Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra



Yüklə 0,73 Mb.
Pdf görüntüsü
səhifə3/9
tarix25.03.2017
ölçüsü0,73 Mb.
#12357
1   2   3   4   5   6   7   8   9

Komplikacijos 

 

Difterijos komplikacijos dažnai būna sergant toksinėmis formomis.  

5-7-10 d. gali ištikti ankstyva komplikacija – širdies pakenkimas. Vaiko 

būklė blogėja, stiprėja dusulys, duslėja širdies tonai, išsiplečia širdies ribos 

išklausomas sistolinis ūžesys, pakinta širdies ritmas, atsiranda cianozė, padidėja 

kepenys. Vaikui skauda pilvą, jis vemia. Sustojus širdžiai vaikas gali mirti. 

10-15 ligos dieną gali išsivystyti difterinis miokarditas, sutrinka širdies 

veikla. 


Gali išsivystyti toksiniai polineuritai: 5-10 d. minkštojo gomurio parezė 

(nosinė kalba, pro nosį išteka skystas maistas). Vėlyvasis polineuritas vystosi 4-6 

ligos savaitę – tai vangūs paralyžius, raumenų atrofija, uoslės sutrikimai, sausgyslių 

refleksų susilpnėjimas ar išnykimas. Gali išsivystyti nefritas. 

Gerklose, trachėjoje, bronchuose esančios fibrininės plėvės trukdo kvėpuoti, 

jos gali užkimšti jų spindį ir vaikas gali uždusti. Sutrikus kvėpavimui gali 

išsivystyti aspiracinė pneumonija. 

 

 

 



Diagnostika 

Svarbu kuo anksčiau  įtarti difteriją, nustatyti ligos formą, sunkumą. Reikia 

išsiaiškinti anamnezę, kontaktus, atliktus profilaktinius skiepijimus, epidemiologinę 

situaciją. Būtina gerai apžiūrėti nosiaryklę, esant gerklų difterijai – atlikti 

laringoskopiją. Difterijos diagnozę patvirtina bakteriologinis tyrimas – imti pasėlį ir 

tepinėlį nuo tonzilių, iš nosies 3 kartus per dieną. Bakteriologinius pasėlius ir 

tepinėlius imti nevalgiusiems asmenims arba 2 val. po valgio prieš antibakterinį 

gydymą. Preliminarūs rezultatai gaunami po 24 val., o galutiniai – po 48-72 val

.  

Neigiamas bakteriologinis tyrimas, esant tipiškai epidemiologinei anamnezei 



ir klinikai, nepaneigia difterijos diagnozės.  

Difterijos diagnozę galima pagrįsti ir serologiniais metodais, tiriant antikūnų 

koncentraciją kraujo serume. 

 

19



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

Diagnozuojant difteriją rekomenduojama skirti asmenis, kuriems difterija 



įtariama, galima ar patvirtinta. 

 PSO rekomenduoja šiuos sąvokų apibrėžimus: 

 

įtariama difterija - tonzilitas, nazofaringitas, laringitas plius apnašos; 

 

galima difterija - įtariama difterija plius bent vienas iš šių požymių: 

 kontaktas su sergančiuoju difterija 2 savaičių laikotarpyje; 

 padidėja sergančiųjų difterija  toje vietovėje; 

 kaklo patinimas; 

 stridoras; 

 ūmus inkstų nepakankamumas; 

 miokarditas. 

 

patvirtinta difterija – galima difterija plius difterijos lazdelių 

išskyrimas iš pasėlių arba antitoksinių antikūnų titro padidėjimas kraujo serume ne 

mažiau kaip 4 kartus. 

 

Gydymas 



 

Visi sergantieji difterija gydomi ligoninėse. Pagrindinis specifinis gydymas – 

antitoksinis antidifterinis serumas. Serumo dozė skiriama pagal ligos sunkumą bei 

laiką nuo susirgimo pradžios, nelaukiama visų diagnozę patvirtinančių 

laboratorinių tyrimų rezultatų. Dažniausiai skiriama – nuo 20000 iki 80000 ar 

daugiau veikimo vienetų. Yra specialios lentelės, kuriuose antidifterinio skyrimo 

metodika nurodoma pagal klinikines formas. 

Antidifterinis serumas gaminamas iš imunizuoto arklio kraujo serumo. 

Skiriant serumą reikia laikytis visų heterogeninių serumų vartojimo taisyklių. 

Heterogeniniai serumai skiriami 3 etapais:



 

1. Patikrinamas jautrumas arklio serumui. Atliekamas odos mėginys  (į odą 

švirkščiamas 0,1 ml 1:100 atskiesto arklio serumo). Mėginys įvertinamas po 20-30 

min. Jei paraudimo skersmuo neviršija 9 mm, mėginys neigiamas ir pradedamas 2 

etapas. 

2. Nedidelis serumo kiekis švirkščiamas po oda. Vartojant Rusijos įmonių 

pagamintus serumus - 0,1 ml. Jei per 20 min. ligonio būklė nepakinta, pradedamas 

3 etapas. 

3. Terapinė dozė švirkščiama  į raumenis. Jei serumo dozė didelė, reikia 

švirkšti į įvairias vietas. Kai kurios Vakarų įmonės gamina serumus, švirkščiamus į 

veną, jie turi greitesnį poveikį. Kadangi šiuo metu Lietuvoje gali būti vartojami 

įvairūs serumai, būtina atsižvelgti į serumo vartojimo ypatumus, nurodytus 

instrukcijoje. 

Kovai su difterijos sukėlėju rekomenduojama ir antimikrobų terapija. 

Gydoma penicilino grupės preparatais arba eritromicinu – 14 d. 

Simptominis gydymas taikomas detoksikacijai bei komplikacijoms gydyti. 

 

20


VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

Sekti širdies – kraujagyslių, inkstų funkciją, matuoti diurezę. 



Sergant gerklų difterija būtina mažinti gerklų stenozę. Vaikas girdomas 

šiltais skysčiais  (arbata, pienu su soda), vartojami aerozoliai su hormonais. 

Skiriami antispazminiai vaistai. Jei stenozė progresuoja vaikui atliekama 

tracheostomija. 

Iš ligoninės vaikas išrašomas pasveikęs  (maždaug po 2 sav. – 2 mėn.), kai 

atlikti du bakteriologiniai tyrimai būna neigiami. 

 

Difterija sergančio vaiko slauga 

 

Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, įvertinusi jo būklę, gyvybines 

veiklas, pasitarusi su gydytoju, sudaro slaugos planą. Pirmiausia nustatoma, kokių 

problemų turi ligonis. Pateikiame dažnesnes paciento slaugos problemas. 



 

 

I. Slaugos problemos: 

 

1. Ligos užkrečiamumas. 



 

2. Skausmas ryjant. 

 

3. Galvos skausmas, silpnumas. 



 4. 

Karščiavimas. 

 

5. Rijimo sutrikimas, vėmimas, blogas apetitas. 



 6. 

Pasunkėjęs kvėpavimas. 

 7. 

Užkimęs balsas, „lojantis” kosulys. 



 

8. Individualios – (atsižvelgiant  į vaiko amžių, lytį, psichoemocinę 



būseną, ligos formą). 

 

Kadangi pakitimai gali būti visose asmens gyvybinėse veiklose, todėl 



slaugytoja turi tiksliai įvertinti vaiko būklę. 

Slaugytoja numato tikslus, kurių ji sieks slaugydama ligonį. 



 

 

II. Slaugos tikslai: 

 

1. Išvengti ligos išplitimo. 



 

2. Apsaugoti vaiką nuo hipertermijos. 

 

3. Sumažinti gerklės, galvos skausmus. 



 

4. Palengvinti kvėpavimą. 

 

5. Mažinti silpnumą, didinti apetitą. 



 

6. Išvengti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas. 

 

7. Apsaugoti save nuo užsikrėtimo difterija. 



 

 

III. Slaugytojos veiksmai 

1. Norint išvengti ligos išplitimo  vaikas guldomas į infekcinę ligoninę 

boksinę palatą. Lankytojai neįleidžiami, todėl slaugo tik slaugytoja. Ji turi dėvėti  

 

21



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

kaukę, rūpestingai plauti ir dezinfekuoti rankas, dažnai keisti chalatą. Skiriamas 



lovos režimas. Vaikui sudaryti ramią, saugią aplinką. 

2. Dažnai (3-4 kartus per dieną)  vėdinti palatą, drėkinti orą, valyti drėgnu 

skuduru grindis, dulkes. 

3. Maitinti dažniau kaip 5-6 kartus per dieną skystu, įvairiu, vaiko amžių 

atitinkančiu maistu. Maistą pateikti gražiai serviruotą, kad sužadintume vaiko 

apetitą. Dažnai girdyti šiltais gėrimais. 

4. Norint apsaugoti pacientą nuo hipertermijos išsivystymo (kas 2-4 

valandas) matuoti kūno temperatūrą. Esant hipertermijai (38,5-38,6

0

) informuoti 

gydytoją ir sugirdyti paskirtus vaistus. 

5. Esant reikalui - pakelti lovos galvūgalį, kad vaikui būtų lengviau kvėpuoti 

arba pasitarus su gydytoju duoti deguonies. 

6. Stebėti ir vertinti pulsą, kvėpavimą, skaičiuoti jų dažnius, pažymėti 

paskyrimų lape. 

7. Matuoti diurezę. 

8. Padėti vaikui pasišlapinti, pasituštinti. Apiplauti, pakeisti jo rūbelius, 

patalynę. 

9. Sąžiningai atlikti gydytojo nurodymus. 

10. Informuoti gydytoją apie vaiko būklės pasikeitimus, beprasidedančias 

komplikacijas. 

11. Bendrauti su vaiku, jo artimaisiais, aiškinti skiepijimų atlikimo svarbą, 

mokyti mamą ir artimuosius slaugos, išvykus iš stacionaro. 

Slaugytoja turi įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus rezultatus. 

 

 

 



Priemonės nuo epidemijos 

Sergantieji difterija ir toksigeninių štamų nešiotojai guldomi į ligoninę. Jiems 

skiriami individualūs indai, rankšluosčiai, žaislai. 

Patalpa, iš kurios ligonis išvežamas į stacionarą, turi būti dezinfekuojama. 

Kontaktavę su sergančiuoju šeimos nariai, bendraklasiai ar darželio grupės vaikai 

ištiriami bakteriologiškai ir stebimi 7 dienas. Nustatoma, kada jie paskutinį kartą 

buvo skiepyti nuo difterijos. Jei kontaktavusių asmenų negalima stebėti 7 dienas, 

jiems profilaktiškai paskiriamas penicilinas. Pagal amžių jie paskiepijami DTP, DT 

arba Td vakcina. 

 

Difterijos profilaktika  



 

Skiriama nespecifinė profilaktika – racionali mityba, grūdinimas, būtina 

vengti kontaktų su sergančiaisiais difterija. 

Specifinė profilaktika – skiepijimas DTP, DT arba Td vakcina.  

 

 

 



22

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



Kokliušas (pertussis) 

 

 



Tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminio kosulio priepuoliai. 

 

 



Etiologija ir epidemiologija 

Kokliušą sukelia kokliušo lazdelė (Bardotella pertussis). Ji išskiria toksiną, 

kuris ir pažeidžia organizmą. Patekusios į kvėpavimo takų gleivinę lazdelės 

dauginasi ir sukelia uždegimą. Išskirtas lazdelių toksinas dirgina kvėpavimo takų 

gleivinės receptorius, dėl to susidaro sąlyginis refleksas, pasireiškiantis kosulio 

priepuoliais. Patekęs  į kraują toksinas veikia nervų sistemą sukeldamas 

kraujagyslių, smulkiųjų bronchų ir gerklų spazmus.  

Kokliušu užsikrečiama nuo ligonio, kuris išskiria sukėlėją  čiaudėdamas, 

kosėdamas su seilių bei skreplių lašeliais. Šie lašeliai yra tiršti, todėl plinta netoli, 

užsikrėsti galima tik esant arti ligonio. Būtina išsiaiškinti, ar nėra kosinčių 

suaugusiųjų, nes jie yra nešiotojai. Bardotella pertussis nešiojimo (išskyrimo) laikas 

– 3 savaitės. Imlumas – apie 75 %. Kokliušu serga naujagimiai, kūdikiai ir net 

suaugusieji. Persirgus įgyjamas imunitetas. Šiuo metu tai daugiausia vyresnių vaikų 

ir suaugusiųjų problema – jie nešiotojai Bardotella pertussis. Maži vaikai dažniau 

serga parakokliušu – jį sukelia Bardotella parapertussis, tačiau kliniškai kokliušas ir 

parakokliušas pasireiškia vienodai. Vyresni vaikai ir suaugusieji kokliušu serga 

lengviau bet jam būdinga tipinė eiga. 

 

5 lentelė 



Sergamumas kokliušu 1994-2001 metais (absoliutūs skaičiai) 

 

Metai 



 

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 

Susirgusiųjų 

skaičius 

 

232 



 

105 


 

57 


 

150 


 

141 


 

80 


 

91 


 

162 


 

 

 



Sergamumas kokliušu Lietuvoje cikliškai svyruoja kas 3-4 metai. 

Daugiau susirgimų užregistruota pavasario ir vasaros mėnesiais. Didesnė dalis 

sirgusiųjų nuo kokliušo buvo neskiepyti (apie 66,9 %), tačiau sirgo ir vakcinuoti 

bei revakcinuoti asmenys. 

 

 

Klinika 

Skiriami 4 periodai: 

1. Inkubacinis periodas trunka 2-15 dienų.  

 

23



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

2.  Katarinis periodas užtrunka 3-14 dienų. Pakyla temperatūra 37-38



0

 C, 


vaikas pradeda sausai kosėti. Kosulys vis stiprėja, ypač naktimis. Šios stadijos 

ligonis labiausiai užkratus. 

3.  Konvulsinis  periodas trunka 1–2 savaites. Atsiranda kosulio priepuoliai, 

kurie sustiprėja naktimis. Priepuolio pradžioje vaikas daug kartų kosti. Po kelių 

kosulio smūgių vaikas giliai, švilpiamai įkvepia. Šis įkvėpimas vadinamas reprizu, 

atsiranda dėl gerklų spazmo. Reprizai būdingi vyresniems vaikams, o 

naujagimiams – kvėpavimo sustojimas. Priepuolio metu vaiko veidas parausta, 

vėliau pamėlsta, paburksta. Kosėdamas vaikas iškiša liežuvį, ant jo pasaitėlio, kuris 

trinasi  į apatinius dantis, gali atsirasti balta opelė. Priepuoliui baigiantis ligonis 

iškosti tirštų, tąsių, bet skaidrių skreplių, gali išvemti. Ypač sunki kokliušo eiga 

būna naujagimiams ir kūdikiams. Dėl gerklų spazmo negali šniokšdami įtraukti 

oro, todėl jiems gali sustoti kvėpavimas, prasidėti traukuliai. Pagal kosulio 

priepuolių dažnumą skiriama lengva, vidutinio sunkumo ir sunki kokliušo forma. 

Dėl dažnų priepuolių vaikui sutrinka miegas, pablogėja apetitas, laikosi pakilusi 

temperatūra. Palaipsniui vaiko būklė gerėja. 

4. Sveikimo periodu priepuoliai retėja, lengvėja. Trunka 1-3 savaites.  

 

Diagnostika 

Kokliušas dažniausiai įtariamas prasidėjus tipiškiems kosulio priepuoliams. 

Šiuo metu kokliušas Lietuvoje gana reta liga, todėl epidemiologiniai duomenys 

(kontaktas su ilgai kosinčiais vaikais ar suaugusiaisiais) mažai informatyvūs. 

Patikimiausiai diagnozę patvirtina bakteriologinis tyrimas, kai B. pertussis 

išauginamas iš medžiagos, paimtos iš nosiaryklės. Teigiamas pasėlio atsakymas 

patvirtina diagnozę, tačiau sukėlėjo neišsėjus kokliušo paneigti negalima, nes 

dažnai jau katarinio periodo pabaigoje ar spastinio kosulio periodo pradžioje, kai 

gydytojai  įtaria kokliušą,  B. pertussis nosiaryklėje jau neberandama. Labai svarbi 

medžiagos paėmimo technika ir transportavimo sąlygos. Medžiagą geriausia imti iš 

nosiaryklės specialiais per nosį  įkišamais tamponais iš sintetinių medžiagų, nes 

medvilnė slopina mikroorganizmų augimą. Per nosį toks tamponas įkišamas iki 

užpakalinės ryklės sienelės ir paliekamas 10 sekundžių arba kol tiriamasis sukosės. 

Naudojant kitokius tamponus, medžiagą reikėtų imti nuo užpakalinės ryklės 

sienelės. Tamponas su paimta medžiaga nedelsiant dedamas į transportinę terpę su 

anglimi. Nosiaryklėje gausu mikroorganizmų, todėl imant mėginius kokliušo 

sukėlėjams išaiškinti, rekomenduojamos selektyvinės terpės. 



B. pertussis antigenų nustatymas Lietuvoje beveik nenaudojamas. Antigenus 

galima nustatyti tiesiogine fluorescuojančių antikūnų reakcija bei polimerazių 

grandinių reakcija. Abu metodai techniškai gana sudėtingi ir Lietuvoje kokliušo 

praktinei diagnostikai nenaudojami. 

 

 

24



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

Serologiniai tyrimai 

Praktiškai naudojama daug įvairių serologinių testų, kuriais identifikuojami 

antikūnai prieš įvairias  B. pertussis struktūras. Serologinių tyrimų  įvertinimą 

neretai sunkina tai, kad antikūnus identifikuojančios diagnostinės sistemos 

nepakankamai standartizuotos, todėl ne visuomet aišku, kokie konkretūs antikūnai 

nustatomi serologiniu tyrimu „antikūnai prieš kokliušą”. Antikūnai prieš B. 

pertussis  antigenus pasigamina tik per tam tikrą laiką, tačiau praktiškai gydytojai 

kokliušą dažniausiai ima įtarti prasidėjus spastinio kosulio periodui, kai antikūnų 

titrai jau būna gana dideli. Dažniausiai atliekami imunofermentiniai tyrimai, kuriais 

nustatomi IgA ir IgM klasės antikūnai. 

 

Kokliušo gydymas ir priemonės nuo epidemijos 

Ligoninėje gydomi tik kūdikiai ar sergantieji sunkiomis kokliušo formomis. 

Hospitalizavimo tikslas – suteikti pagalbą esant sunkiems priepuoliams, 

pasireiškiantiems traukuliais, apnoe,  kitų galimų komplikacijų gydymas ir slauga. 

Katarinių reiškinių periodu skirti antibakteriniai preparatai gali sustabdyti 

tolimesnę patologinio proceso raidą. Spastinio kosulio periodo pradžioje 

antibakteriniai preparatai gali palengvinti ligos eigą, sumažinti sukėlėjo išskyrimo 

trukmę. Pasirinkimo vaistas eritromicinas skiriamas per burną 40-50 mg/kg/parai 



(ne daugiau kaip du gramai per parą), dalijant paros dozę  į keturias dalis. 

Rekomenduojama gydymo trukmė – iki dviejų savaičių. Pacientams, 

netoleruojantiems eritromicino, galima skirti sulfemetoksazolį su trimetoprimu (8 

mg/kg/parai, dalijant paros dozę į dvi dalis), tačiau jo efektyvumas mažesnis. 

Sergančiuosius kokliušu rekomenduojama izoliuoti atskiroje palatoje penkias 

dienas nuo eritromicino skyrimo pradžios. Jei dėl kokių nors priežasčių 

antibakterinis gydymas neskiriamas, ligonis izoliuojamas tris savaites nuo spastinio 

kosulio periodo pradžios. 

Su ligoniu kontaktavusius asmenis, ypač pilnai nepaskiepytus, būtina stebėti 

14 dienų (dažniausias maksimalus inkubacinis periodas) dėl respiracinių susirgimų 

ar katarinių reiškinių. Nepriklausomai nuo skiepijimo būklės, buvusiems glaudžiai 

kontaktavusiems su sergančiu bakteriologiškai patvirtintu kokliušu 

rekomenduojamas profilaktinis gydymas eritromicinu. 

 

 

Komplikacijos  

Dažniausia išsivysto bronchitas, pneumonija. Padidėjus veniniam 

kraujospūdžiui odoje, akių junginėse gali atsirasti kraujosrūvų. Ypač pavojingos 

kraujosrūvos  į smegenis, dėl jų gali būti  įvairūs paralyžių ir parezių. Kosulio 

priepuolio metu gali iškristi tiesioji žarna, susidaryti išvaržų. Kūdikiams iki 6 

mėnesių amžiaus dėl deguonis bado gali išsivystyti smegenų pažeidimas, traukuliai. 

 

 

25



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

 



 

Slauga 

Slaugytoja, susipažinusi su sergančiu vaiku, pasitarusi su gydytoju, įvertina 

vaiko gyvybines veiklas, numato slaugos problemas, iškelia tikslus ir konkrečius 

slaugymo veiksmus. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos. 



 

I. Slaugos problemos: 

 

1. Ligos užkrečiamumas. 



 2.Karščiavimas. 

 

3. Sausas kosulys. 



 

4. Kosulio priepuoliai. 

 5. 

Sutrikęs miegas. 



 6. 

Sumažėjęs apetitas, vėmimas. 

 7. 

Traukulių pavojus. 



 8. 

Komplikacijos. 

 9. 

Individualios 



(amžius, lytis, psichoemocinė būsena). 

 

II. Slaugos tikslai: 

 

1. Vengti ligos išplitimo. 



 

2. Lengvinti kvėpavimą. 

 3. 

Pagelbėti priepuolio metu. 



 

4. Nuraminti ligonį. 

 

5. Išvengti komplikacijų. 



 

III. Slaugytojos veiksmai 

1. Jei vaikas gydomas antibiotikais, izoliuoti – ne mažiau kaip 5 dienas nuo 

gydymo pradžios. O jei gydymas neskiriamas – 3 savaites nuo spąstinio kosulio 

pradžios. Namuose galima paguldyti į atskirą kambarį arba bent atitverti vaiko 

lovą. Vaiką gali lankyti tik draugai, kurie jau persirgę kokliušu arba yra paskiepyti 

DTP vakcina. 

2. Vaiką laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, orą drėkinti, kambarį valyti 

drėgnu skuduru. Jei nekarščiuoja – kuo ilgiau būti lauke. Rekomenduojamas 

pasivaikščiojimas gryname ore, ramūs žaidimai. 

3. Dažnai girdyti šiltais gėrimais (arbata, sultys). 

4. Maitinti dažniau, šiltesniu, skystesniu maistu. Jei po priepuolio išvėmė, 

nuprausus vaiką, išskalavus jo burną galima pamaitinti. 

5. Priepuolio metu pasodinti vaiką tiesiai, palenkti jo galvą į priekį, prilaikyti 

kaktą. Marlės gabalėliu valyti iš burnos tekančias seiles ir skreplius. 

6. Dieną pamigdyti gerai išvėdintame kambaryje. 

7. Stebėti vaiko būklę, mokėti suteikti pirmąją pagalbą sustojus kvėpavimui 



(atlikti dirbtinį kvėpavimą ir duoti kvėpuoti O

2

). 

 

26



VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 



 

 

8. Informuoti gydytoją apie beprasidedančias komplikacijas. 



9. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti gydymo, ramybės reikšmę 

ligos eigai. Aptarti profilaktinių skiepijimų atlikimo svarbą. 

Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir slaugymo rezultatus. 

 

 



 

Epideminis parotitas (parotitis epidemica) 

 

 



 

Etiologija ir epidemiologija 

Epideminį parotitą sukelia virusas. Jis nepatvarus, greitai žūva nuo šalčio bei 

karščio, saulės šviesos, dezinfekcinių medžiagų. 

Infekcijos šaltinis – sergantieji parotitu. Jis užkratus nuo paskutiniųjų dviejų 

inkubacinio periodo dienų iki 9 ligos dienos. Užsikrečiama oro lašiniu būdu ir tik 

artimai bendraujant su sergančiuoju. Galima užsikrėsti valgant iš to paties indo, tuo 

pačiu šaukštu, žaidžiant tais pačiais žaislais, kuriais naudojosi ligonis. 

Naujagimiai ir kūdikiai iki 6 mėnesių neserga, jei jų motinos sirgo šia liga 

arba buvo skiepytos. Persirgę įgyja pastovų imunitetą. 

 

6 lentelė  



Sergamumas epideminiu parotitu 1994-2001 metais (absoliutūs skaičiai) 

 

Metai 



 

1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 

Susirgusiųjų 

skaičius 

 

516 



 

363 


 

374 


 

632 


 

1960 


 

5946 


 

4377 


 

466 


 

 

Nuo 1989 metų sergamumas epideminiu parotitu nuolat mažėja, o 1995 



metais užfiksuotas mažiausias susirgusiųjų skaičius nuo 1974 metų. Dažniau serga 

spalio – sausio mėnesiais 2-5 metų vaikai. Daugiau nei pusė sirgusių vaikų buvo 

neskiepyti ir paaugliai. 

 


Yüklə 0,73 Mb.

Dostları ilə paylaş:
1   2   3   4   5   6   7   8   9




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©azkurs.org 2024
rəhbərliyinə müraciət

gir | qeydiyyatdan keç
    Ana səhifə


yükləyin