visiškai be klinikinės 

simptomatikos. Tačiau ir tokių žmonių organizme, kai jie užsikrečia, vyksta gripo 

viruso infekcinis procesas, kvėpavimo takų gleivinėse randama gripui būdingų 

morfologinių pakitimų. Tokie asmenys pavojingi aplinkiniams, nes išskiria virusą į 

aplinką. Užsikrėtus nepalankiu metu (pvz., pervargus, sergant kokia nors kita liga) 

tokiems asmenims gali vystytis kliniškai išreikštos ir net labai sunkios gripo 

formos. 

Gripo inkubacinis periodas svyruoja nuo 1 iki 5 dienų, dažniausiai trunka 

apie 2 dienas. Ligos sunkumas siejamas su užsikrėtusiojo asmens ankstesnių 

kontaktų su gripo virusu įgytų imuninių mechanizmų būkle. Paprastai tipiška gripo 

klinika būdinga tik maždaug pusei užsikrėtusiųjų. Manoma, kad kasmet skiepijantis 

gripo vakcina, recipiento imuninė sistema būna geriau pasiruošusi efektyviam 

atsakui, todėl šie žmonės neserga net jeigu vakcinos sudėtyje esantys gripo viruso 

antigenai ne visai tiksliai atitinka visuomenėje cirkuliuojančius štamus. 

Ligos pradžia ūmi, kartais pacientai gali nurodyti net susirgimo valandą. 

Pirmieji ligos požymiai – karščiavimas, mialgija, galvos skausmai, neproduktyvus 

kosulys, silpnumas. Rečiau būna sloga, akių skausmai, akių jautrumas šviesai. 

Sisteminiai gripo simptomai trunka 2-3 dienas, bet ne ilgiau kaip 5 dienas. Ligoniui 

karščiuojant ilgiau, tai gali būti gripo komplikacijų požymis. Ūmiu ligos metu 

simptomus palengvina acetaminofeno (paracetamolio) turintys preparatai. 

Acetilsalicilo rūgšties 

(aspirino) turinčių preparatų skirti 

NEREKOMENDUOJAMA,  ypač vaikams ir paaugliams, nes sergantiesiems 

gripu jie gali sukelti Reye sindromą. 

 

 

Gripo komplikacijos 

Dažniausios gripo komplikacijos hemoraginės ir bakterinės plaučių ligos. 

Rečiau gripas komplikuojasi miokarditu, tačiau ši komplikacija gali būti mirtina. 

Gripas paūmina daugelį  lėtinių ligų, ypač tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus 

asmenų. Mirtingumas nuo gripo – 0,05-0,1 %, tačiau neretai tarp vyresnio amžiaus 

žmonų tiesiogine mirties priežastimi registruojama lėtinė liga, o ne jos paūmėjimą 

sukėlęs gripas.  

 

33

 

 

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Gripo diagnostika 

Gripo diagnostika dažniausiai grindžiama klinika. Virusologiniai ir 

serologiniai tyrimai svarbūs epidemiologine prasme, jais remiantis nustatomi 

visuomenėje cirkuliuojančių gripo virusų tipai, renkamos gripo virusų kolekcijos, 

kurių pavyzdžiai gali būti naudojami vakcinų gamybai. Konkretaus asmens ligos 

gripo diagnostikai laboratoriniai tyrimai nėra labai svarbūs, nes po kelių dienų 

gaunami tyrimų atsakymai jau nebeturi praktinės reikšmės, tik mokslinę.  

 

 

Gripo gydymas 

Gripui gydyti pirmomis ligos valandomis itin efektyvūs neuraminidazės 

inhibitoriai (pvz., zanamivirum, relenza). Kitų priešvirusinių preparatų 

efektyvumas gerokai mažesnis. Dažniausiai taikomos simptominės gydymo 

priemonės.  

 

 

 

Sergančių vaikų slauga 

Dauguma sergančių gripu vaikų yra gydomi namuose, todėl slaugytoja, 

lankydama vaikus namuose, turi motiną ir artimuosius mokyti slaugos. Būtina 

patarti, kad dažnai (kas 3-4 val.)  vėdintų patalpą, kur guli sergantysis, grindis ir 

dulkes valytų drėgnai. Rekomenduoti, kad vaikas gulėtų arba žaistų ramius 

žaidimus lovoje (pieštų, lipdytų) ir t.t. 

Patarti, kad vaiko kūno temperatūrą matuotų kas 1–2 val. ir esant aukštesnei 

kaip 38,5

0

 C informuotų šeimos gydytoją arba vartotų gydytojo paskirtus vaistus. 

Nereikėtų palikti sergančio vaiko vieno, nes pakilus temperatūrai vaikui gali 

prasidėti traukuliai, kraujuoti iš nosies. 

Vaiką maitinti amžių atitinkančiu maistu, mažesnėmis porcijomis. Stengtis 

vaiką dažnai girdyti šiltais gėrimais (arbata su citrina, vaisių sultimis). 

Patarti mamai, kad vaiko per šiltai neaprengtų, kad drabužėliai būtų 

laisvesni, medvilniniai. Būtina, kad mama ar slaugantys šeimos nariai stebėtų vaiko 

tuštinimąsi bei šlapinimąsi. Užkietėjus viduriams ar prasidėjus viduriavimui, 

pakitus šlapimo spalvai būtina kreiptis į šeimos gydytoją. 

Jeigu sergantis gripu vaikas paguldytas į stacionarą, tai slaugytoja įvertina 

vaiko gyvybines veiklas, numato slaugos tikslus ir konkrečius slaugymo veiksmus. 

 

I. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos: 

1. Ligos užkrečiamumas 

2. Karščiavimas 

3.  Išskyros iš nosies 

4. Kosulys 

5. Silpnumas, raumenų skausmas 

6. Individualios (amžių, psichoemocinė būsena) 

 

34

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

 

II. Slaugos tikslai: 

1.  Vengti ligos išplitimo 

2. Mažinti pakilusią temperatūrą 

3. Išvengti hipertermijų. 

 

III. Slaugytojos veiksmai: 

1.  Esant galimybei sergantį vaiką reikia izoliuoti. 

2. Patalpą, kurioje būna vaikas dažnai vėdinti, valyti drėgnu būdu. 

3. Būtina įvertinti koks karščiavimo laipsnis. Apžiūrėti vaiko odą – ar ji 

rausva ar blyški, marmuruota. Pridedamas karščiuojančio vaiko 

gydymo algoritmas. 

 

 

Karščiuojančio vaiko gydymo algoritmas 

 

 

1. Jei įmanoma, pirmiausia reikia nustatyti vaiko karščiavimo priežastį 

(uždegiminė liga, dehidratacija, centrinės ar vegetacinės kilmės karščiavimas, 

perkaitimas). 

 

2. Būtina įvertinti vaiko būklės sunkumą: 

 koks karščiavimo laipsnis; 

 kokia hipertermija, „rausvoji” ar „blyškioji” (hiperterminis sindromas) 

vyrauja; 

 ar karščiuojant vaikas priklauso „rizikos grupei” (kūdikis iki 2 mėnesių 

amžiaus; buvę hiperterminiai traukuliai; mažas vaikas, turintis įgimtą 

širdies ydą ar vaikas, kuriam būdingi kitokie širdies pažeidimai; 

vaikas, sergantis encefalopatija ar paveldima medžiagų apykaitos 

liga). 

3. Spręsti, ar karščiuojantį vaiką galima gydyti namuose, ar būtina jį siųsti į 

ligoninę. 

4. Karščiuojančiam vaikui galima skirti tik šiuos du nesteroidinius 

priešuždegiminius vaistus: acetaminofeną  (paracetamolį) ir ibuprofeną. 

Acetilsalicio rūgštis  (aspirinas),  analginas ir amidopirinas karščiuojantiems 

vaikams 

n e s k i r t i n i !

 

5. Jei kūno temperatūra nėra labai didelė, uždegimas ir skausmas saikingi, 

karščiuojančio vaiko gydymą tikslingiausia pradėti acetaminofenu (paracetamoliu) 

per os ar žvakutėmis, dozuojant po 10-15 mg/kg (vienkartinė dozė). Jei reikia, 

vienkartinę acetaminofeno dozę galima padidinti iki 20 mg/kg. Esant poveikiui, 

kūno temperatūra sumažėja po 15-60 min., veikimas trunka 3-6 valandas. 

Kartotinai acetaminoferą galima vartoti po 4-6 valandų, bet ne dažniau kaip 5 

 

35

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

kartus per parą. Karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui iki 3 metų labai patogios 

acetaminofeno žvakutės.