Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra
Yüklə 0,73 Mb. Pdf görüntüsü
|
- Bu səhifədəki naviqasiya:
- Gydymas
- 3 etapais
- Difterija sergančio vaiko slauga
- III. Slaugytojos veiksmai
- Difterijos profilaktika
- Kokliušas
- Sergamumas kokliušu 1994-2001 metais
- Kokliušo gydymas ir priemonės nuo epidemijos
- Epideminis parotitas
- Sergamumas epideminiu parotitu 1994-2001 metais
|
Komplikacijos Difterijos komplikacijos dažnai būna sergant toksinėmis formomis. 5-7-10 d. gali ištikti ankstyva komplikacija – širdies pakenkimas. Vaiko būklė blogėja, stiprėja dusulys, duslėja širdies tonai, išsiplečia širdies ribos išklausomas sistolinis ūžesys, pakinta širdies ritmas, atsiranda cianozė, padidėja kepenys. Vaikui skauda pilvą, jis vemia. Sustojus širdžiai vaikas gali mirti. 10-15 ligos dieną gali išsivystyti difterinis miokarditas, sutrinka širdies veikla.
Gali išsivystyti toksiniai polineuritai: 5-10 d. minkštojo gomurio parezė (nosinė kalba, pro nosį išteka skystas maistas). Vėlyvasis polineuritas vystosi 4-6 ligos savaitę – tai vangūs paralyžius, raumenų atrofija, uoslės sutrikimai, sausgyslių refleksų susilpnėjimas ar išnykimas. Gali išsivystyti nefritas. Gerklose, trachėjoje, bronchuose esančios fibrininės plėvės trukdo kvėpuoti, jos gali užkimšti jų spindį ir vaikas gali uždusti. Sutrikus kvėpavimui gali išsivystyti aspiracinė pneumonija.
Diagnostika Svarbu kuo anksčiau įtarti difteriją, nustatyti ligos formą, sunkumą. Reikia išsiaiškinti anamnezę, kontaktus, atliktus profilaktinius skiepijimus, epidemiologinę situaciją. Būtina gerai apžiūrėti nosiaryklę, esant gerklų difterijai – atlikti laringoskopiją. Difterijos diagnozę patvirtina bakteriologinis tyrimas – imti pasėlį ir tepinėlį nuo tonzilių, iš nosies 3 kartus per dieną. Bakteriologinius pasėlius ir tepinėlius imti nevalgiusiems asmenims arba 2 val. po valgio prieš antibakterinį gydymą. Preliminarūs rezultatai gaunami po 24 val., o galutiniai – po 48-72 val . Neigiamas bakteriologinis tyrimas, esant tipiškai epidemiologinei anamnezei ir klinikai, nepaneigia difterijos diagnozės. Difterijos diagnozę galima pagrįsti ir serologiniais metodais, tiriant antikūnų koncentraciją kraujo serume.
19 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Diagnozuojant difteriją rekomenduojama skirti asmenis, kuriems difterija įtariama, galima ar patvirtinta. PSO rekomenduoja šiuos sąvokų apibrėžimus:
kontaktas su sergančiuoju difterija 2 savaičių laikotarpyje; padidėja sergančiųjų difterija toje vietovėje; kaklo patinimas; stridoras; ūmus inkstų nepakankamumas; miokarditas.
išskyrimas iš pasėlių arba antitoksinių antikūnų titro padidėjimas kraujo serume ne mažiau kaip 4 kartus.
Visi sergantieji difterija gydomi ligoninėse. Pagrindinis specifinis gydymas – antitoksinis antidifterinis serumas. Serumo dozė skiriama pagal ligos sunkumą bei laiką nuo susirgimo pradžios, nelaukiama visų diagnozę patvirtinančių laboratorinių tyrimų rezultatų. Dažniausiai skiriama – nuo 20000 iki 80000 ar daugiau veikimo vienetų. Yra specialios lentelės, kuriuose antidifterinio skyrimo metodika nurodoma pagal klinikines formas. Antidifterinis serumas gaminamas iš imunizuoto arklio kraujo serumo. Skiriant serumą reikia laikytis visų heterogeninių serumų vartojimo taisyklių. Heterogeniniai serumai skiriami 3 etapais: 1. Patikrinamas jautrumas arklio serumui. Atliekamas odos mėginys (į odą švirkščiamas 0,1 ml 1:100 atskiesto arklio serumo). Mėginys įvertinamas po 20-30 min. Jei paraudimo skersmuo neviršija 9 mm, mėginys neigiamas ir pradedamas 2 etapas.
pagamintus serumus - 0,1 ml. Jei per 20 min. ligonio būklė nepakinta, pradedamas 3 etapas.
švirkšti į įvairias vietas. Kai kurios Vakarų įmonės gamina serumus, švirkščiamus į veną, jie turi greitesnį poveikį. Kadangi šiuo metu Lietuvoje gali būti vartojami įvairūs serumai, būtina atsižvelgti į serumo vartojimo ypatumus, nurodytus instrukcijoje. Kovai su difterijos sukėlėju rekomenduojama ir antimikrobų terapija. Gydoma penicilino grupės preparatais arba eritromicinu – 14 d. Simptominis gydymas taikomas detoksikacijai bei komplikacijoms gydyti.
20
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Sekti širdies – kraujagyslių, inkstų funkciją, matuoti diurezę. Sergant gerklų difterija būtina mažinti gerklų stenozę. Vaikas girdomas šiltais skysčiais (arbata, pienu su soda), vartojami aerozoliai su hormonais. Skiriami antispazminiai vaistai. Jei stenozė progresuoja vaikui atliekama tracheostomija. Iš ligoninės vaikas išrašomas pasveikęs (maždaug po 2 sav. – 2 mėn.), kai atlikti du bakteriologiniai tyrimai būna neigiami.
Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą. Pirmiausia nustatoma, kokių problemų turi ligonis. Pateikiame dažnesnes paciento slaugos problemas. I. Slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas. 2. Skausmas ryjant.
3. Galvos skausmas, silpnumas. 4. Karščiavimas.
5. Rijimo sutrikimas, vėmimas, blogas apetitas. 6. Pasunkėjęs kvėpavimas. 7. Užkimęs balsas, „lojantis” kosulys. 8. Individualios – (atsižvelgiant į vaiko amžių, lytį, psichoemocinę būseną, ligos formą).
Kadangi pakitimai gali būti visose asmens gyvybinėse veiklose, todėl slaugytoja turi tiksliai įvertinti vaiko būklę. Slaugytoja numato tikslus, kurių ji sieks slaugydama ligonį. II. Slaugos tikslai:
1. Išvengti ligos išplitimo. 2. Apsaugoti vaiką nuo hipertermijos.
3. Sumažinti gerklės, galvos skausmus. 4. Palengvinti kvėpavimą.
5. Mažinti silpnumą, didinti apetitą. 6. Išvengti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas.
7. Apsaugoti save nuo užsikrėtimo difterija. III. Slaugytojos veiksmai 1. Norint išvengti ligos išplitimo vaikas guldomas į infekcinę ligoninę boksinę palatą. Lankytojai neįleidžiami, todėl slaugo tik slaugytoja. Ji turi dėvėti
21 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
kaukę, rūpestingai plauti ir dezinfekuoti rankas, dažnai keisti chalatą. Skiriamas lovos režimas. Vaikui sudaryti ramią, saugią aplinką. 2. Dažnai (3-4 kartus per dieną) vėdinti palatą, drėkinti orą, valyti drėgnu skuduru grindis, dulkes. 3. Maitinti dažniau kaip 5-6 kartus per dieną skystu, įvairiu, vaiko amžių atitinkančiu maistu. Maistą pateikti gražiai serviruotą, kad sužadintume vaiko apetitą. Dažnai girdyti šiltais gėrimais. 4. Norint apsaugoti pacientą nuo hipertermijos išsivystymo (kas 2-4
gydytoją ir sugirdyti paskirtus vaistus. 5. Esant reikalui - pakelti lovos galvūgalį, kad vaikui būtų lengviau kvėpuoti arba pasitarus su gydytoju duoti deguonies. 6. Stebėti ir vertinti pulsą, kvėpavimą, skaičiuoti jų dažnius, pažymėti paskyrimų lape. 7. Matuoti diurezę. 8. Padėti vaikui pasišlapinti, pasituštinti. Apiplauti, pakeisti jo rūbelius, patalynę. 9. Sąžiningai atlikti gydytojo nurodymus. 10. Informuoti gydytoją apie vaiko būklės pasikeitimus, beprasidedančias komplikacijas. 11. Bendrauti su vaiku, jo artimaisiais, aiškinti skiepijimų atlikimo svarbą, mokyti mamą ir artimuosius slaugos, išvykus iš stacionaro. Slaugytoja turi įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus rezultatus.
Priemonės nuo epidemijos Sergantieji difterija ir toksigeninių štamų nešiotojai guldomi į ligoninę. Jiems skiriami individualūs indai, rankšluosčiai, žaislai. Patalpa, iš kurios ligonis išvežamas į stacionarą, turi būti dezinfekuojama. Kontaktavę su sergančiuoju šeimos nariai, bendraklasiai ar darželio grupės vaikai ištiriami bakteriologiškai ir stebimi 7 dienas. Nustatoma, kada jie paskutinį kartą buvo skiepyti nuo difterijos. Jei kontaktavusių asmenų negalima stebėti 7 dienas, jiems profilaktiškai paskiriamas penicilinas. Pagal amžių jie paskiepijami DTP, DT arba Td vakcina.
Skiriama nespecifinė profilaktika – racionali mityba, grūdinimas, būtina vengti kontaktų su sergančiaisiais difterija. Specifinė profilaktika – skiepijimas DTP, DT arba Td vakcina.
22 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Kokliušas (pertussis)
Tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminio kosulio priepuoliai.
Etiologija ir epidemiologija Kokliušą sukelia kokliušo lazdelė (Bardotella pertussis). Ji išskiria toksiną, kuris ir pažeidžia organizmą. Patekusios į kvėpavimo takų gleivinę lazdelės dauginasi ir sukelia uždegimą. Išskirtas lazdelių toksinas dirgina kvėpavimo takų gleivinės receptorius, dėl to susidaro sąlyginis refleksas, pasireiškiantis kosulio priepuoliais. Patekęs į kraują toksinas veikia nervų sistemą sukeldamas kraujagyslių, smulkiųjų bronchų ir gerklų spazmus. Kokliušu užsikrečiama nuo ligonio, kuris išskiria sukėlėją čiaudėdamas, kosėdamas su seilių bei skreplių lašeliais. Šie lašeliai yra tiršti, todėl plinta netoli, užsikrėsti galima tik esant arti ligonio. Būtina išsiaiškinti, ar nėra kosinčių suaugusiųjų, nes jie yra nešiotojai. Bardotella pertussis nešiojimo (išskyrimo) laikas – 3 savaitės. Imlumas – apie 75 %. Kokliušu serga naujagimiai, kūdikiai ir net suaugusieji. Persirgus įgyjamas imunitetas. Šiuo metu tai daugiausia vyresnių vaikų ir suaugusiųjų problema – jie nešiotojai Bardotella pertussis. Maži vaikai dažniau serga parakokliušu – jį sukelia Bardotella parapertussis, tačiau kliniškai kokliušas ir parakokliušas pasireiškia vienodai. Vyresni vaikai ir suaugusieji kokliušu serga lengviau bet jam būdinga tipinė eiga.
5 lentelė Sergamumas kokliušu 1994-2001 metais (absoliutūs skaičiai)
1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Susirgusiųjų skaičius
232 105
57
150
141
80
91
162
Sergamumas kokliušu Lietuvoje cikliškai svyruoja kas 3-4 metai. Daugiau susirgimų užregistruota pavasario ir vasaros mėnesiais. Didesnė dalis sirgusiųjų nuo kokliušo buvo neskiepyti (apie 66,9 %), tačiau sirgo ir vakcinuoti bei revakcinuoti asmenys.
Skiriami 4 periodai: 1. Inkubacinis periodas trunka 2-15 dienų.
23 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
2. Katarinis periodas užtrunka 3-14 dienų. Pakyla temperatūra 37-38 0 C,
vaikas pradeda sausai kosėti. Kosulys vis stiprėja, ypač naktimis. Šios stadijos ligonis labiausiai užkratus. 3. Konvulsinis periodas trunka 1–2 savaites. Atsiranda kosulio priepuoliai, kurie sustiprėja naktimis. Priepuolio pradžioje vaikas daug kartų kosti. Po kelių kosulio smūgių vaikas giliai, švilpiamai įkvepia. Šis įkvėpimas vadinamas reprizu, atsiranda dėl gerklų spazmo. Reprizai būdingi vyresniems vaikams, o naujagimiams – kvėpavimo sustojimas. Priepuolio metu vaiko veidas parausta, vėliau pamėlsta, paburksta. Kosėdamas vaikas iškiša liežuvį, ant jo pasaitėlio, kuris trinasi į apatinius dantis, gali atsirasti balta opelė. Priepuoliui baigiantis ligonis iškosti tirštų, tąsių, bet skaidrių skreplių, gali išvemti. Ypač sunki kokliušo eiga būna naujagimiams ir kūdikiams. Dėl gerklų spazmo negali šniokšdami įtraukti oro, todėl jiems gali sustoti kvėpavimas, prasidėti traukuliai. Pagal kosulio priepuolių dažnumą skiriama lengva, vidutinio sunkumo ir sunki kokliušo forma. Dėl dažnų priepuolių vaikui sutrinka miegas, pablogėja apetitas, laikosi pakilusi temperatūra. Palaipsniui vaiko būklė gerėja. 4. Sveikimo periodu priepuoliai retėja, lengvėja. Trunka 1-3 savaites.
Kokliušas dažniausiai įtariamas prasidėjus tipiškiems kosulio priepuoliams. Šiuo metu kokliušas Lietuvoje gana reta liga, todėl epidemiologiniai duomenys
Patikimiausiai diagnozę patvirtina bakteriologinis tyrimas, kai B. pertussis išauginamas iš medžiagos, paimtos iš nosiaryklės. Teigiamas pasėlio atsakymas patvirtina diagnozę, tačiau sukėlėjo neišsėjus kokliušo paneigti negalima, nes dažnai jau katarinio periodo pabaigoje ar spastinio kosulio periodo pradžioje, kai gydytojai įtaria kokliušą, B. pertussis nosiaryklėje jau neberandama. Labai svarbi medžiagos paėmimo technika ir transportavimo sąlygos. Medžiagą geriausia imti iš nosiaryklės specialiais per nosį įkišamais tamponais iš sintetinių medžiagų, nes medvilnė slopina mikroorganizmų augimą. Per nosį toks tamponas įkišamas iki užpakalinės ryklės sienelės ir paliekamas 10 sekundžių arba kol tiriamasis sukosės. Naudojant kitokius tamponus, medžiagą reikėtų imti nuo užpakalinės ryklės sienelės. Tamponas su paimta medžiaga nedelsiant dedamas į transportinę terpę su anglimi. Nosiaryklėje gausu mikroorganizmų, todėl imant mėginius kokliušo sukėlėjams išaiškinti, rekomenduojamos selektyvinės terpės. B. pertussis antigenų nustatymas Lietuvoje beveik nenaudojamas. Antigenus galima nustatyti tiesiogine fluorescuojančių antikūnų reakcija bei polimerazių grandinių reakcija. Abu metodai techniškai gana sudėtingi ir Lietuvoje kokliušo praktinei diagnostikai nenaudojami.
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Praktiškai naudojama daug įvairių serologinių testų, kuriais identifikuojami antikūnai prieš įvairias B. pertussis struktūras. Serologinių tyrimų įvertinimą neretai sunkina tai, kad antikūnus identifikuojančios diagnostinės sistemos nepakankamai standartizuotos, todėl ne visuomet aišku, kokie konkretūs antikūnai nustatomi serologiniu tyrimu „antikūnai prieš kokliušą”. Antikūnai prieš B.
kokliušą dažniausiai ima įtarti prasidėjus spastinio kosulio periodui, kai antikūnų titrai jau būna gana dideli. Dažniausiai atliekami imunofermentiniai tyrimai, kuriais nustatomi IgA ir IgM klasės antikūnai.
Ligoninėje gydomi tik kūdikiai ar sergantieji sunkiomis kokliušo formomis. Hospitalizavimo tikslas – suteikti pagalbą esant sunkiems priepuoliams, pasireiškiantiems traukuliais, apnoe, kitų galimų komplikacijų gydymas ir slauga. Katarinių reiškinių periodu skirti antibakteriniai preparatai gali sustabdyti tolimesnę patologinio proceso raidą. Spastinio kosulio periodo pradžioje antibakteriniai preparatai gali palengvinti ligos eigą, sumažinti sukėlėjo išskyrimo trukmę. Pasirinkimo vaistas eritromicinas skiriamas per burną 40-50 mg/kg/parai (ne daugiau kaip du gramai per parą), dalijant paros dozę į keturias dalis. Rekomenduojama gydymo trukmė – iki dviejų savaičių. Pacientams, netoleruojantiems eritromicino, galima skirti sulfemetoksazolį su trimetoprimu (8
Sergančiuosius kokliušu rekomenduojama izoliuoti atskiroje palatoje penkias dienas nuo eritromicino skyrimo pradžios. Jei dėl kokių nors priežasčių antibakterinis gydymas neskiriamas, ligonis izoliuojamas tris savaites nuo spastinio kosulio periodo pradžios. Su ligoniu kontaktavusius asmenis, ypač pilnai nepaskiepytus, būtina stebėti 14 dienų (dažniausias maksimalus inkubacinis periodas) dėl respiracinių susirgimų ar katarinių reiškinių. Nepriklausomai nuo skiepijimo būklės, buvusiems glaudžiai kontaktavusiems su sergančiu bakteriologiškai patvirtintu kokliušu rekomenduojamas profilaktinis gydymas eritromicinu.
Dažniausia išsivysto bronchitas, pneumonija. Padidėjus veniniam kraujospūdžiui odoje, akių junginėse gali atsirasti kraujosrūvų. Ypač pavojingos kraujosrūvos į smegenis, dėl jų gali būti įvairūs paralyžių ir parezių. Kosulio priepuolio metu gali iškristi tiesioji žarna, susidaryti išvaržų. Kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus dėl deguonis bado gali išsivystyti smegenų pažeidimas, traukuliai.
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Slauga Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, pasitarusi su gydytoju, įvertina vaiko gyvybines veiklas, numato slaugos problemas, iškelia tikslus ir konkrečius slaugymo veiksmus. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos. I. Slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas. 2.Karščiavimas.
3. Sausas kosulys. 4. Kosulio priepuoliai. 5. Sutrikęs miegas. 6. Sumažėjęs apetitas, vėmimas. 7. Traukulių pavojus. 8. Komplikacijos. 9. Individualios (amžius, lytis, psichoemocinė būsena). II. Slaugos tikslai:
1. Vengti ligos išplitimo. 2. Lengvinti kvėpavimą. 3. Pagelbėti priepuolio metu. 4. Nuraminti ligonį.
5. Išvengti komplikacijų. III. Slaugytojos veiksmai 1. Jei vaikas gydomas antibiotikais, izoliuoti – ne mažiau kaip 5 dienas nuo gydymo pradžios. O jei gydymas neskiriamas – 3 savaites nuo spąstinio kosulio pradžios. Namuose galima paguldyti į atskirą kambarį arba bent atitverti vaiko lovą. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau persirgę kokliušu arba yra paskiepyti DTP vakcina. 2. Vaiką laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, orą drėkinti, kambarį valyti drėgnu skuduru. Jei nekarščiuoja – kuo ilgiau būti lauke. Rekomenduojamas pasivaikščiojimas gryname ore, ramūs žaidimai. 3. Dažnai girdyti šiltais gėrimais (arbata, sultys). 4. Maitinti dažniau, šiltesniu, skystesniu maistu. Jei po priepuolio išvėmė, nuprausus vaiką, išskalavus jo burną galima pamaitinti. 5. Priepuolio metu pasodinti vaiką tiesiai, palenkti jo galvą į priekį, prilaikyti kaktą. Marlės gabalėliu valyti iš burnos tekančias seiles ir skreplius. 6. Dieną pamigdyti gerai išvėdintame kambaryje. 7. Stebėti vaiko būklę, mokėti suteikti pirmąją pagalbą sustojus kvėpavimui (atlikti dirbtinį kvėpavimą ir duoti kvėpuoti O 2 ).
26 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
8. Informuoti gydytoją apie beprasidedančias komplikacijas. 9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gydymo, ramybės reikšmę ligos eigai. Aptarti profilaktinių skiepijimų atlikimo svarbą. Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir slaugymo rezultatus.
Epideminis parotitas (parotitis epidemica)
Etiologija ir epidemiologija Epideminį parotitą sukelia virusas. Jis nepatvarus, greitai žūva nuo šalčio bei karščio, saulės šviesos, dezinfekcinių medžiagų. Infekcijos šaltinis – sergantieji parotitu. Jis užkratus nuo paskutiniųjų dviejų inkubacinio periodo dienų iki 9 ligos dienos. Užsikrečiama oro lašiniu būdu ir tik artimai bendraujant su sergančiuoju. Galima užsikrėsti valgant iš to paties indo, tuo pačiu šaukštu, žaidžiant tais pačiais žaislais, kuriais naudojosi ligonis. Naujagimiai ir kūdikiai iki 6 mėnesių neserga, jei jų motinos sirgo šia liga arba buvo skiepytos. Persirgę įgyja pastovų imunitetą.
6 lentelė Sergamumas epideminiu parotitu 1994-2001 metais (absoliutūs skaičiai)
1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Susirgusiųjų skaičius
516 363
374
632
1960
5946
4377
466
Nuo 1989 metų sergamumas epideminiu parotitu nuolat mažėja, o 1995 metais užfiksuotas mažiausias susirgusiųjų skaičius nuo 1974 metų. Dažniau serga spalio – sausio mėnesiais 2-5 metų vaikai. Daugiau nei pusė sirgusių vaikų buvo neskiepyti ir paaugliai.
Yüklə 0,73 Mb. Dostları ilə paylaş:
|