Lo 4 maketas p65

Nariai: prof. habil. dr. Rièardas Rotomskis, Vilniaus universitetas, doc.

dr. Jûratë Klumbienë, Kauno medicinos universitetas, prof. habil. dr.

Liudvika Laima Griciûtë, Vilniaus universitetas, prof. habil. dr. Virgi-

lijus Uloza, Kauno medicinos universitetas. Oponentai: prof. dr. Ar-

minas Ragauskas, Kauno technologijos universitetas, dr. Rimantas

Þalinkevièius, Kauno medicinos universitetas. Disertacija buvo gi-

nama vieðame Medicinos mokslo krypties tarybos posëdyje 2004

m. gruodþio 10 d. Kauno medicinos universiteto Akiø ligø klinikos

P. Aviþonio auditorijoje. Disertacijà galima perþiûrëti KMU biblio-

tekoje (Mickevièiaus g. 9, LT-3000, Kaunas, Lietuva).

ÁVADAS

Katarakta – dažniausia vyresnio amžiaus žmonių liga, kuri sukelia

išgydomą regos sutrikimą. Vienintelis efektyvus kataraktos gydymo

būdas – chirurginis. Operacijos metu pašalinamas drumstas lęšiukas

ir implantuojamas dirbtinis intraokulinis lęšis (IOL). Pagrindinis ka-

taraktos operacijos tikslas – regos funkcijų atkūrimas ir paciento gy-

venimo kokybės pagerinimas. Ne mažiau svarbu išsaugoti operacijos

rezultatus pooperaciniu laikotarpiu. Klinikinėje praktikoje pradėjus

taikyti ekstrakapsulinės kataraktos ekstrakciją su IOL implantacija

(H. Ridley, 1949), dažniausia vėlyvąja kataraktos chirurginio gydy-

mo komplikacija tapo antrinė katarakta.

Antrinė katarakta, arba lęšiuko užpakalinės kapsulės drumstėji-

mas, tai – epitelinių ląstelių, likusių ant priekinės lęšiuko kapsulės po

kataraktos operacijos, augimo, proliferacijos, migracijos ir transdife-

renciacijos pasekmė. Antrinės kataraktos patogenezė daugiaveiksnė,

todėl jos išsivystymo greitis gali būti skirtingas (D. Apple, 1992).

Antrinė katarakta dažniausiai gydoma neodimio itrio-aliuminio-gra-

nato (Nd:YAG) lazerinėmis kapsulotomijomis. Literatūros duomeni-

mis, po kataraktos operacijos kas ketvirtam pacientui antrinė katarakta

gydoma lazeriu. Tačiau antrinės kataraktos gydymas – tai papildoma

chirurginė procedūra, kuri pacientui sukelia neigiamų emocijų, didina

gydymo išlaidas, reikalingas kataraktos chirurginiam gydymui, ir gali

sukelti nemažai komplikacijų. Taigi antrinės kataraktos prevencija –

svarbi problema medicininiu, socialiniu bei finansiniu aspektais.

Antrinės kataraktos prevencijos būdų paieška tęsiasi jau ne vieną de-

šimtmetį, tačiau problema iki šiol aktuali. Atlikta daugybė eksperimen-

tinių ir klinikinių tyrimų, kurių pagrindinis tikslas – lęšiuko epitelinių

ląstelių sunaikinimas arba jų pašalinimas iš akies, arba kliūties, medici-

nos literatūroje vadinamos „barjeru“, suformavimas, kad epitelinės lę-

šiuko ląstelės, likusios po kataraktos operacijos ant priekinės kapsu-

lės, nepasiektų užpakalinės kapsulės centro. Sunaikinti lęšiuko epiteli-

nes ląsteles žmogaus akyje ir nepažeisti kitų akies audinių – sudėtinga,

todėl ši antrinės kataraktos prevencijos kryptis kol kas tebėra eksperi-

mentinė. Daugumos klinikinių tyrimų tyrėjų ieškota „idealaus IOL“,

galinčio suformuoti barjerą epitelinių lęšiuko ląstelių migravimui ir už-

tikrinti antrinės kataraktos prevenciją. Medžiaga, iš kurios pagamintas

IOL ir IOL dizainas, t. y. optinės dalies krašto, atraminių elementų

forma dabar yra pagrindinis klinikinių tyrimų objektas ieškant antrinės

kataraktos prevencijos būdų. Deja, iki šiol neaišku, kuri iš šių antrinės

kataraktos prevencijos priemonių svarbesnė.

Pooperacinis ragenos astigmatizmas ir kartu regos funkcijų ko-

kybė po kataraktos operacijos nemažai priklauso nuo akies išorinio

dangalo pjūvio dydžio, formos, vietos, hermetizavimo būdo. Ope-

racijos sukelto ragenos astigmatizmo kontroliavimas – vienas esmi-

nių veiksnių, kai galima pasiekti optimalaus regos aštrumo po kata-

raktos operacijos. Taigi mažesnis pooperacinis ragenos astigmatiz-

mas – kataraktos chirurgo uždavinys. Šiuolaikinė kataraktos opera-

cija kartu yra ir refrakcinė. Jos standartu tapo ne tik saugus katarak-

tos pašalinimas, IOL implantavimas, bet ir ragenos astigmatizmo,

buvusio iki operacijos, koregavimas kataraktos operacijos metu. As-

tigmatizmą koreguoti chirurginiu būdu pradėta dar XIX amžiuje,

tačiau pasigendama ilgalaikės stebėsenos duomenų apie ragenos as-

tigmatizmo koregavimą kataraktos operacijų metu.

Lietuvoje atlikta keletas klinikinių tyrimų, kur tirti pacientai po

kataraktos operacijų (V. Jašinskas ir kt. 1996, 2003), tačiau tai buvo

trumpalaikė stebėsena arba retrospektyvieji duomenys, todėl dar

nenustatyti regos pokyčiai ir pagrindinės priežastys, sąlygojančios

regos pokyčius po kataraktos operacijų.