Klinika
Inkubacinis periodas tęsiasi nuo 9 iki 21 d. Prasideda ūmiai – pakyla
temperatūra, kartais ji išlieka normali ar subfebrili. Dažniausiai pažeidžiamos
paausio seilių liaukos. Taip pat gali būti įtraukiamos požandikaulinės seilių liaukos,
rečiau – paliežuvinės seilių liaukos, kasa. Gali būti pažeidžiama ir nervų sistema.
Kliniškai tai pasireiškia temperatūros pakilimu, galvos skausmu, miego sutrikimu,
silpnai neryškiais meninginiais simptomais.
27
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Dažniausiai pažeidžiamos paausio seilių liaukos – iš pradžių vienoje pusės,
vėliau ir iš kitos. Oda neparaudusi, įtempta, čiuopiant skausminga. Ligoniui skauda
kramtant, skauda ausį. Patinimas yra ausies priekyje ir žemiau jos, pakelia ausies
spenelį į viršų. Patinimas laikosi 3-4 dienas ir palaipsniui išnyksta.
Komplikacijos
Maždaug 10 % ligonių, sergančių kiaulyte, prasideda galvos smegenų
dangalų uždegimas, kuris pasireiškia galvos skausmais, vėmimu, sprando raumenų
rigidiškumu, jis tęsiasi 5-10 dienų.
Paaugliams berniukams ir vyrams gali prasidėti sėklidžių uždegimas orchitas
(20-25 %). Pakyla temperatūra, krečia šaltis, patinsta ir skausmingos viena arba abi
sėklidės. Orchitas gali tapti nevaisingumo priežastimi.
Bręstančioms mergaitėms gali būti mastito požymiai.
Abiejų lyčių vaikams gali būti ir pankreatitas – skauda pilvą, pykina, vaikas
vemia, viduriuoja.
Gydymas
Simptominis. Kol ūmus periodas – lovos režimas. Patinusias seilių liaukas
sutepti šiltu augaliniu aliejumi, šiltai aprišti, pašildyti. Jei vystosi orchitas –
suspensorijus, vietiškai šaltis, sunkiais atvejai skiriami hormonai.
Profilaktika
Ligonis izoliuojamas 9 dienas. Kontaktavusiems asmenims 21 dienos
karantinas. Specifinė profilaktika – skiepai.
Slauga
Dažniausiai vaikai gydomi namuose, į ligoninę guldomi vaikai iš vaikų
namų, internatų arba sergantys sunkiomis formomis. Juos slaugo slaugytoja arba
mama, kurią slaugos išmoko slaugytoja.
Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos:
I. Slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas.
2
Karščiavimas.
3. Skausmingas seilių liaukų patinimas..
4. Skausmas valgant, kramtant.
5.
Sumažėjęs apetitas.
6.
Komplikacijų atsiradimo pavojus.
7.
Individualios
(amžius, lytis, psichoemocinė būsena).
28
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
II. Slaugos tikslai:
1. Išvengti ligos išplitimo.
2. Apsaugoti nuo hipertermijos.
3. Mažinti skausmą valgant, kramtant.
4. Gerinti apetitą.
5. Išvengti ar laiku pastebėti beprasidedančias komplikacijas.
III. Slaugytojos veiksmai
1. Vaikas izoliuojamas 9 dienas. Patalpą dažnai vėdinti (3-4 kartus per
dieną), drėkinti orą, valyti drėgnu skuduru, kvarcuoti. Sergančiajam išskiriami
individualūs indai, žaislai.
2. Karščiuojantį vaiką laikyti lovoje. Sudaryti ramią, saugią aplinką.
Paskaityti jam knygą, žaisti su juo ramius žaidimus.
3. Patinusią odą sutepti augaliniu aliejumi, aprišti, galima pašildyti soliukso
lempa arba į rankšluostį susukta šildykle.
4. Maitinti skystu ar košės konsistencijos neriebiu maistu.
5. Dažnai girdyti šiltais gėrimais.
6. Stebėti vaiko būklę, informuoti gydytoją apie beprasidedančias
komplikacijas.
7. Bendrauti su vaiku ir jo artimaisiais, aiškinti ligos išplitimo, komplikacijų
pavojų, karantino svarbą, skiepijimo efektyvumą.
Įvertinti sveikstančio vaiko būklę ir pasiektus slaugymo rezultatus.
Hemophilus influenzae B (HiB) infekcija
Hemophilus influenzae yra Gramneigiamos bakterijos, kurias 1889 metais
kilus gripo epidemijai iš ligonio skreplių pirmasis išskyrė R. Pfeifferis. Buvo
manoma, kad tai gripo sukėlėjas. Tačiau 1918-1919 metų gripo pandemijos metu
įrodyta, kad šis mikroorganizmas dažnai randamas viršutiniuose kvėpavimo
takuose ir su gripu nesusijęs. Norint išauginti šį mikroorganizmą, į terpes būtina
dėti kraujo komponentų, todėl 1920 metais mikroorganizmui suteiktas dabartinis jo
pavadinimas – Hemophilus influenzae. 1930 metais M. Pittmanas H. influenzae
štamus suklasifikavo į 6 tipus. Šiandien žinoma, kad 90-95 % Hemophilus
influenzae invazinių klinikinių formų susijusios su Hemophilus influenzae B (Hib).
Hib ląstelės išorinė membrana sudaryta iš polisacharidų, kurių sudėtyje didžiausia
patogenetinė reikšmė skiriama PRP polisacharidui (polirybitol-fosfatui). Su šiuo
29
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
polisacharidu siejamos Hib invazinės ir patogeninės savybės. Kita vertus, antikūnai
nuo PRP apsaugo nuo Hib infekcijos.
Hib paplitusi visame pasaulyje. Įvairiose geografinėse pasaulio dalyse,
atskirtose natūraliais barjerais, paplitę skirtingi Hib klonai, tačiau dėl Hib genetinių
skirtumų jų sukeliamų ligų klinikinė eiga nesiskiria.
Žmogus – vienintelis Hib šeimininkas. Išorinėje aplinkoje ar kitų gyvūnų
organizme Hib neišsilaiko. Užkratas plinta oro lašiniu būdu. Hib mažai
kontaktiškas mikroorganizmas, todėl užsikrėsti būtinas pakankamai glaudus
kontaktas, pavyzdžiui, šeimoje arba uždaruose mažų vaikų kolektyvuose. Rizikos
veiksniais laikomi veiksniai, sąlygojantys užkrato išplitimą, ypač – perpildyti,
neatitinkantys higieninių reikalavimų vaikų kolektyvai bei šeimininko atsparumą
mažinančios priežastys (imunodeficitinės būklės, prasta mityba, hipovitaminozė,
lėtinės ligos ir kt.). Sergamumas padidėja rugsėjo-gruodžio bei kovo-gegužės
mėnesiais.
Hib infekcija – mažų vaikų liga. Ja dažniausiai sergama nuo 4-6 mėnesių
amžiaus (kai išnyksta iš motinos gauti antikūnai) iki 5-7 metų. Hib invazinei
infekcijai vystytis didelę įtaką turi vaiko imuninės sistemos būklė, gretutiniai
susirgimai, ypač – virusinėmis kvėpavimo organų ligomis. Vyresni nei 5 metų
amžiaus asmenys invazinėmis Hib formomis serga ypač retai. Manoma, kad
augdami vaikai infekuojami Hib, susidaro natūralūs imuniniai mechanizmai,
apsaugantys nuo ligos vyresnius asmenis. Palyginti nedidelė dalis visų vaikų,
užsikrėtusių Hib, suserga invazinėmis Hib formomis, tačiau šios invazinės Hib
formos gali būti labai sunkios ar net mirtinos, todėl visame pasaulyje neabejojama
Hib vakcinos skiepijimo tikslingumu.
Hib kolonizuoja nosiaryklę ir net keletą mėnesių infekuotas asmuo gali
nešioti Hib be jokių klinikinių simptomų. Hib randama nosiaryklėje net iki 0,5-3 %
sveikų vaikų, rečiau – suaugusiųjų. Sutrikus vaiko atsparumo mechanizmams, Hib
gali patekti į kraują. Spėjama, kad Hib infekcijos klinikinę formą gali sąlygoti ir
genetiniai ypatumai.
Su kraujo tėkme sukėlėjas išnešiojamas po visą organizmą (pirminė
bakteriemija), todėl antriniai infekcijos židiniai gali susidaryti įvairiausiose vietose.
Dažniausiai tai būna pneumonija, otitas, sinusitas, bakteriniai veido daubų
uždegimas, rečiau – artritas, antriniai pūliniai židiniai. Gyvybei pavojingas Hib
sukeltas antgerklio uždegimas – epiglotitas. Dėl uždegiminių pakitimų antgerklis
išburksta, padidėja, gali užkimšti kvėpavimo takus, tai kelia pavojų vaiko gyvybei.
Veikiant PRP (polirybitol-fosfatui) polisacharidui, kraujo tėkmėje
cirkuliuojantys Hib gali įveikti hematoencefalinį barjerą ir infekuoti smegenų
dangalus. Tokiems vaikams Hib sukelia itin sunkius pūlingus meningitus. Net
pagijus po Hib sukelto pūlingo meningito, beveik trečdaliui persirgusių vaikų lieka
įvairaus sunkumo laipsnio ilgalaikių neurologinių liekamųjų reiškinių.
30
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Hib invazinių formų dažnumas tarp įvairaus amžiaus vaikų nevienodas.
Pirmaisiais gyvenimo metais dažniausi Hib sukelti meningitai, vyresniems vaikams
dažnesni epiglotitai ar kitos ligos formos.
Hib diagnozuoti gana sudėtinga. Klinikiniai Hib sukeliamų ligų simptomai
dažniausiai mažai skiriasi nuo kitų sukėlėjų sukeltų analogiškų ligų (pvz.,
pneumonijų ar meningitų). Statistiškai patikimai įrodyta, kad Hib sukeltos ligos
būna sunkesnės, palyginti su kitų bakterijų sukeltomis ligomis, tačiau tai mažai
informatyvu, kai kalbama apie konkrečios ligos diagnostiką.
Hib infekcijos diagnozę galima patvirtinti bakteriologiniais tyrimais arba
nustatant PRP polisacharidą imunologiniais tyrimais. Hib galima išsėti iš kraujo,
smegenų skysčio, vidurinės ausies aspiratų, pleuros ar sąnarių punktatų, kitų
biologinių skysčių. Išauginus Hib, galutinai patvirtinama etiologinė diagnozė. Deja,
Hib pavyksta išauginti gana retai. Išauginus Hemophilus influenzae kultūrą, būtina
nustatyti tipą, nes tik B tipo Hemophilus influenzae yra invazinių ligų sukėlėjai. Be
to, labai svarbu nustatyti išskirtos kultūros jautrumą antibakteriniams preparatams.
Gripas
Gripas – ūmi virusinė viršutiniųjų kvėpavimo takų liga. Pirmąsias gripo
epidemijas aprašė Hipokratas. Lotyniškas pavadinimas influenca siejamas su XIX
amžiaus epidemija Italijoje, kurią, kaip manoma, sąlygojo žvaigždės (lot.
influenca). Pirmąja pandemija, pagal istorinius šaltinius atitinkančią šiuolaikinį
gripo pandemijos apibūdinimą, laikoma 1580-ųjų gripo pandemija. Aprašytos 1781
ir 1830 metų epidemijos, kai gripas iš Azijos per Rusiją plito po Europą. XIX
amžiuje buvo bent 4 gripo pandemijos, o 1918-1919 metų „ispaniškojo gripo”
pandemijos metu žuvo apie 21 milijoną žmonių. Didelės epidemijos kilo 1957
(azijietiškas gripas), 1968 (Hong Kongo gripas) ir 1977-aisiais (rusiškas gripas).
Susirgimų gripu pakilimai registruojami beveik kasmet žiemos-pavasario
mėnesiais. Kiekvienais metais Lietuvoje registruojama mirčių nuo gripo ar nuo jo
komplikacijų.
Gripo A virusą pirmą kartą 1933 metais išskyrė Smithas, Andrevvsas,
Laidlavvas, o B – 1936 metais Francis. Didelis žingsnis gripo pažinimo ir vakcinų
kūrimo srityje buvo gripo viruso kultivavimo vištos kiaušiniuose metodo sukūrimas
1940 metais.
31
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Gripo virusas turi RNR ir priskiriamas ortomikso virusų šeimai. Šiuo metu,
vadovaujantis PSO klasifikacija, pagal pagrindinį nukleotidą gripo virusai
klasifikuojami į pagrindinius A, B ir C tipus.
A tipo virusai labiausiai patogeniški žmogui, sukelia sunkiausius susirgimus.
Jie viruso dalelės paviršiuje turi 2 antigenus: hemagliutininą ir neuraminidazę. Dėl
hemagliutinino gripo virusai fiksuojasi ant žmogaus ląstelių paviršiaus. Žinomi 3
hemagliutinino tipai (H1, H2, H3). Neuraminidazė būtina gripo virusams
įsiskverbti į ląstelės vidų ir surenkant naujas viruso daleles, yra 2 jos tipai (N1, N2).
B tipo gripo virusai sukelia lengvesnes gripo formas, dažniau vaikams. Šis
virusas mažiau kinta, palyginti su A tipu.
C tipo gripo virusai retai sukelia susirgimus žmonėms, šie susirgimai
dažniausiai lengvi ar net subklinikiniai. C tipo gripo virusai nesukelia epidemijų.
Vadovaujantis PSO nomenklatūra, aprašant gripo virusą nurodoma:
tipas;
geografinė vieta, kur šis virusas buvo pirmąkart išskirtas;
štamo numeris;
išskyrimo metai;
viruso subtipas.
Gripo virusai turi savybę labai greitai kisti. Šią savybę sąlygoja
hemagliutinino ir neuraminidazės kintamumas.
Skiriamos dvi gripo viruso kitimo formos. Radikalus A tipo gripo viruso
antigeninis pasikeitimas vadinamas antigeniniu šiftu. Tokiais atvejais pasikeičia
abu (H ir N) paviršiniai gripo viruso antigenai ir virusas įgauna visiškai naujų
antigeninių savybių. Šiftas dažniausiai sąlygoja dideles epidemijas ar net
pandemijas.
Mažesni gripo viruso paviršinių antigenų pakitimai vadinami driftu. Tokie
nedaug pakitę gripo virusai gali sukelti didesnes ar mažesnes epidemijas, nes dalis
visuomenės dar gali turėti apsauginių imuninės apsaugos mechanizmų, o dalis jau
nebeturi. Driftas būdingas visiems 3 gripo viruso tipams.
Šiaurės pusrutulyje susirgimai gripu dažnesni vėlyvo rudens-žiemos-
ankstyvo pavasario mėnesiais. Pietų pusrutulyje susirgimų pakilimai registruojami
maždaug pusę metų prieš arba po pakilimo Šiaurės pusrutulyje.
Klinika
Infekcijos šaltinis – sergantysis gripu. Ypač didelį epidemiologinį pavojų
kelia lengvomis gripo formomis sergantys asmenys, kurie sirgdami bendrauja
visuomenėje ir taip platina virusą. Būtina pabrėžti, kad asmenys, užsikrėtę nuo
sergančiųjų lengva gripo forma, gali sirgti labai sunkia, net žaibine forma.
Epidemiologine prasme labai svarbu, kad užsikrėtę asmenys labai greitai, kartais
32
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
vos po keliolikos valandų, patys tampa infekcijos šaltiniu ir gali užkrėsti
aplinkinius.
Iš infekuoto asmens gripo virusai išsiskiria per kvėpavimo takus, su seilių
lašeliais. Oro lašinis užkrato plitimo būdas labai lengvai realizuojamas, todėl gripo
virusai gali greitai išplisti. Svarbiausi gripo viruso plitimo veiksniai yra viruso
pakitimų laipsnis ir visuomenės imuniteto lygis. Kuo labiau pakinta virusas, tuo
mažesnė visuomenės dalis turi apsauginį imunitetą, tuo greičiau plinta epidemija.
Imlumas gripui visuotinis. Neretai žmonės teigia, kad jie niekada neserga gripu. Iš
tiesų sveiki asmenys gripu gali sirgti labai lengvai ar net visiškai be klinikinės
simptomatikos. Tačiau ir tokių žmonių organizme, kai jie užsikrečia, vyksta gripo
viruso infekcinis procesas, kvėpavimo takų gleivinėse randama gripui būdingų
morfologinių pakitimų. Tokie asmenys pavojingi aplinkiniams, nes išskiria virusą į
aplinką. Užsikrėtus nepalankiu metu (pvz., pervargus, sergant kokia nors kita liga)
tokiems asmenims gali vystytis kliniškai išreikštos ir net labai sunkios gripo
formos.
Gripo inkubacinis periodas svyruoja nuo 1 iki 5 dienų, dažniausiai trunka
apie 2 dienas. Ligos sunkumas siejamas su užsikrėtusiojo asmens ankstesnių
kontaktų su gripo virusu įgytų imuninių mechanizmų būkle. Paprastai tipiška gripo
klinika būdinga tik maždaug pusei užsikrėtusiųjų. Manoma, kad kasmet skiepijantis
gripo vakcina, recipiento imuninė sistema būna geriau pasiruošusi efektyviam
atsakui, todėl šie žmonės neserga net jeigu vakcinos sudėtyje esantys gripo viruso
antigenai ne visai tiksliai atitinka visuomenėje cirkuliuojančius štamus.
Ligos pradžia ūmi, kartais pacientai gali nurodyti net susirgimo valandą.
Pirmieji ligos požymiai – karščiavimas, mialgija, galvos skausmai, neproduktyvus
kosulys, silpnumas. Rečiau būna sloga, akių skausmai, akių jautrumas šviesai.
Sisteminiai gripo simptomai trunka 2-3 dienas, bet ne ilgiau kaip 5 dienas. Ligoniui
karščiuojant ilgiau, tai gali būti gripo komplikacijų požymis. Ūmiu ligos metu
simptomus palengvina acetaminofeno (paracetamolio) turintys preparatai.
Acetilsalicilo rūgšties
(aspirino) turinčių preparatų skirti
NEREKOMENDUOJAMA, ypač vaikams ir paaugliams, nes sergantiesiems
gripu jie gali sukelti Reye sindromą.
Gripo komplikacijos
Dažniausios gripo komplikacijos hemoraginės ir bakterinės plaučių ligos.
Rečiau gripas komplikuojasi miokarditu, tačiau ši komplikacija gali būti mirtina.
Gripas paūmina daugelį lėtinių ligų, ypač tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus
asmenų. Mirtingumas nuo gripo – 0,05-0,1 %, tačiau neretai tarp vyresnio amžiaus
žmonų tiesiogine mirties priežastimi registruojama lėtinė liga, o ne jos paūmėjimą
sukėlęs gripas.
33
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Gripo diagnostika
Gripo diagnostika dažniausiai grindžiama klinika. Virusologiniai ir
serologiniai tyrimai svarbūs epidemiologine prasme, jais remiantis nustatomi
visuomenėje cirkuliuojančių gripo virusų tipai, renkamos gripo virusų kolekcijos,
kurių pavyzdžiai gali būti naudojami vakcinų gamybai. Konkretaus asmens ligos
gripo diagnostikai laboratoriniai tyrimai nėra labai svarbūs, nes po kelių dienų
gaunami tyrimų atsakymai jau nebeturi praktinės reikšmės, tik mokslinę.
Gripo gydymas
Gripui gydyti pirmomis ligos valandomis itin efektyvūs neuraminidazės
inhibitoriai (pvz., zanamivirum, relenza). Kitų priešvirusinių preparatų
efektyvumas gerokai mažesnis. Dažniausiai taikomos simptominės gydymo
priemonės.
Sergančių vaikų slauga
Dauguma sergančių gripu vaikų yra gydomi namuose, todėl slaugytoja,
lankydama vaikus namuose, turi motiną ir artimuosius mokyti slaugos. Būtina
patarti, kad dažnai (kas 3-4 val.) vėdintų patalpą, kur guli sergantysis, grindis ir
dulkes valytų drėgnai. Rekomenduoti, kad vaikas gulėtų arba žaistų ramius
žaidimus lovoje (pieštų, lipdytų) ir t.t.
Patarti, kad vaiko kūno temperatūrą matuotų kas 1–2 val. ir esant aukštesnei
kaip 38,5
0
C informuotų šeimos gydytoją arba vartotų gydytojo paskirtus vaistus.
Nereikėtų palikti sergančio vaiko vieno, nes pakilus temperatūrai vaikui gali
prasidėti traukuliai, kraujuoti iš nosies.
Vaiką maitinti amžių atitinkančiu maistu, mažesnėmis porcijomis. Stengtis
vaiką dažnai girdyti šiltais gėrimais (arbata su citrina, vaisių sultimis).
Patarti mamai, kad vaiko per šiltai neaprengtų, kad drabužėliai būtų
laisvesni, medvilniniai. Būtina, kad mama ar slaugantys šeimos nariai stebėtų vaiko
tuštinimąsi bei šlapinimąsi. Užkietėjus viduriams ar prasidėjus viduriavimui,
pakitus šlapimo spalvai būtina kreiptis į šeimos gydytoją.
Jeigu sergantis gripu vaikas paguldytas į stacionarą, tai slaugytoja įvertina
vaiko gyvybines veiklas, numato slaugos tikslus ir konkrečius slaugymo veiksmus.
I. Pateikiamos dažnesnės slaugos problemos:
1. Ligos užkrečiamumas
2. Karščiavimas
3. Išskyros iš nosies
4. Kosulys
5. Silpnumas, raumenų skausmas
6. Individualios (amžių, psichoemocinė būsena)
34
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
II. Slaugos tikslai:
1. Vengti ligos išplitimo
2. Mažinti pakilusią temperatūrą
3. Išvengti hipertermijų.
III. Slaugytojos veiksmai:
1. Esant galimybei sergantį vaiką reikia izoliuoti.
2. Patalpą, kurioje būna vaikas dažnai vėdinti, valyti drėgnu būdu.
3. Būtina įvertinti koks karščiavimo laipsnis. Apžiūrėti vaiko odą – ar ji
rausva ar blyški, marmuruota. Pridedamas karščiuojančio vaiko
gydymo algoritmas.
Karščiuojančio vaiko gydymo algoritmas
1. Jei įmanoma, pirmiausia reikia nustatyti vaiko karščiavimo priežastį
(uždegiminė liga, dehidratacija, centrinės ar vegetacinės kilmės karščiavimas,
perkaitimas).
2. Būtina įvertinti vaiko būklės sunkumą:
koks karščiavimo laipsnis;
kokia hipertermija, „rausvoji” ar „blyškioji” (hiperterminis sindromas)
vyrauja;
ar karščiuojant vaikas priklauso „rizikos grupei” (kūdikis iki 2 mėnesių
amžiaus; buvę hiperterminiai traukuliai; mažas vaikas, turintis įgimtą
širdies ydą ar vaikas, kuriam būdingi kitokie širdies pažeidimai;
vaikas, sergantis encefalopatija ar paveldima medžiagų apykaitos
liga).
3. Spręsti, ar karščiuojantį vaiką galima gydyti namuose, ar būtina jį siųsti į
ligoninę.
4. Karščiuojančiam vaikui galima skirti tik šiuos du nesteroidinius
priešuždegiminius vaistus: acetaminofeną (paracetamolį) ir ibuprofeną.
Acetilsalicio rūgštis (aspirinas), analginas ir amidopirinas karščiuojantiems
vaikams
n e s k i r t i n i !
5. Jei kūno temperatūra nėra labai didelė, uždegimas ir skausmas saikingi,
karščiuojančio vaiko gydymą tikslingiausia pradėti acetaminofenu (paracetamoliu)
per os ar žvakutėmis, dozuojant po 10-15 mg/kg (vienkartinė dozė). Jei reikia,
vienkartinę acetaminofeno dozę galima padidinti iki 20 mg/kg. Esant poveikiui,
kūno temperatūra sumažėja po 15-60 min., veikimas trunka 3-6 valandas.
Kartotinai acetaminoferą galima vartoti po 4-6 valandų, bet ne dažniau kaip 5
35
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
kartus per parą. Karščiuojančiam kūdikiui ar vaikui iki 3 metų labai patogios
acetaminofeno žvakutės.
Dostları ilə paylaş: |